2009 m. spalio 30 d.
Nr. 77
(1769)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ BIČIULIAI

 

Šiame numeryje:

Artėja Vėlinės

Paminėti 1956 metų
Vengrijos įvykiai

Žmogus ir žemė –
Lietuvos stiprybės
aruodas

Laisvosios
rinkos ypatybės
krikščioniškojo
mokymo šviesoje

Pilietinė raida
ir vertybės

Lietuva ir vėl
įsipainiojo į Rusijos
primestos
propagandinės
akcijos tinklus

Sesers Faustinos
dvasios sustiprintos

Pakilk ir šviesk

Vaižganto
deimančiukas

Įdomiausia nuotrauka
iš mano albumo

Kiek dar imituosime
teisinę valstybę

Popiežius užbaigė Afrikai skirtą Vyskupų Sinodą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI vadovauja
Sinodo asamblėjos uždarymo pamaldoms

Džiaugsmas dėl bažnytinio gyvenimo aktyvumo

Iškilminga šv. Mišių auka Vatikane užbaigęs Afrikai skirtą antrąją Vyskupų Sinodo asamblėją, popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad maldingas susitikimas ir jo įžvalgos buvo svarbios ne tik sparčiai augančiai ir sudėtingomis socialinėmis sąlygomis egzistuojančiai kontinento katalikų bendruomenei, bet ir Visuotinei Bažnyčiai. Tris savaites trukusio ir spalio 25 dieną pasibaigusio Sinodo tema buvo „Afrikos Bažnyčia susitaikymo, teisingumo ir taikos tarnystėje“. Asamblėjos posėdžiuose, po kurių Šventajam Tėvui buvo pateikti susitikimo baigiamojo dokumento siūlymai – Posinodinio apaštalinio paraginimo – rengimui, dalyvavo 33 kardinolai, 79 arkivyskupai ir 156 vyskupai. Šiems Šventajam Sostui, Afrikai ir kitiems kontinentams atstovavusiems hierarchams pagelbėjo gausus būrys Popiežiaus paskirtų ekspertų – kunigų, vienuolių ir pasauliečių, vyrų bei moterų.


Bažnytinio paveldo muziejus

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Muziejaus atidarymo iškilmėse –
kardinolai Audrys Juozas Bačkis
ir Joachimas Meisneris

Spalio 18-ąją, dailininkų globėjo šv. Luko dieną, Vilniuje duris atvėrė Bažnytinio paveldo muziejus. Nuo to laiko, kai Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis oficialiai įsteigė Bažnytinio paveldo muziejų, praėjo ketveri metai. Tai buvo intensyvaus darbo metai: vyko Šv. Mykolo bažnyčios ir Bernardinių vienuolyno pastatų restauravimas, ekspozicijos rengimas. Į talką įsijungė Kelno (Vokietija) arkivyskupijos specialistai: dr. Martinas Seidleris ir architektė Ingrid Bussenius.


Vyskupas, katechetas, visuomenininkas

Andrius TARVIDAS

Konferencijos dalyviai
prie Telšių Vyskupo Vincento
Borisevičiaus kunigų seminarijos

Spalio 15 dieną Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje vyko mokslinė katechetinė konferencija, skirta Telšių vyskupo Pranciškaus Ramanausko 50-osioms mirties metinėms.

Konferencijoje įžangos žodį tarė bei su vyskupo P. Ramanausko asmenybės bruožais ir jo biografija supažindino Telšių vyskupas LKMA akad. doc. dr. Jonas Boruta SJ. Pranešimus skaitė eduk. m. lic. kan. mons. Rimantas Gudlinkis („Vysk. Pr. Ramanausko katechetinė dvasia šių dienų katechezėje“), Klaipėdos universiteto mokslininkai dr. Vaineta Juškienė („Lietuvos katalikiškųjų gimnazijų edukaciniai bruožai“) ir dr. Remigijus Oželis („Įsiminimo metodas kan. dr. Pr. Ramanausko religinės pedagogikos knygoje „Tikybos pamokos praktikoje“ (1934)“), istorikė Janina Bucevičiūtė („Vysk. Pr. Ramanauskas – ankstyvoji visuomeninė veikla: spauda“).


Atkaklūs žemaičiai įgyvendina savo tikslą

Plungės rajono savivaldybės
Kultūros centro direktorius
Romas Matulis

Plungė, nurungusi 16 miestų ir miestelių, 2009 metais tapo Lietuvos kultūros sostine. Su  projekto „Plungė – Lietuvos kultūros sostinė“ vadovu, Plungės rajono savivaldybės Kultūros centro direktoriumi Romu MATULIU kalbėjosi „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.

 

Kokios galimybės atsivėrė Plungei tapus Lietuvos kultūros sostine?


Vilniaus grąžinimo Lietuvai 70-mečiui

Keliai į Vilniaus kraštą vedė ir pro Puorių kaimą

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Puorių kaimo senbuvis
Jonas Bareika prisiminimais
dažnai sugrįžta į tolimą praeitį

Valstybės sieną primena riboženkliai

Tikriausiai nedaugelis keliauninkų, vykstančių iš Vilniaus pro Širvintas į Ukmergę ar Panevėžį, atkreipė dėmesį į Puorių kaimą. Ties Širvintomis prigludęs kaimas iki šiol slepia reikšmingą Vilnijos krašto istorijos tarpsnį, susijusį su mūsų tautos kovomis už Laisvę bei Nepriklausomybę. Lygumomis nusidriekiančiose pievose išlikusi griovelių juosta liudija, kad čia kadaise būta demarkacinės linijos, skyrusios mus nuo kaimyninės Lenkijos. Čia pat stovi ir gerai išsilaikęs medinis namas, lemtingais 1934–1939 metais priglaudęs Lietuvos valstybės pasienio tarnybos karius. Beje, senieji puoriškiai dar mena, kaip prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pro šią vietovę nuo vokiečių agresijos į Palangos pusę masiškai traukėsi lenkų kariai, o 1939 m. spalį iš Kauno į Vilnių žygiavo Lietuvos kariuomenė.


Taikanti ir vienijanti vienuolyno aura

Bronius VERTELKA

„Palėvenio“ bendruomenės pirmininkė
Laimutė Juknevičienė (sėdi antra
iš kairės) su savo pagalbininkais

Palėvenės (Kupiškio r.) bendruomenė „Palėvenys“ įsikūrusi XVIII amžiuje statytame buvusiame dominikonų vienuolyne. Mintis burtis į bendruomenę kilo prieš trejetą metų, vykstant kaimo šventei, į kurią susirinko apie 150 žmonių. Į bendruomenę susibūrė Palėvenės, Buivėnų ir Aukštaičių kaimų žmonės (pastarieji du baigia nykti).

 Nors prieš 15 metų buvo atliktas nedidelis vienuolyno pastatų remontas, tačiau jie ir toliau griuvo, be to, vėl viskas buvo išdraskyta. Bendruomenė, norėdama čia turėti savo kampelį, mašinomis vežė šiukšles, dirbo net žiemą. Kad galėtų rinktis atšalus orams, pasistatė krosnį. Sutvarkė ir vienuolyno didžiąją salę, įsivedė elektrą: čia vyksta šventės, pažymimi bendruomenės narių jubiliejai, čia susirinkus neprailgsta ilgi žiemos vakarai. Nors dauguma bendruomenės narių jau pensinio amžiaus, jiems netrūksta išmonės.


Anykščių bažnyčiai – 100 metų

Sakralinio meno centras ir knyga apie šventovę

Dalia Tarandaitė

Anykščių Šv. apaštalo evangelisto
Mato bažnyčia žiemą

Šiemet sukako 100 metų, kai Anykščiuose buvo pastatyta didinga neogotikinė bažnyčia, pakeitusi iki tol parapijiečiams tarnavusią gerokai mažesnę ir kuklesnę barokinę šventovę. Ant stataus Šventosios upės kranto iškilusi raudonų plytų bažnyčia tapo ryškiausiu Anykščių panoramos akcentu, savotiška miesto vizitine kortele.

Per šimtą metų, prabėgusių nuo bažnyčios pastatymo, ja rūpinosi, po karų ir gaisrų atstatinėjo, remontavo ir dekoravo ne viena karta joje dirbusių dvasininkų, kuriems talkino dailininkai ir amatininkai, aukomis ir kasdieniu darbu prie bažnyčios gražinimo prisidėję parapijiečiai. Jų dėka bažnyčia savo šimtmetį pasitiko tokia, kokią matome šiandien – skoningai dekoruota, joje gausu nagingų meistrų ir profesionalių dailininkų sukurtų originalių sakralinės dailės kūrinių. Balandį Kultūros paveldo departamento sprendimu Anykščių bažnyčia kartu su šventoriaus tvora ir komplekse esančiais dailės kūriniais buvo paskelbta regioninės reikšmės nekilnojamąja kultūros vertybe.


Naujasis kryžius sujaukė Dzūkijos kaimo gyvenimą

Naujasis – „modernusis“, nukabinėtas
šaukštais, puodais, spynom,
šoviniais... kryžius

Tiems, kurie skaitė, ir ypač tiems, kurie rašė

„Dabar nors išgarsėsite“, – pasakė vienas vilnietis. O Varėnos rajono Mančiagirės kaimo gyventojams skauda širdį, kad pagarsėjo „moderniu“ kryžiumi.

Mes, mančiagiriečiai, nepritariame mintims, išsakytoms Laimos Lavastės straipsnyje „Dzūkijos kaimo žaizda kunigų nesugraudino“ („Lietuvos rytas“, spalio 5 d.) ir Rimanto Jokimaičio straipsnyje „Modernus menas tradiciniame kaime“ („Literatūra ir menas“, rugsėjo 11 d.; „Merkio kraštas“, rugsėjo 15 d.), įžeidžiančioms Marcinkonių kunigą Algį Vaickūną, mus ir, svarbiausia – mūsų tėvų, senelių atminimą.


Te neblėsta Staugaičių giminės atmintis

Audronė STAUGAITYTĖ

Staugaičių ainiai Tupikų kaime,
prie paminklinio akmens ir stogastulpio,
savo protėvių sodybos vietoje

Rugpjūčio 2 dieną Žvirgždaičių seniūnijoje (Šakių r.), Tupikų kaime, 1918 metų savanorio Jono Staugaičio, apdovanoto Vyčio kryžiumi, ir Juzės Prapuolenytės-Staugaitienės sodybos vietoje, kun. Algimantas Keina pašventino stogastulpį (skulptorius Algimantas Sakalauskas) ir paminklinį akmenį. Pasodinta medžių alėja – ąžuolas, eglė ir keturios liepos. Visa šeima – tėvai ir keturios dukros – 1949 metais buvo ištremti į Sibirą, o sodyba 1979 metais galutinai sunaikinta.


Kauno arkivyskupijoje

Kėdainių dekanate

Šv. Juozapo bažnyčios 300 metų jubiliejus

Vyskupas Jonas Ivanauskas
šventina Juliaus Urbonavičiaus
„Angelo“ skulptūrą

KĖDAINIAI. Rugsėjo 19–27 dienomis paminėtas Kėdainių šv. Juozapo bažnyčios 300 metų ir Evangelijos žinios Lietuvai tūkstantmečio jubiliejus. Melstasi už dirbusius ir dirbančius kunigus bei pašaukimus į dvasinį luomą, už politinius kalinius ir tremtinius, už parapiją, už Lietuvą. Skambėjo sakralinė muzika, poezija, koncertavo etnografiniai ansambliai. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pašventino bažnyčios naująjį altorių, konsekravo šv. Mišias. Kauno metropolito augziliaras vysk. Jonas Ivanauskas po šv. Mišių šventoriuje pašventino „Angelo“ skulptūrą.


Kauno arkivyskupijoje

Kauno )) dekanate

Atminties įpareigoti

Partizanų pagerbimas
prie paminklinio akmens

Raudondvaris. Prieš 20 metų miestelio ir jo apylinkių žmonės perlaidojo savo brolius, sūnus, tėvus. Kitais metais partizanų kapinėse buvo pastatytas paminklinis Lietuvos laukų akmuo su užrašu: „Žuvusiems už Lietuvos laisvę 1944–1953 metais“. Priešais paminklinį akmenį – akmens grindinys žuvusių partizanų „šarvojimui“ priminti, o šalia – sienelė su užrašu „Jie norėjo gyventi, bet turėjo drąsos mirti“. Žemiau išvardinti partizanų vardai, pavardės, gimimo ir žūties metai.


Kaip minėjome Tėveliuko 100-metį

Pamąstymai apie „Atvirą laišką Katalikų Bažnyčios vadovams“

Nuotraukose – mons. Eduardo Simaškos
100-mečio minėjimo akimirkos

Kaip paprastas kaimo klebonas nelabai supratau straipsnio „Atviras laiškas Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovams“ („XXI amžius“, 2009 09 18). Metami kaltinimai ir čia pat sakoma: „suprantama, dėl šio įvykio Bažnyčia nieko dėta…“ „monsinjoro A. Svarinsko teigimu, vietos Bažnyčios administracija nebuvo priešiškai nusiteikusi…“ Pagaliau Bažnyčios vadovai tikrai filmų apie savo kunigus nekuria, o tai palieka pasauliečiams, kurie ir įvertina kunigo tarnystę. Štai t. Stanislovas, R. Mikutavičius, o ir mūsų tėveliukas E. Simaška priimdavo visus: girtuoklius, narkomanus, prostitutes, mafijozus, politikus, nes jie taip suprato Kristaus kvietimą: „Ateikite pas mane VISI, kurie vargstate ir esate prislėgti“. Kaip Kristus nesibodėjo bendrauti su to meto padugnėm, atėjo ir į kolaboranto Mato (vėliau tapusio apaštalu ir evangelistu) namus, valgė su tautos išdavikais ir nusidėjėliais, skelbė kietą tiesos žodį, taip nesistebiu, kad ir vyskupai bei kunigai su ta pačia misija eina į mūsų dienų visuomenės šiukšlyną.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija
Rodoma versija 9 iš 22 
5:33:21 Nov 11, 2009   
Mar 2007 Jul 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba