AUŠRA DIENA IR NAKTIS SU RAUDONA ROŽE
Jūs dovanojot man rožę
raudoną
vidury beveik juodą
rudeninę
kontrastuoja
tuščiame baltame
kambary
lyg ją būtų išpjovęs
lancetu
daktaras
Gottfriedas Bennas
naktį rožė
kvapu išreiškia
savo būdą ir svorį
žadina mane
dygliais
išmestas
iš sapno į tikrovę
dar mirgančią plaukiančią
matau ją
maudosi saulėje
pražysta
ji pavojinga
netoleruoja
šalia savęs
nei lakštingalos
nei poezijos
Hafis umdichtend hat Goethe gedichtet
"unmöglich scheint immer die Rose
unbegreiflich die Nachtigall"
prisiliečiau žvilgsniu
suspaustų
vainiklapiais
vietų
kitą dieną
auštant
išnešiau rožę
į kitą kambarį
galėjau pagaliau imtis
eilėraščio
esant rožei
nyko
akyse
saugus įgavo sveiką
spalvą
atgijęs pajudėjo
pastebėjau kad poezija
pavydi rožei
rožė pavydi poezijai
kelias valandas
praleidęs su mūza
atidariau duris
išvydau juodą rožę
žiūrinčią į save veidrodyje
neprarado nė kiek išdidumo
ir reikšmės
paėmiau rožę
jos atvaizdą veidrodyje
pakeičiau žodžiu
ir šitaip
baigiau
kūrinį
2001
LAIVAS VAIDUOKLIS
diena trumpesnė
saulės laikrodis stovi
lietuje be valandos
sanatorija išneria
iš debesų
kaip didžiulis keleivinis laivas
juodų medžių kolonos
apsipila vandeniu ir mėnulio šviesa
sanatorija nuplaukia
su lapkričio miglom
supasi
gęsta langas po lango
pasineria tamson
sapnan
tik iš dalies
po žeme
seną krosnį velnias kūrena
"Pragarėlyje"
prašau nebijoti
tai tik naktinis restoranas
kavinukė
išganytieji ir pasmerktieji
degančiais veidais
laižo gyvenimo likučius
karštis pakyla
ir viskas sukasi
mirties šokyje
"um die dunklen Stellen der Frau"
laivas vaiduoklis
užplaukia ant seklumos
LIETUS KROKUVOJE
lietus Krokuvoje
lietus
lyja ant Vavelio slibino
ant milžinų kaulų
ant Kosčiuškos kalvos
ant Mickevičiaus paminklo
ant Podkowińskio
Šėlsmo
ant pono Dulskio
ant heinalo iš Marijos bokšto
lietus
lietus Krokuvoje
užlyja ant baltuojančios Skalkos
ant žalių pievų
ant maršalkos karsto
po sidabro varpais
ant pilkų praeivių
debesys sustoja
apgaubia Krokuvą
lietus
lietus užlyja
ant Wyspiańskio akių
ant aklų vitražų
meilios žydrynės akys
perkūnas iš giedro dangaus
ilgakojės merginos ant platformų
suskleidžia spalvotus skėčius
giedrijasi
pasirodo
saulė
vaikštau po vienuolynus
ieškau mirties šokio
viešbučio kambaryje
bandau sulaikyti
tolstantį eilėraštį
prie popieriaus lapo
prismeigiau drugelį
melsvį
žydrynės dėmę
lietus lietus lietus
Krokuvoje
skaitau Norwidą
saldu patirti
saldžiau būti iš akmens
labanakt mano mieli
labanakt
gyvi ir mirę poetai
labanakt poezija
VARTAI
Lasciate ogni speranza
Voi ch`entrate
palikit visas viltis
kas čia įeina
užrašas virš pragaro
Dantės
Dieviškojoje komedijoje
drąsos!
už tų vartų
nėra pragaro
pragaras išardytas
gelmių
teologų ir psichologų
pakeistas alegorija
pagal žmogiškumo ir auklėjimo
kanonus
drąsos!
už tų vartų prasideda
vėl tas pat
du girti duobkasiai
sėdi prie duobės
geria bealkoholį alų
užkanda dešra
merkia mums akį
Adomo kaukole žaidžia
futbolą
po kryžium
duobė laukia
rytdienos velionio
"kailis" jau keliauja
drąsos!
čia palauksim teismo
paskutinio
duobutėj renkasi vanduo
plaukioja nuorūkos
drąsos!
už tų vartų
nebus istorijos
nei gėrio nei poezijos
o kas bus
nepažįstamas pone?
bus akmenys
akmuo
ant akmens
ant akmens akmuo
o ant to akmens
dar vienas
akmuo
2000
Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas