ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-09-18 nr. 957

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DONALDAS STRIKULIS. Mstislavo Dobužinskio mokykla (1) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Vyrą pašlovinki, mūza (13) • -gk-. Sekmadienio postilėSu menininku JONU KIMU ARBU kalbasi Akvilė Žilionytė. Kaip senais laikais žmonės išmoko, taip ir dabar reikia išmoktiIEVA GUDMONAITĖ. Tulžies spinduliuotėIEVA GUDMONAITĖ. Paskutinis skambutisSIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalėSu Nacionalinės dailės galerijos vedėja LOLITA JABLONSKIENE kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Dailės galerija – ne enciklopedija (4) • ALGIMANTAS LYVA. EilėsLAIMANTAS JONUŠYS. Vikipedijos sėkmė (2) • DARIUS POCEVIČIUS. Imperija smogia atgal „antikomunistiniais“ Laimanto Jonušio tekstais (14) • DAINA OPOLSKAITĖ. Tolimos erdvės tobulumasDAIVA ELERTIENĖ, DAINIUS ELERTAS. Pasmerktoji auklėjimo tradicijaRIMANTAS ŽILEVIČIUS. Greičiau, linksmiau ir kapeikytė susitaupydavoGILBONĖ. Važiuoju į mišką (1) • GILBONĖ. Aristokratai

Mstislavo Dobužinskio mokykla

DONALDAS STRIKULIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Mstislavas Dobužinskis prie
Vytauto Didžiojo karo
muziejaus Kaune. 1936

1923 metų gegužės 1 dieną Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose atidaryta Lietuvių meno kūrėjų draugijos Plastikos sekcijos paroda (vadinamoji didžioji paroda); gegužės 8 dieną buvo iškilmingai pašventintas naujasis Kauno meno mokyklos pastatas, suprojektuotas Vladimiro Dubeneckio; gegužės 15-ąją (iki 20 dienos) eksponuojami Mstislavo Dobužinskio kūriniai, netikėtai šioje parodoje dėl vietos stokos nukabinus Vlado Didžioko darbus („nechorošo“, – vėliau parašys M. Dobužinskis). (Būtent po šios parodos Igno Šlapelio iniciatyva M. K. Čiurlionio galerija įsigijo garsiuosius „Vilniaus ciklo“ paveikslus.)

Dailininkas, meno istorikas, Kauno meno mokyklos mokytojas I. Šlapelis šios mokyklos direktoriumi tapo gana įdomiomis aplinkybėmis. Jau nuo pat pirmųjų Meno mokyklos egzistavimo dienų šioje vienintelėje tokio pobūdžio ir todėl prestižinėje, bet ganėtinai „linksmoje ir triukšmingoje“ mokykloje vyko daugybė įvairiausių konfliktų, nesusipratimų, susidūrimų, „kultūrinio chamizmo ir žandariško savivališkumo“...

1929-ieji nebuvo išimtis!

Nepatenkinti mokykloje vykstančiomis reformomis ir pokyčiais, kurie dažnai būdavo visiškai nepamatuoti ir nepaaiškinami, sustreikavo mokiniai. Netrukus daugelis jų buvo pašalinti. Prieš direktorių Kajetoną Sklėrių sukilo ne tik mokiniai – būdavo išdaužomi jo buto langai ar siunčiami grasinamieji laiškai (dėl to jis net buvo priverstas kreiptis į policiją). Vienas iš Meno mokyklos kūrėjų – Justinas Vienožinskis – konstatavo: „skirtingos mokytojų pažiūros į mokyklos uždavinius ir į patį meną“, taip pat mokiniai „vedami viena aiškia linija – aklai prisilaikyti išorinės gamtos formų“, prarandant „individualybės kibirkštį“. Pagal vieną mokyklos reorganizavimo punktą mokyklą baigusieji nebeturėjo galimybės gauti dailininko vardą, o įgydavo tik piešimo mokytojo statusą, be to, Švietimo ministerija visiškai neatsižvelgė į mokytojų pasiūlymus ir t. t. 1929 metais vienas Kauno meno mokyklos mokinys valstybei atsiėjo 1592 litus!

Pagrindiniai mokyklos mokytojai – J. Vienožinskis, Adomas Varnas, Adomas Galdikas – buvo atleisti iš pareigų, atskiru įsakymu jiems buvo liepta skubiai atlaisvinti savo studijas mokyklos patalpose. Kauno meno mokykloje pritrūko dėstytojų! Nors naujasis direktorius Švietimo ministerijai rašė, kad „geistina būtų Meno mokykloj verstis savo pajėgomis, nes svetimšaliai, ir labai geri specialistai, neišmokins mūsų kurti savo meną“, jau liepos pradžioje laiške M. Dobužinskiui I. Šlapelis gana nedrąsiai pasiūlo dailininkui atvykti į Kauną darbuotis Meno mokykloje: „Nė kiek neabejoju, kad Jums mūsų kaunietiškos „bėdos“ (čia jis pavartojo kur kas stipresnį žodelį; laiškas, kaip ir visi kiti, parašytas rusų kalba – D. S.) svetimos ir nemalonios, tačiau randu būtinumą supažindinti Jus su kai kuriais mūsų mokyklos nusistatymais [...], drįstu prašyti Jūsų [...] priimti mokykloje vadovavimą vienai iš šių sričių – grafikos ir dekoracijų.“

M. Dobužinskis tuo metu gyveno Paryžiuje ir, kaip galima spręsti iš jo ir draugų bei pažįstamų laiškų, vertėsi gana sunkiai. 1929-ųjų pradžioje jis apipavidalino didelę rusų porceliano parodą Sevro mieste; pavasarį ir vasaros pradžioje, apimtas nostalgijos, pagal senus dar 1920 metų pradžios eskizus atkūrė apie trisdešimt Peterburgo vaizdų; baigė dėstytojauti Paryžiaus T. Tolstajos-Suchotinos dailės akademijoje; keliavo po Prancūziją ir Šveicariją; dailininką smarkiai sukrėtė žinia, kad mirė jo geras draugas ir bičiulis Sergejus Diagilevas; tačiau netrukus atėjo ir gera žinia: gavo tuometinio Valstybės teatro direktoriaus pasiūlymą apipavidalinti M. Musorgskio operą „Borisas Godunovas“; materialinė Dobužinskių šeimos padėtis buvo gana sunki; „Dobužinskiui nekaip“, – rašė vienas jo draugas; kitas – taip pat: „Labai blogai Dobužinskiui [...].“

I. Šlapelio kvietimas atvykti į Kauną ir pasiūlymas dirbti Meno mokykloje dailininkui buvo didelis netikėtumas ir dar didesnė paspirtis bei dvasinė atgaiva užgriuvus sunkumams.

Jau rugpjūtį I. Šlapelis pranešė Švietimo ministerijai, kad „M. Dobužinskis sutiko atvykti į Kauną ir eiti dviejų – grafikos, dekoratyviojo ir bažnytinio meno – studijų vedėjo pareigas šiomis sąlygomis:

1) padaryti sutartį kol kas vieneriems metams,

2) gauti mėnesinio atlyginimo 200 dol. (2000 litų – D. S.),

3) gauti kelionpinigių atvykti dviem asmenims iš Paryžiaus į Kauną,

4) atvykus į Kauną gauti mėnesinio avanso čia įsikurti.

Šios M. Dobužinskio sąlygos Pono Ministerio buvo rastos priimtos, todėl turiu garbę prašyti leisti pasikviesti M. Dobužinskį pasiūlytomis jo sąlygomis į Kauno meno mokyklą grafikos, dekoratyviojo ir bažnytinio meno studijų vedėju.“

Galutinis leidimas buvo gautas rugsėjo 4 dieną.

Dailininkas, kol kas vienas, be žmonos, į Kauną atvyko rugsėjo 20-ąją ir jau spalio 1 dieną pradėjo dirbti. M. Dobužinskis iš karto atsisakė dėstyti jam visiškai nežinomas bažnytinės ikonografijos ir bažnytinės archeologijos disciplinas. Jas trumpai dėstė H. Kairiūkštytė-Jacynienė (bet šie kursai neprigijo ir netrukus buvo jų atsisakyta, o vėliau jie ir visiškai panaikinti).

1929 metų rudenį prasidėjo visiškai naujas ir M. Dobužinskiui – „keliaujančiajam entuziastui“ – sunkiai įsivaizduojamas „provinciališkas“ gyvenimo tarpsnis laikinojoje sostinėje. Tačiau dailininkas sugebėjo gana greitai įsitraukti į tuometinį Kauno kultūrinį gyvenimą. Jau lapkričio pabaigoje jis didžiuodamasis rašo žmonai Jelizavetai: „Ir taip, sekmadienį skaičiau paskaitą („Menas ir šiuolaikinės kultūros mechaniškumas“ – D. S.). Ištisą dieną ruošiausi... Studentai laikraščiuose organizavo reklamą ir buvo per 100 žmonių. Atėjo keletas dailininkų – Rimša, Kalpokas, Zikaras, Galdikas; buvo Karužos, Mošinskiai ir Jaščenka. Man organizavo „karštą priėmimą“ ir po paskaitos buvo ilgi aplodismentai. Nė kiek neišsigandau [...]. Šlapelis man padėjo su stebuklinguoju žibintu (projektoriumi! – D. S.) ir pertraukoje mes ekrane parodėme puikius gigantiškų gamyklų, mašinų ir dangoraižių atvaizdus [...]. Paskaita sudomino.“

Bet pats svarbiausias to rudens įvykis, anot M. Dobužinskio, tai apsilankymas „savo protėvių žemėje“ – Dabužiuose. „Aš atlikau savo šventą pareigą“, – džiaugėsi dailininkas.

Rudenį M. Dobužinskis pradėjo kurti jam nebūdingo dydžio monumentalų Vytauto Didžiojo paveikslą (vėliau jis buvo saugomas Lietuvos Respublikos ambasadoje Berlyne), apie jį didelį straipsnį parašė net rusų emigrantų laikraštis „Rul’“: „Tai ne tik Vytauto portretas – tai jo istorija, sakmė, lyg laikmečio apysaka. [...] Šis paveikslas – tai nuostabus „istorijos vadovėlis“.“

1929 metų gruodžio 28–1930 metų sausio 20 dienomis įvyko didelė jo kūrinių paroda Vytauto Didžiojo universitete, dailininkas eksponavo apie 100 savo darbų: Baltijos šalių, Rusijos, Prancūzijos, Olandijos, Danijos miestų peizažus, daugybę grafikos ir teatrinių darbų, įgyvendintų Vakarų Europos teatruose, plakatų. Taip pat M. Dobužinskio iniciatyva buvo organizuota ir darbą pradėjo Valstybės ženklui nustatyti komisija. 1930-ųjų žiemą ir pavasarį dailininkas intensyviai dirbo Valstybės teatre („Borisas Godunovas“, „Varpai“).

Apie darbą Meno mokykloje M. Dobužinskis užsimena labai mažai. Galbūt nebuvo daug darbo, o gal buvo mažai mokinių? M. Dobužinskis džiaugiasi tik tuo, kad jį vis dar prisimena seni peterburgiečiai. „[...] mane dar ne visai užmiršo, – rašo jis savo draugui režisieriui Nikolajui Jevreinovui (kurį vėliau supažindino su Une Babickaite!) į Paryžių 1930 metų sausio 14-ąją, – o kai kurie net pavydi, nors aš gyvenu provincijoje! Pastaroji, be abejo, turi savo žavesio, ir ypač mūsiškė, – pavyzdžiui, pas mus tikra žiema, seniai Jūsų užmiršta, su stipriu šalčiu, skrebančiu sniegu ir žirgų šuoliavimu su skambalėliais. Paguodžianti tyla, „krizių“ nebuvimas ir jokių parodų! Nors aš patenkintas mūsų teatru (dirbama labai rimtai) ir darbo daug (rudenį – „Andrė Šenjė“, „Tanhoizeris“ ir „Don Karlas“) – vis dėlto, gaila, nuobodoka. Yra mieliausi žmonės, būna įvairiausių asamblėjų, daug geria ir triukšmauja, net dainas plėšia – visa tai labai miela, bet gana primityvoka man, kaip nepataisomam peterburgiečiui. Vis dėlto mes ypatinga žmonių veislė, o „kraštiečių“ (nors ir keistokai skamba Peterburgo gyventojų atžvilgiu) čia mažoka. Bet visa tai netrukdo man savo srityje daryti tai, ką noriu, svarbiausia – savo malonumui (teatras dėl savęs?).“

Dailininko dienas kiek praskaidrina susitikimai teatre su vaikystės draugu, vėliau tapusiu garsiu baletmeisteriu Fiodoru Vasiljevu, kuris Andriaus Olekos-Žilinsko kvietimu atvyko į Kauną statyti spektaklių Valstybės teatre.

O darbas Meno mokykloje, kaip galima spręsti iš nedidelių užuominų dienoraštyje, jo netenkina ir nedžiugina. Mokinių pas jį užsirašė palyginti mažai, o ir tie gan silpnai pasirengę; glumino ir santūrus kolegų elgesys, nes jis gaudavo gerokai didesnį atlyginimą; dailininkas gana dažnai praleisdavo pamokas, mat visą dėmesį buvo sutelkęs į darbą teatre.

Pabaiga kitame numeryje

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 108 iš 236 
23:02:08 Sep 22, 2009   
Jan 2007 May 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba