SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-07-09 nr. 622

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Moters balso laboratorija
16

Savaitė 
• Erika Grigoravičienė
Šuo kaip tiesa ir metodas
• Vika Ryžovaitė
Vaiduokliškas "Pilkasis kardinolas"

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
"Mes Europoje ir Europa mumyse"
1
 Beata Leščinska
Aštuntajam Vilniaus festivaliui pasibaigus
1
• Pasirodė naujas "Muzikos barų" numeris8
• Ansamblio "CityDance" koncertas "Kristupo vasaros festivalyje"
• KONCERTAI

Dailė 
• Austėja Čepauskaitė
Jaano Toomiko sunkvežimyje
• Jono Žuko "Atvirkščiai"1
• Jurga Armanavičiūtė
Autorius neprisiima atsakomybės
1
• Jurgita Videikaitė
Juslinės meditacijos
1
• Lina Jakeliūnaitė
Saldūs norai, saldžios mintys
4
• PARODOS

Literatūra 
• hey angele, aš kvepiu lagaminu ir pigiu burbonu1
• Beveik rimtas
• Būti tinkamo dydžio4
• VAKARAI

Kinas 
• Žiūrovai pamiršta, kad žiūri vesterną1
• Vargšai klasikai1
• Palikite vėplius ramybėje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Aštuntajam Vilniaus festivaliui pasibaigus

Žymūs atlikėjai ir naujo kūrinio premjera festivalio finale

Beata Leščinska

[skaityti komentarus]

iliustracija
Mstislavas Rostropovičius ir Julianas Rachlinas

Aštuntasis Vilniaus festivalis – jau praeity. Birželio 27 ir 28 d. skambėjo paskutiniai šiųmečio festivalio koncertai. Nors jie vyko vienas po kito, publikos dėmesio sulaukė ne tik paskutinis, Mstislavo Rostropovičiaus charizmos ir Piotro Čaikovskio muzikos paženklintas koncertas, bet ir priešpaskutinis, o jo traukos taškai buvo specifiškesni, nukreipti į "tikslinę auditoriją". Tai – Vytauto Barkausko naujojo kūrinio premjera, žymios japonų altininkės Nobuko Imai ir prancūzų smuikininko Philippe’o Graffino pasirodymas bei Vilniaus festivalio orkestro, diriguojamo Roberto Šerveniko, programa.

Festivaliui pasibaigus, žinoma, peršasi apibendrinimai. Akivaizdu, kad šis renginys turi savo publiką, o tai svarbus rodiklis. Kad ir kokių atlikėjų ar kompozitorių pavardės mirgėjo afišose – ar pasaulinio garso muzikantų, ar tik profesinio "cecho" atstovams žinomų asmenybių – pustuščių salių neteko regėti. Publika nesiraukydama "suvalgė" viską, kas buvo pasiūlyta. O juk net šešiuose iš dešimties festivalio renginių skambėjo šiuolaikinė muzika, vienas tokių kūrinių – šiuolaikinė Krzysztofo Pendereckio opera! Festivalis užsakė net du simfoninius kūrinius – Feliksui Bajorui ir Vytautui Barkauskui – ir abu buvo sutikti šūksniais "bravo". Tad Vilniaus festivalis atlieka ir tam tikrą šviečiamąją bei tautinės kūrybos palaikymo misiją (ne, nepamiršau, kad rašau ne apie LRT), o ji įmanoma tik užsitarnavus publikos pasitikėjimą.

Galima būtų samprotauti ir apie aštuntojo festivalio visumą, koncertų lygį, tačiau palieku tai skaitytojų nuožiūrai. Pati išsamiau aptarsiu tik du paskutinius koncertus.

* * *

Pagrindinė birželio 27 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykusio Vilniaus festivalio orkestro koncerto intriga, manyčiau, buvo naujojo Vytauto Barkausko opuso "Duo concertante" smuikui, altui ir orkestrui premjera. Žinoma, masino ir solistų vardai, įspūdingos kūrybinės "biografijos": pas mus pirmą kartą viešinti japonų altininkė Nobuko Imai ir mums jau neblogai pažįstamas prancūzų smuikininkas Philippe’as Graffinas. Jie ir tapo pirmaisiais Barkausko kūrinio atlikėjais.

Dėmesį traukė ir pernai įkurtas Vilniaus festivalio orkestras, pasirodantis jau antrą kartą. Praėjusiais metais jam dirigavo žymusis Jurijus Bašmetas, o šį kartą – Robertas Šervenikas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentas. Nors pavadinimas "VFO" dar nespėjo giliau įaugti į klausytojų sąmonę ar atmintį (mat orkestras suburiamas tik kaip proginis "projektas"), visgi jo sudėtis įspūdinga. Bent pusė orkestrantų festivalio scenoje galėtų patys groti kaip solistai ar kamerinių ansamblių nariai. Įspūdį daro jau vien tas faktas, kad VFO pirmasis smuikas – Rusnė Mataitytė! Orkestro sudėtis šįmet kiek pakitusi – be gabaus jaunimo, pagausėjo patyrusių profesionalų iš kitų orkestrų (Nacionalinio, Valstybinio, Lietuvos kamerinio).

Vakaro programoje, matyt, dirigento Roberto Šerveniko valia, vyravo įvairių epochų koncertinio žanro opusai. Tai XVIII a. klasicisto Carlo Stamitzo "Sinfonia concertante" smuikui, altui ir orkestrui D-dur, XX a. neoklasicisto Igorio Stravinskio "Concerto in D" styginių orkestrui bei Vilniaus festivalio užsakymu sukurtas, jau XXI amžiui priskirtinas V. Barkausko "Duo concertante". Vietoj uvertiūros buvo atliktas W.A. Mozarto Divertismentas B-dur, KV 137.

Gal dėl jaudulio pirmoji Divertismento dalis nuskambėjo ne visai darniai, tačiau antroji buvo pradėta pabrėžtinai energingai, tarsi dirigentui davus ženklą "susiimti", ir leido pajusti orkestro profesionalumą. VFO, asmenybių sambūris, pasirodė esąs gera komanda. Visos abejonės išsisklaidė išgirdus Stamitzo "Sinfonia concertante". Iš puikių solistų pirmiausia norėčiau išskirti N. Imai. Jos išgaunamas alto skambesys sodrus, dainingas, įtraukiantis, o "chrestomatinį" (nors mūsų koncertų salėse gal dar ir neskambėjusį) Stamitzo opusą jiedu su Ph. Grafinu atliko labai įtaigiai ir jautriai. Beje, kitą dieną Lietuvos muzikos akademijoje N. Imai vedė mesitriškumo kursus.

Virtuoziška I. Stravinskio "Concerto in D" interpretacija parodė, kad R. Šervenikui artimesnė bus, matyt, ekspresyvi muzika, leidžianti panaudoti visas orkestro spalvas ir galimybes, leidžianti "pasireikšti".

Koncertą užbaigė V. Barkausko "Duo concertante" premjera. Šiuolaikinės muzikos kūrinys paprastai atliekamas koncerto pradžioje, turint galvoje, kad vėliau skambėsianti populiaresnė klasika leis klausytojams atsipūsti ir bus tarsi atlygis už įtemptą klausymąsi. Šį kartą viskas vyko atvirščiai, bet sėkmingai. Pirmasis nuskambėjo populiarusis Mozartas, po jo – mažiau žinomas Stamitzas, antroje koncerto dalyje – jau kiek komplikuotesnis, bet ir įdomesnis Stravinskis, ir pagaliau "katė maiše" – Barkausko opusas. Koncerto įtampos kreivė vis kilo aukštyn, o baigėsi paskutinio kūrinio finale nuskambėjusiu atlikėjų šūksniu ir publikos šėlsmu.

V. Barkauskas, kaip visuomet, daug tikėjosi iš atlikėjų, visų pirma solistų, ir neapsiriko. Ph. Graffino, N. Imai bei Vilniaus festivalio orkestro, diriguojamo R. Šerveniko, pateikta kūrinio interpretacija buvo išties kokybiška, jų požiūris į atliekamą muziką itin atsakingas. Pasak kompozitoriaus, jis jautęs atsakomybę "prieš atlikėjus", o atlikėjai – prieš kompozitorių. Jų bendra atsakomybė "prieš publiką, kūrinio užsakovus, pagaliau prieš pačius save" davė išties puikių vaisių.

iliustracija
Philippe Graffin, Vytautas Barkauskas ir Nobuko Imai
M. Raškovskio nuotraukos

"Duo concertante" kompozitorius dedikavo Japonijos diplomatų šeimai Chiune ir Yukiko Sugiharoms, II pasaulinio karo pradžioje Kaune išgelbėjusiems nuo holokausto tūkstančius žmonių. Galima būtų manyti, kad ši dedikacija yra politinio korektiškumo ženklas, pagarbos altininkei N. Imai išraiška, tačiau karo tema ir su prieškario Lietuva (turiu omeny 1940-uosius metus) siejama žmogiškumo problema kompozitoriui nėra tik istorijos faktai. V. Barkauskas anuomet buvo vaikas ir gyveno Kaune, tad visi šie dalykai, nors ir netiesiogiai, jam susiję ir su asmenine, ir su šeimos patirtimi. Antroje kūrinio dalyje solistams, pasak kompozitoriaus, talkina "glostomieji" mušamieji. Aiškios ritminės formulės fone griežiamos ilgesingos solistų frazės – tarsi užuomina į holokausto temą, nors šiaip šis kūrinys nėra "programinis". Tai koncertinė, "žaidybinė" muzika, panašios stilistinės spalvos kaip ir pernykštis koncertas smuikui "Žaismė" ("Jeux"). "Duo concertante" juntama ir japoniškų motyvų (nors "japoniški" jie, matyt, ne daugiau nei, tarkim, Puccini "Madam Baterflai"), ypač mušamųjų instrumentų partijoje, o ji šiame kūrinyje itin svarbi. Penkių dalių kūrinio finale nuskambėjo ir "japoniški" būgnai bei sutartinis visų atlikėjų šūksnis – gal kiek "populistiniai" gestai, o gal simboliniai? Pasak Barkausko, kiekvienas naujas kūrinys kompozitoriui yra tarsi šuolis per bedugnę. Galbūt tas finalinis šūksnis reiškia, kad bedugnė peršokta? Visi gyvi?

* * *

"Nuogas Bachas – tai genialu…" – pareiškė Mstislavas Rostropovičius per spaudos konferenciją, skirtą jo koncertui Vilniaus festivalyje, prieš tai paaiškinęs, kad Bachui nereikalinga atlikėjo "pagalba", – reikia tik sugroti natas taip, kaip parašyta, kaip simbolį. O štai Čaikovskio muzika, pasak M. Rostropovičiaus, – visai kas kita. Čia atlikėjo sugestija tiesiog būtina.

Finalinio Vilniaus festivalio koncerto herojai – jaunas, bet jau žymus austrų smuikininkas Julianas Rachlinas bei garbusis Maestro – netaupė jėgų. Į festivalio pabaigos koncerto programą buvo įtraukti Piotro Čaikovskio Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur bei Šeštoji – "Patetinė" – simfonija. Įspūdinga. Kita vertus, kai kas gal ir numojo ranka "populiarščina"… Tačiau nenumojusiems, manau, neteko gailėtis. Tai buvo išties genialios interpretacijos.

Įspūdžio negadino net kartkartėmis pasigirstanti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro nedarna, ypač atliekant Koncertą smuikui. Bet pernelyg stebėtis nereikėtų, esu įsitikinusi, kad repeticijų buvo vos keletas. Maestro atskrido į Vilnių šeštadienį, bet buvo užsiėmęs fondo "Pagalba Lietuvos vaikams" reikalais. Beje, man pasirodė, kad jaunųjų talentų ir mažųjų ligoniukų (fondas remia ir gabius, ir sergančius vaikus) reikalai Maestro domina ir jaudina kur kas labiau nei muzikiniai. Juk ir šis koncertas buvo skirtas labdarai, Mstislavas Rostropovičius ir Julianas Rachlinas koncertavo nemokamai, o visas pelnas iš parduotų bilietų buvo skirtas fondui.

Kaip ir dera tokio lygio labdaros renginiams, į koncertą susirinko nemažai garbios publikos. Atvyko ir Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma. Lietuvos Prezidentui Mstislavas Rostropovičius rodė ypatingos pagarbos ženklus, tačiau tai nebuvo snobizmo apraiška – lygiai taip pat, su tokia pat meile jis kreipiasi į kiekvieną žmogų. Per minėtą spaudos konferenciją gavęs "suktą" klausimą, ką manąs apie Lietuvos kamerinio orkestro ir Sauliaus Sondeckio konfliktą, Maestro, kreipdamasis į žunalistą "solnyško" ("saulute"), itin korektiškai atsakė į klausimą. Mstislavas Rostropovičius spinduliuoja žmogiškumą, vidinę giedrą, tiesiog negali likti abejingas jo asmenybės žavesiui.

Maestro skleidžiama šviesa, sakytum nutvieskė ir pirmą kartą su jo diriguojamu orkestru koncertavusį smuikininką Julianą Rachliną. Jis jau seniai svajojo griežti diriguojant maestro.

Suprantama, solistas kruopščiai ruošėsi šiam itin svarbiam savo gyvenimo įvykiui, ir tas buvo justi. Tikrai gili, motyvuota interpretacija, įtaigus, brandus atlikimas, puiki technika. Beje, kai pirmą kartą išgirdau šį smuikininką prieš keletą metų Vilniuje griežiant J. Brahmso koncertą, jis man paliko "gerai treniruoto virtuozo" įspūdį. Šį kartą įspūdis buvo visai kitoks: J. Rachlinas – tai muzikas, gebantis savitai interpretuoti, puikiai išlaikęs akistatos su legendiniu Mstislavu Rostropovičiumi "egzaminą". O Maestro monologas visa jėga skambėjo antroje koncerto dalyje, atliekant Čaikovskio "gulbės giesmę" – Šeštąją simfoniją.

Atlikimas buvo išties puikus, muzikoje tarsi buvo girdėti paties Rostropovičiaus siela. Šią simfoniją Maestro diriguoja jau 30 metų, ja jis 1974 m. atsisveikino su Rusija, ją dirigavo ir grįžęs. Simfonijos interpretacija Vilniuje irgi dvelkė savitu atsisveikinimu. Finalas, pradėtas pabrėžtinai patetiškai, neslepiant muzikos tragizmo, skambėjo tarsi rauda. Buvau sukrėsta. Itin įdomi, savita buvo ir trečios simfonijos dalies Scherzo interpretacija. Nuotaikos čia siekta ne greitu tempu, bet charakteringais štrichais, kone mechaniškai išlaikant judėjimo tolygumą. Tiesa, teko girdėti ir skeptiškų nuomonių apie šią Maestro interpretaciją, bet negalėčiau joms pritarti – man šis atlikimas buvo vienas stipriausių viso sezono įspūdžių.

 

Skaitytojų vertinimai


3665. L2004-07-12 14:00
Caikovskio simfonijos interpretacija isties buvo puiki. Lyginau ja su keliu didziu rusu dirigentu interpretacijomis, ir si pasirode geresne, stipresne, "logiskesne", jei taip galima butu sakyti. Tikrai nustebau isgirdus/pamacius kelis komentarus, atseit buvo visiska nesamone. Gal kas interpretacija supainiojo su vizualiais dirigento mostais?..

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 74 
0:35:18 Oct 7, 2009   
Feb 2007 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba