SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-09-01 nr. 720

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kuo gyvena mūsų mokykla

Savaitė 
• „Sostinės dienos 2006“

Muzika 
• Griežia griežynė1
• Sigitas Šilinskas
Kristupo gitaros
2
• „Muzika be sienų“ Druskininkuose
• KONCERTAI1

Dailė 
• Eglė Deltuvaitė
Prancūziškojo reportažo tradicija
 Skirmantas Valiulis
Kelias į tylą
1
• Miglė Andrulionytė
Ar meną saugos spygliuota viela?
• Ermina Taujenytė
Keraminės kasdienybės objektai
• Anthony Stellaccio
Susikryžiavę keliai
• Saulius Kuizinas
Apie parodą „Naujos kaukės“
1
• Viktoras Simankevičius (1921 02 27 – 2006 06 29)1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Naujasis cirkas: cirkas, teatras, menas
• Kauno drama pradeda sezoną ir Palėpės salėje
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Nutrauktas skrydis1
• Ieškantiems tikslo
• Moterys ir vaiduokliai
• Niekas nepasikeis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Kultūros ministerija skelbia
• Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla kviečia piešti!
• Bernardinų bažnyčios giedojimo mokykla kviečia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Kelias į tylą

Skirmantas Valiulis

[skaityti komentarus]

iliustracija

Aleksandras Macijauskas. Atmintis. Kelias į tylą. Vilnius, „Arx Baltica“, 2006.

Naujos Aleksandro Macijausko fotoknygos „Atmintis“ paantraštė „Kelias į tylą“ beveik šekspyriška, užbaigianti „būti ar nebūti“ dilemą. Tačiau ši tyla apgaulinga. Užtenka tik pavartyti leidinį, kad suprastum: paantraštė galėtų būti ir „Kelias į gyvenimą“. Retoje kapinių ar laidotuvių fotografijoje nėra kokio nors gyvybės ženklo: pro antkapius boluoja nauji mūrinukai, žmonės aria žemę, eina ilgos laidotuvių eisenos, primenančios, kad anksčiau ar vėliau visi būsime tylos žemėje, bet dabar priekyje yra kitas, jau atskirtas nuo mūsų karstu.

Prisiminęs ankstesnę A. Macijausko fotografijų knygą „Gyventi“, pagalvojau: laikas gyventi ir laikas mirti. Turime dilogiją, tarp kurios dalių griežtų ribų nėra. Ir dėl to, kad visur tas pats Aleksandras, nuo tradicinės lietuviškos lyrikos, nostalgijos ar gailesčio bėgantis į pašaipą, saviironiją, kartais groteską. „Kapinėse“ jis irgi „chuliganiškas“: leidžia vaikams žaisti, šokinėti per kapus, karstytis ant kryžių. Šventvagystė! Tačiau būna ir baisesnių dalykų. Riba tarp būties ir nebūties nusitrina ir dėl to, kad pati fotografija keistai pratęsia savo funkciją. Pasak Susan Sontag, ji iškart žudo ir sustingdo žmogaus būtį, tačiau šįkart kapinėse tapo gyvybės ir atminties ženklu, puošiančiu beveik kiekvieną A. Macijausko fotografiją. Paminklinė fotografija irgi gyvena savo gyvenimą vasarą ir žiemą: blunka, skyla, byra, sugriūva. Kartais net noriai atsiskiria nuo antkapio ir kybo ore (montažas), o vienoje fotografijoje visos antkapinės susigrūda į krūvą lyg į kokį kapinių fotoalbumą, kaip gyvieji daro ką tik baigę mokyklą ar universitetą. Ironiškos kapinių paralelės su gyvenimu pagyvina ir paįvairina neįprastos temos fotoalbumą, padaro jį jaukesnį kiekvienam, bėgančiam nuo mirties temos ar net mėginančiam ją išstumti iš atminties.

Gausaus vartojimo ir pramogų laikais mirties tema tapo beveik tabu. Televizija ir spauda labai nenoriai ir retai praneša apie kieno nors mirtį ir laidojimą. Žinoma, yra dar Vėlinės, bet ir iš jų žiniasklaida dažnai pasidaro pramogą arba populiarina Helovyną. Globalinėje erdvėje susiduria skirtingos tradicijos ir papročiai. Tačiau medijos mus daro mirčiai abejingus. Kasdien Irake sprogsta dešimtys kūnų, o ką bematome televizijoje ir ką bemąstom apie tai?

A. Macijauskas irgi mėgina prisitaikyti prie pažangos – įsiveda spalvą. Tačiau gana taktiškai: fotografijos antkapiuose vis vien lieka nespalvotos, o bendro vaizdo spalva nusitrynusi, lyg iš pokario žurnalų viršelių. Apskritai fotografas išvengia ritualų puošeiviškumo, dirbtinės didybės, nors įveda į knygą ir politinės laidotuves. Nėra ir paminklų socialinės atskirties, kas dabar būdinga lietuviškoms kapinėms. Juk pagal kišenę renkamės ir kapavietę. Tiesiog tai kita, irgi aktuali tema, kai po mirties pamatai, kas gyveno „už minimumą“, o kas ir „maksimumą“ neaišku iš ko padarė. Argi ne gyvenimas?

A. Macijauskas pradeda nuo artimųjų, nuo bičiulių ar kolegų, kurie fotografijose neįvardinti, bet lengvai savųjų atpažįstami. Temai plečiantis, artimi dalykai nutolsta, o tolimi priartėja. Taip per 40 metų ir susiklostė knyga į temą. A. Macijauskas ir pradėjo nuo teminės leidybos. Gaila, kad „Kaimo turgūs“ buvo išleisti per anksti, kai spauda dar buvo labai prasta ir knygą teko smarkiai nukainoti. Būtina ją išleisti iš naujo, bet ir naujausios fotoknygos, ypač autorinės, rodo, kad nespalvotos fotografijos spausdinimas Lietuvoje vis dar problemiškas. O gal net neįmanoma visų, dažnai skirtingu metu darytų ir skirtingos kokybės fotografijų atspausti vienodo lygio?

A. Macijauskas visada laikosi savo nuomonės apie tai, kas turi sudaryti fotoknygą – savas ar svetimas, gal bičiulių kolegija? Jis už autorinį principą iki šeimos rangos: pats sudarinėja, o dukra Auksė Macijauskaitė-Mikalauskienė – jau kelintos jo knygos dizainerė. Kolektyvizmo mėgėjai vis paprieštarauja: kodėl neparodei, nepasitarei, neišklausei pastabų. Abi pozicijos turi privalumų ir trūkumų, bet dabar išryškėja bendras klausimas: ar netapo mūsų fotoklasikos leidyba pernelyg akademiška, monumentali, gal net monotoniška?

A. Macijausko „Atmintyje“ abejonių kelia kai kurie surežisuoti pašmaikštavimai ar minties pagilinimai – sraigės ant paminklo, suglamžytas laikraštis ant išblukusių paminklinių fotografijų ir pan. Amerikiečių pakrikštytas „dokumentiniu avangardininku“, A. Macijauskas ir žilo plauko sulaukęs toliau maištauja. Tačiau stipriausioji „Atminties“ savybė – avangardiška mintis, kylanti iš kapo duobės: vieną jau nunešė, o kiti dar laukia, jau ir kopėtėlės paruoštos. Laiptai į dangų visada prasideda nusileidimu žemyn. „Margos sielos žiūri į mus iš fotografijų ant pilkų paminklų, vertina mūsų bruzdesį, stebisi, kad nieko neišmokom iš jų nuodėmių“, – rašo pats fotografas. Jau kelinta knyga įrodo, kad sugeba įdomiai rašyti, tik, gaila, priešokiais. Tačiau tikras gyvenimas, o gal net ir daugiau, jam tebėra fotografija.

 

Skaitytojų vertinimai


11557. siandienadiena :-) 2007-11-18 13:38
raminkites zmones su tais kryziais, kiek galima

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 77 
0:49:01 Oct 21, 2009   
Feb 2007 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba