Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2009-11-06 nr. 3258,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=15586

DAILĖRAŠTIS

Tiltas į Nidos plenerų istoriją

ANATOLIJUS LAPINSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Mindaugas Skudutis.
Mauduolės jūros paplūdimyje.

Drobė, aliejus. 2009

Nidoje rugsėjo 5–15 d. įvyko 15-asis, jubiliejinis, tarptautinis Nidos tapybos pleneras „Nidos ekspresija“. Jis išsiskiria svarbiu Lietuvos kultūrai įvykiu: išleista Sauliaus Kruopio parengta knyga „NIDA BRÜCKE. Ekspresionistinės tapybos plenerų antologija. Iliustruota istorija“. Tai didžiulė, 600 puslapių apimties, 5 dalių knyga su trimis tūkstančiais iliustracijų: ekspresionizmo klasikų ir Nidos plenerų dalyvių kūrinių reprodukcijomis, ikonografine medžiaga, archyviniais XX a. pradžios atvirukais, plenerų dokumentika. Kiekviena knygos dalis – išsami, gausiai iliustruota tam tikros temos analizė, kartu – šiltas žvilgsnis į Nidą, jos istoriją, gamtą, žmones.

Knygos sudarytojo S. Kruopio sveikinimo žodyje pabrėžiama, kad Nida – ypatingas traukos centras, kuris būrė ir buria įvairios pasaulėjautos bei stilistikos tapytojus. Suvažiuodami į Nidą, jie nori tęsti gražias pirmtakų tradicijas ir prisidėti prie jų pasiekimų savo darbais. Menotyros daktarės Nijolės Tumėnienės straipsnį „Nida – ekspresionizmo lopšys“ taip pat galima laikyti pagiriamuoju žodžiu Nidai. „Svarbiausias pajūrio traukos magnetas buvo ypatinga pajūrio erdvės atmosfera, apšvietimas ir ypatingas spalvos pojūtis. Šiaurės Europos pajūriui būdingas apšvietimas ne vien uždega spalvas, bet ir sustiprina erdvės jausmą – jos beribiškumą, gylį, pasaulio erdvės pojūtį“, – teigia dailėtyrininkė. Menotyros daktaras Vidas Poškus vertina S. Kruopio kūrybą kaip „baltiškąjį ekspresio­nizmą“, susiformavusį konkrečiame Mažosios Lietuvos – ir ikikrikščioniško, ir netgi krikščioniško lietuviškosios kultūros centro – taške. 

Pirmoji knygos dalis „Pasivaikščiojimas po istoriją. Ilga kelionė į Nidą“– tai iš tiesų pasivaikščiojimas po XX ir XXI a. Lietuvos istoriją. Pati XX a. pradžia čia apibūdinama tekstais ir vaizdais iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, plačiai aprašant „Brücke“ iniciatyvą Nidoje įkurti dailininkų koloniją. Drąsi vieno straipsnio antraštė „Modernizmo menininkai, kaip kurortinio turizmo pradininkai“ tikrai turi pagrindą, nes „nuo XIX a. vidurio menininkų grupės ieškodavo nesugadintos aplinkos be industrializacijos žymių, harmoningos žmogaus ir gamtos vienovės“. Nida ir buvo tokia... Dar spalvingesnis, su daugybe iliustracijų viražas „Erotiniai motyvai mene“, išsamiai analizuojantis šią problemą XIX a. Europos mene ir atskleidžiantis „Brücke“ požiūrį į aktą, „nesuklastotą jokių akademinių tradicijų, pilietinės moralės ir vienpusio požiūrio“. S. Kruopis pasakoja apie paties prieš keletą metų (XXI a.!) patirtą absurdišką atsitikimą, kai jo paveikslai buvo nukabinti parodoje, pareiškus, kad „toks moteris vaizduojantis paveikslas šokiruos čia vaikščiojančius svečius...“ 

Antroji knygos dalis skirta grupei „Brücke“, pradedant jos 1905 m. Dresdene paskelbtu skambiu manifestu: „Tikėdami pažanga, naująja menininkų ir meno mylėtojų karta, kviečiame visą jaunimą susitelkti ir ateities kūrėjų vardu išsikovoti gyvenimo ir teptuko laisvę – nepriklausyti nuo patogiai įsitaisiusių vyresniosios kartos atstovų. Prie mūsų gali prisidėti kiekvienas, kuris laisvai ir betarpiškai vaizduoja tai, kas jį skatina kurti.“ Grupės nariai siekė tapti ir idealia bendruomene. 1905 m., įkuriant grupę, joje tebuvo keturi nariai, 1910 m. – šešiasdešimt aštuoni, beje, ne tik iš Vokietijos, bet ir iš Budapešto, Maskvos, Oslo. Kaip tik „Brücke“ nariai atrado Nidą, savo kūrybinio įkvėpimo Meką. Grupei priklausė žymūs to meto menininkai, o jos įkūrėjas Ernstas Kirchneris (1880–1938), viena reikšmingiausių XX a. Vokietijos dailės figūrų, tapo veikliausiu naujų meninių formų puoselėtoju. Nacių valdžiai jo meną pavadinus „išsigimėlišku“ ir išbraukus dailininką iš Prūsijos dailės akademijos narių, gyvenimą jis baigė  savižudybe. „Spalvų magas“ Karlas Schmidt-Rottluffas (1884–1976) apie grupę rašė: „Vienas iš „Brücke“ siekių yra pritraukti visus revoliucionierius ir kitus bręstančius elementus.“ Po daugelio metų K. Schmidt-Rottluffo iniciatyva 1967 m. Berlyne buvo atidarytas „Brücke“ muziejus, jam dailininkas padovanojo apie 400 savo paveikslų. Emilis Nolde (1867–1956) knygoje tituluojamas „nepralenktuoju koloristu“, nes, pasak paties dailininko, spalva yra įtaigiausia jausmus veikianti priemonė, gebanti prikelti gyvenimui dvasines vertybes. Erichas Heckelis (1883–1970) laikėsi priešingos spalvinės „politikos“ – griežtos ir net sausos spalvų gamos. Otto Mülleris (1874–1930) teigė: „Pagrindinis mano tikslas – kuo paprasčiau išreikšti peizažo ir žmonių pajautą: puikiausias šio amato pavyzdys man buvo ir tebėra senųjų egiptiečių menas.“ Maxas Pechsteinas (1881–1955), ko gero, dažniausiai atvykdavo į Nidą, ji teikė jam ne tik įkvėpimą, bet ir padėjo atgauti psichologinę pusiausvyrą po Pirmojo pasaulinio karo išgyvenimų. Nacių režimo metais jo kūryba taip pat buvo pasmerkta. Spalvingai knygoje apibūdinama Königsbergo meno akademijos, jau nuo XVI a. tapusios svarbiu vaizduojamojo meno centru, veikla. Su ja susijusi dar kelių „nidiškių“: Loviso Corintho (1858–1925) ir Ernsto Mollenhauerio (1892–1963), paskutinio H. Blodės viešbučio Nidoje šeimininko, gyvenimas ir kūryba. Nida pirmaisiais XX a. dešimtmečiais tapo akademijos dėstytojų ir studentų kasmetinių plenerų vieta, o Königsbergo parodose, anot E. Mollenhauerio, „Nidos paveikslai užkariavo visas sales“. Tarpukariu į Nidą pradėjo važiuoti ir Lietuvos dailininkai: J. Buračas, J. Mackevičius, A. Žmuidzinavičius, M. Bulaka, A. Gudaitis ir kiti. Pokario metais į Nidą patekti buvo nelengva, todėl čia atvykdavo nedaug dailininkų. Vienas pirmųjų dar 1957 m. Nida susižavėjo Romualdas Kunca, praktiką atlikdavo Kauno dailės mokyklos moksleiviai. Turėjo praeiti dar keli dešimtmečiai, kol 1995 m. Nidoje įvyko pirmasis atnaujintų „Brücke“ tradicijų pleneras.

Trečiojoje dalyje „Nidos simboliai. Tapybos plenerų kolekcija“ plenerų dalyvių komentarais ir jų nutapytais paveikslais iliustruojami Nidos simboliai. Pirmasis simbolis – erdvė, kiti – taip pat visiems gerai žinomi: kopos, jūra, marios, kurėnas, prieplauka, žvejų nameliai, švyturys, kapinės, bažnyčia, moterys – kuršė ir mauduolė, peizažas, menininkas, H. Blodės viešbutis, kurortas. Galbūt eiliniam Nidos svečiui mažiau žinomas minėtas viešbutis. Jis buvo įkurtas 1867 m., o nuo 1890 m. čia pradėjo lankytis dailininkai. Taip gimė Nidos menininkų kolonija, suklestėjusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą. „Dailininkų prieštarautojų lizdas“, „tapytojų rojus“ – taip dar buvo vadinama ši vieta. Čia lankėsi per du šimtus dailininkų, kurie rado Nidoje palankią kūrybai atmosferą; beje, atsilygindavo jie ne pinigais, o nutapytais paveikslais. Tradicija nutrūko 1945 m. Dabar šis viešbutis vadinasi „Nidos smiltė“ (Skruzdynės g. 2).

Ketvirtoji knygos dalis – Nidos tapybos plenerų metraštis. Čia vėlgi paveikslais, dailininkų pasisakymais, gausia dokumentine medžiaga atkuriami visi jau įvykę plenerai. 1995 m. į atkuriamąjį „Brücke“ tradicijų plenerą susirinko 15 Lietuvos dailininkų. 1998 m. atvažiavo daugiausia svečių: iš Amerikos, Austrijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos. Vertindamas plenerą, Britų meno tarybos narys Davidas Ellisas sakė: „Jei nėra tilto, nėra galimybių. Kviečiu susitikti su tais, kurie žiūri į Europą kaip į mūsų bendrą ateitį.“ Pranašiški žodžiai išsipildė – Lietuva ne tik nutiesė tiltą į Europą, bet nuo 2004 m. jau yra tvirtame bendros Europos kelyje.

Plenerų kronika tęsiama ir penktojoje knygos dalyje, kurioje apžvelgtos pleneruose sukurtų darbų parodos. Su jais galėjo susipažinti ne tik Nida, bet ir daugelis kitų Lietuvos ir pasaulio miestų. Skaičiai iš tiesų įspūdingi – iki 2009 m. balandžio buvo surengta net 91 Nidos plenerų paroda…

 

Skaitytojų vertinimai


55605. kamane2009-11-09 15:25
s. kruopio knyga - tai reiksmingas ivykis tiek kulturiniame, tiek viesama Lietuvos (ir ne tik ! ) gyvenime. s. kruopis itikinamai pademonstravo savo talento universaluma, gebejima reikstis ivairiose meno sferose. sveikinu gerb. autoriu ir jubilijata, linkiu nutapyti daug graziu drobiu, parasyti dar viena stipria knyga.

55614. te - rė :-) 2009-11-09 22:02
Ką nors vertingo sužinojusi, jaučiuosi daug turtingesnė... ačiū...

55622. :-(2009-11-10 00:27
absoliučiai beprotiška knyga. Ją verta panaudoti VDA paskaitose "Kaip negalima daryti knygos". Apie knygos meną to leidinio "darytojai" neturi nė menkiausios nuovokos.

55625. :-)2009-11-10 08:28
absoliuciai tobula knyga

55647. pl2009-11-10 20:51
Puiki knyga, labai puiki

Rodoma versija 1 iš 1 
0:43:34 Nov 11, 2009   
12 PM 12 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba