ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-10-02 nr. 959

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JANE YAGER. Pamirštos 1937-ųjų baisybės (3) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Siužetą siūlau palikti (6) • -js-. Sekmadienio postilėJURGIS KUNČINAS. JEFFREY J. KRIPAL. Puiki nauja pasaulėžiūra – Aldouso Huxley sugrįžimas (1) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (1) • EGLĖ MIKALAJŪNAITĖ. No revolutionALGIMANTAS MIKUTA. Eilės (5) • MARIUS RAUBA. Atostogų tezėsRAMŪNAS ČIČELIS. Jono Meko „Zefiro Torna“: estezės linkVIDAS POŠKUS. Ekspresionizmo beieškantROLANDAS KAUŠAS. Apie skirtingus matavimo vienetus (5) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (2) • NERIJUS LAURINAVIČIUS. KultūristasGINTAUTAS NAGLIS. 7 faktai apie Praeivį Smitą (1) • kokie čia dar laiškai orkaitėje? (377) •

Pamirštos 1937-ųjų baisybės

JANE YAGER

[skaityti komentarus]

iliustracija
Įvairių architektūros formų kompozicija. 1930
Jakov Černikov

Pasaulio dalyje, kurią Šaltasis karas išskyrė kaip Vakarus, visuomenės sąmonę pasiekė tik labai paviršutiniški ketvirtajame dešimtmetyje Tarybų Sąjungoje vykusių žiaurumų bruožai: Stalinas, didysis teroras, didysis valymas. Kaip knygoje „Terror und Traum“ („Teroras ir svajonė“) pažymi vokiečių istorikas Karlas Schlögelis, pasaulis, kurio atmintin giliai įsirėžė Dachau, Buchenvaldo ir Aušvico pavadinimai, neįstengė įsidėmėti Vorkutos, Kolymos ir Magadano. Primo Levi buvo skaitomas, Varlamas Šalamovas – ne. Taip Stalino aukos mirė antrą kartą, šįkart – atmintyje.

Užgožti ne tik nacistinio Holokausto, bet ir Antrajame pasauliniame kare Tarybų Sąjungos patirtų aukų masto, stalinizmo žiaurumai liko kitoje Europą padalijusios sienos pusėje: griuvus Berlyno sienai atsivėrusiuose archyvuose mokslininkai aptiko gausybę informacijos, bet plačiąją visuomenę ji pasiekė ne visa. Schlögelio „Terror und Traum“ geriau negu bet kuri kita knyga įtvirtina Stalino aukas Vakarų atmintyje: tai moksliniu, meniniu ir atminimo įtvirtinimo požiūriu puikus kūrinys.

„Terror und Traum“ apsupa skaitytoją panoraminiu 1937 metų Maskvos vaizdu. Knyga sudaryta iš trijų tuzinų trumpų skyrelių, jų veiksmo vieta ir laikas įspūdingai skirtingi: statybų aikštelės ir Raudonosios Rivjeros kruiziniai laivai, masinės kapavietės ir parduotuvių vitrinos. Poruodamas stalinizmo terorą Tarybų Sąjungoje su jos svajonėmis, Schlögelis atskleidžia 1937-ųjų Maskvą, kuri, nors ir šiurpi, anaiptol nėra pilka ar bespalvė: šiame svaiginančio pagreičio mieste gyvenimas yra „heterogeniškas, chaotiškas, anarchiškas ir neišnaikinamas“.

Schlögelis istoriko karjerą pradėjo tekstais apie Maskvą. Prieš ketvirtį amžiaus jis patraukė vaikštinėti po Maskvą apsirūpinęs trečiojo dešimtmečio miesto planu ir Walterio Benjamino „Moskauer Tagebuch“ („Maskviečio dienoraščiu“). Iš šio pasivaikščiojimo kilusi knyga „Moskau lesen“ („Maskvos skaitymas“, 1984) atskleidė topografiškai orientuotą istorijos metodą – jis tapo būdingas Schlögelio darbams. Vėlesnė esė „Die Mitte liegt ostwärts“ („Centras yra rytuose“, 1986) jį įtraukė į debatus apie Vidurio Europą, tada virusius tarp Europos poetų ir mąstytojų, tokių kaip George’as Konradas ir Milanas Kundera. Vėlesniuose darbuose buvo tiriami Vidurio Rytų Europos miestai – Sankt Peterburgas kaip modernumo laboratorija, rusų émigrés Berlynas, taip pat tokios pražiūrėtos „ne vietos“ kaip naudotų automobilių turgus Lietuvos provincijoje. Neseniai pasirodžiusiame teoriniame darbe „Im Raume lesen wir die Zeit“ („Laiką skaitome erdvėje“, 2003) Schlögelis pasisako už „erdvinį posūkį“, istorijos rašymą remiantis vietos supratimu. „Terror und Traum“ su miesto erdve elgiasi visiškai kitaip negu „Moskau lesen“. 1937-ųjų Maskvoje nebuvo vietos vaikštinėjančiam flâneur. Pasiskolinęs Michailo Bachtino terminą, Schlögelis pateikia 1937 m. Maskvą kaip chronotopą, specifinį ir painų erdvės ir laiko raizginį, kurį apibrėžiančios savybės yra despotiškas kaprizingumas, staigumas, smurtas, netikėtas puolimas, išnykimas ir ribos tarp tikrovės ir iliuzijos išsitrynimas. Skaitytojas neina per 1937 m. Maskvą, o veikiau stovi, žvelgdamas iš paralyžiuojančios 360 laipsnių perspektyvos, tarytum iš audros akies.

Knygos šaltiniai yra turtingi ir įvairūs, ji paremta ir gausiais archyviniais duomenimis, ir atidžiu žvilgsniu į laikraščius ir žurnalus. Vienas iš šitų šaltinių yra Michailo Bulgakovo romanas apie ketvirtojo dešimtmečio Maskvą – „Meistras ir Margarita“, jį Schlögelis išskiria kaip „navigacinį instrumentą“, skirtą nuvesti skaitytoją į jo knygos sūkurį. Pirmame „Terror und Traum“ skyriuje skaitytojas su Bulgakovo Margarita stebuklingai skrieja virš Maskvos. Kildamas šalia Margaritos, skaitytojas apžiūri miestą iš viršaus ir mato jį kaip topografinę visumą. Bulgakovo pramanyta Maskva, kur tikrovė susilieja su fantazija, daug kuo panaši į Schlögelio istorinę Maskvą: kasdieniškas gyvenimas čia negalioja, personažai dingsta, juos ištinka staigios ir netikėtos mirtys.

Palikus „Meistrą ir Margaritą“, skaitytojas nuleidžiamas į miestą, kuris daugeliu atžvilgių buvo viena didelė statybų aikštelė. Centrinėje Maskvoje iš didžiulės duobės, kuria virto prieš šešerius metus susprogdintas carų Kristaus Išganytojo soboras, kilo grandiozinių, taip niekada ir neužbaigtų Tarybų rūmų plieniniai pamatai. Ši statybvietė buvo įspūdingiausia iš visų nesuskaičiuojamų statybviečių mieste, kuris buvo griaunamas ir statomas iš naujo, plečiamas ir modernizuojamas neįmanomu tempu. Vienu mostu Maskvą pavertus moderniu metropoliu, miestą užplūdo istorinio precedento neturinti kaimiškos migracijos banga – per vieną dešimtmetį į miestą suplūdo 2 milijonai kaime vietos netekusių valstiečių. Skirtingų tautybių, kalbantys skirtingomis kalbomis, atvykę iš visų Tarybų Sąjungos kampelių, jie susidūrė su tokiu aštriu būsto stygiumi, kad daugelis miegojo po gamyklų darbo suolais, metro tuneliuose ar purvinuose urvuose.

Miestui puolus į modernumą, jo gyventojai ėmė puoselėti utopinę svajonę, ir ši svajonė Schlögelio 1937-ųjų Maskvoje užima nė kiek ne mažiau svarbią vietą negu Teroras. Atletiškas Tarybų jaunimas, „gimęs ar užaugęs po Revoliucijos, jau naujos tvarkos vaikai“, geriausiai ją įkūnijo: „Rusijos Revoliucijos sužadintas socialinis mobilumas išlaisvino neišsenkamus talentų ir gebėjimų išteklius... Stalinizmas yra jaunystė plius Tarybų valdžia, autoritarinė valdžia plius atletiško kūno grožis.“ 1937 m. „nenuilstamai veržli“ jaunoji Tarybų Sąjungos karta pradėjo savarankišką gyvenimą, užpildydama nišas, kurias tuščias paliko sušaudytieji ar įkalintieji per valymus. Nors ir nepaprasti, maskviečių lūkesčiai tais metais nebuvo tuščia iliuzija – juk galų gale jie matė, kaip tikrove tapo tokie neseniai neįsivaizduojami stebuklai kaip elektros apšvietimas, centralizuotas vandens tiekimas ir šildymas.

Vadindamas savo knygą „vienalaikiškumo apysaka“, Schlögelis pasitelkia šiurpią ironiją ir sutapimus. Vieša Maskvos–Volgos kanalo atidarymo šventė sutapo su jo statybos prižiūrėtojų egzekucija. Populiari knyga, pagyrūniškai eksponuojanti TSRS panašumus su Jungtinėmis Valstijomis, pasirodė tuo laiku, kai žmogus galėjo būti sušaudytas dėl tikrų ar tariamų asmeninių ryšių su Amerika. Tuo metu, kai Tarybų slaptoji policija sudarinėjo sušaudyti numatytų tariamų vidaus priešų sąrašus, tikras išorinis priešas sudarinėjo savus „šaudytinų“ Maskvos gyventojų sąrašus – ir daugelis tų pačių pavardžių buvo įrašytos ir į tarybinius, ir į nacistinius sąrašus. Apie Raudonąją aikštę Schlögelis rašo: „Viskas susilieja: iškilmingi sutikimai ir plebiscitai dėl žudynių, liaudies festivalių ir keršto troškimo, linksmų karnavalų ir neapykantos orgijų atmosfera. Raudonoji aikštė yra tikra 1937 m. arena: ir atrakcionų aikštė, ir kartuvės vienu metu.“

Teroras, kuris stiprėja per visą knygą, kulminaciją pasiekia Butovo lauke miesto pakraštyje – ten 1937 ir 1938 m. slaptoji policija reguliariai vykdydavo masines žudynes. Slaptosios policijos 1937 m. liepos 30 d. įsakymas nustatė egzekucijų ir suėmimų kvotas, kurios buvo privalomos visiems Tarybų Sąjungos regionams: pavyzdžiui, Vakarų Sibire valdžios institucijos turėjo per keturis mėnesius įvykdyti mirties bausmę 5000 „1 kategorijos“ teroristų Trockio šalininkų ir nuo aštuonerių iki dešimties metų įkalinti 12 000 šiek tiek mažiau pavojingų „2 kategorijos“ teroristų. Kalbėdamas apie Butovą, kaip ir visur knygoje, Schlögelis neskubėdamas ir grakščiai pasitelkia žuvusiųjų balsus: ilgos liudininkų žodžių citatos supinamos su siaubingomis slaptosios policijos lentelėmis ir instrukcijomis.

O štai Stalino balsas „Terror und Traum“ suskamba stebėtinai retai. Skaitytojas mato jį daugiausia užsienio lankytojo Liono Feuchtwangerio, Vokietijos žydo antifašisto, kurį antrojo parodomojo teismo išvakarėse kaip garsų rašytoją Stalinas teikėsi priimti ir skyrė pokalbiui net tris valandas, akimis. „Terror und Traum“ yra knyga apie stalinizmą, bet – kitaip negu didžioji dalis knygų, kurios parašytos šia tema, – čia svarbiausias ne pats Stalinas. Jam neteikiamas joks prioritetas daugybės kitų knygos temų atžvilgiu.

Schlögelis taip pat tiria, kaip Maskva išsiveržė iš Europos civilizacijos rėmų, pasinerdama į „susinaikinimo bakchanaliją“, „ekscesą ekscese“. Nebandydamas paaiškinti to, kas įvyko, jis siūlo konkretų 1937 m. žudynių motyvą. Jo teigimu, anaiptol neatsitiktinai Politbiuras užsakė egzekucijas, kurios turėjo būti įvykdytos tokiose vietose kaip Butovas tą pačią dieną, kai buvo išleisti nurodymai ir taisyklės laisviems rinkimams rengti. Prieš rinkimus būtinai reikėjo pašalinti visus, kurie galėjo kelti grėsmę Stalino valdžiai. „Laisvų, visuotinių, slaptų rinkimų“ fikcija ir visuomenės „valymas“ buvo dvi to paties proceso pusės, taip buvo kuriama „tarybinės liaudies vienybė“.“ Nors Schlögelis aiškina Tarybų Sąjungos valdžios veiksmų motyvus, vienos visa jungiančios teorijos jis nesiūlo.

„Terror und Traum“ autorius savo kaip rašytojo ir mokslininko gebėjimus skiria ne tezei, bet užduočiai. Sakydamas kalbą per 2004 m. Sigmundo Freudo premijos įteikimo ceremoniją, Schlögelis kalbėjo apie istoriko užduotį suvesti gyvuosius ir mirusiuosius akis į akį – Augenhöhe lygmeniu – vienus su kitais. Su burtininko aplombu Schlögelis iš užmaršties ištraukia neraštingų ūkininkų, kurie kryžiukais pasirašė prisipažinimus dėl mirties bausmę užtraukiančių nusikaltimų, nors nemokėjo jų perskaityti, geologų ir Arkties tyrėjų, praturtinusių TSRS atrastais gamtos ištekliais ir netrukus pasmerktų myriop ir atiduotų sušaudyti, ir begalės kitų žmonių veidus – ir ne tik iškelia juos į Augenhöhe su skaitytoju, bet ir priveda itin arti.


„The Times Literary Supplement“, 2009.V.27
Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


171927. Li2009-10-06 18:12
Kaip gerai , kad pamirštos:)

171934. selė :-) 2009-10-06 19:09
Nemanau, kad viskas pamiršta... baisu, kad beveik visa rusų tauta, neišskiriant net nukentėjusių palikuonis, visa tai pateisina...

171945. varna (fui, tie beraščiai)2009-10-06 21:31
"Schlögelis"? Asilas, net nežino kaip teisingai pavardę rašyti, taigi "Schlögeris".

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 110 iš 236 
23:02:10 Oct 6, 2009   
Feb 2007 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba