Aš nesakiau: tai buvo vakar. Su beverčiais
vasarpinigiais kišenėse vėl tysom
patyčių atmatose, amžiaus rudens manevruose.
Atsitraukti į pietus, it paukščiams,
mums neprisieis. Vakarėjant, prošal
slenka žvejų kateriai, gondolos, o kartais
kerta sapnų pritvinkus marmuro skeveldra,
beregint, kur esu pažeidžiamiausia, per grožį.
Laikraščiuos begalės visko apie šaltį,
apie jo padarinius, apie idiotus ir numirėlius,
apie ištremtuosius, žmogžudžius ir ledo lyčių
miriadus, tačiau maža, kas mane džiugintų.
Kodėl? Elgetai, kurs atsliūkina vidurdienį,
užtrenkiu duris, nes tvyro ramybė,
ir gali apsisaugot nuo žvilgsnio, bet
ne nuo lapų niaurios baigties, lyjant.
Leiskit mums iškeliauti! Leiskit mus po kiparisais,
po palmėm ar į apelsinmedžių giraites
už pusę kainos pasižiūrėti saulėlydžių,
kokių pas mus net nebūna! Leiskit lig ryt
pamiršti neatsakytus laiškus!
Laikas daro stebuklus. Bet mums negailestingas,
kaltės muštru: mes apleidę namus.
Sielos rūsy, apsėsta nemigos, vėl regiu save
patyčių atmatose, amžiaus rudens manevruose.
Zitos Mažeikaitės vertimas, publikuotas "Nemune" 1984 m. Nr. 2, p. 52
Rudeniniai manevrai
Aš nesakau: tai buvo vakar. Beverčių
vasaros pinigų pilnom kišenėm mes gulim vėl
ant patyčios pelų rudeniniuose laiko manevruose.
Ir traukimosi kelias kaip paukščiams į pietus
mums jau nebepravers. Vakare pro šalį
praplaukia žvejų laivai ir gondolos, ir kartais
nuo sapnų apsunkusio marmuro atplaiša pataiko
į mane, į akį, kurią grožis sužeidžia.
Laikraščiai rašo daug apie šaltį
ir nelaimes, apie kvailius ir mirusius,
apie ištremtuosius, žmogžudžius ir miriadus
ledlyčių, bet mažai apie tai, kas man malonu.
Ir kodėl? Prieš elgetą, kurs ateina perpiete,
aš užtrenkiu duris, nes dabar taika,
ir galima šito vaizdo išvengti, bet
niūraus lapų mirimo lietuje - neišvengt.
Tad leiskimės kelionėn! Regėkime po kiparisais,
palmių ar apelsinmedžių giraitėse
už pačią pigiausią kainą saulėlydžius,
jums lygūs jų neturi! Užmirškime
neatsakytus vakardienai laiškus!
Stebuklus daro laikas. O jeigu būtų neteisus,
ir kaltė belstųsi: namuose mūsų nėra!
Širdies rūsy bemiegę save aš vėl randu
ant patyčios pelų rudeniniuose laiko manevruose.
Patiko ir Mažeikaitės vertimas- jis šiek tiek lengvesnis... Įdomu, kuris arčiau originalo... vistiek pasilieku prie mane pritrenkusio g. norvilos vertimo...
Man tragiškai nepatinka šlykštusis krant: oi gražu. Man patinka, kai Jūs nuostabieji Kūrėjai iš Didžiosios Raidės pešatės. Aš, angliakabiams idiotams irgi turiu pateikti greit, nes jie visko matę šiaip. Sorry, nepykit, bet sovietiniais laikais buvo geriau nes paprasčiau. Bet tai nieko nereiškia, Jums gerbiamieji peštukai.
gaite pestis/
man nepatinka/
jei pesates/
man patinka/]
jei nuosirdziai snekates/
mano gyvybe diagnozuoja/
kad esu gyva/
kai nebebusiu gyva, ar diagnuozuosite mane?