ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-09-11 nr. 956

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. ALAIN DE BOTTON. Pesimizmo paguoda (2) • -gk-. Sekmadienio postilėSu dainininku ir poetu DOMANTU RAZAUSKU kalbasi Rugilė Kazlauskaitė. Nedainuoju eilėraščių, neskaitau dainųPAULIUS MARTINKĖNAS. Antroji Sparta,SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalėINGA ŽOLUDE. Šilta žemėNIJOLĖ KLIUKAITĖ. EilėsPETRAS VENCLOVAS. 1948-ieji. Iš tamsosANGELĖ JASEVIČIENĖ. Moters įvaizdis pramoginėje literatūrojeDARIUS POCEVIČIUS. Sintetinės Daugirdo gegutės peri sintetinius ready-madeGINAS ŽIEMYS. Kryžiaus kosmologijaAUDRA BARANAUSKAITĖ. Pusiau apie „Puskalnį“RAMŪNAS JARAS. Du mėnuliaiREGINA RAGAUSKAITĖ. Odė šiukšliadėžeio gal dar leistumėte būti ištikimam ne savo, o kieno nors kito žmogiškajam orumui? (262) •

PETRAS RAKŠTIKAS

[skaityti komentarus]

Už lango oranžinis kamuolys

Viena pusė vaiko šaukia, mojuoja rankomis, kita ramiai klūpo ant užpakalinės sėdynės mašinoje. Nors ir šaukia, nieko nesigirdi, nes mašinų varikliai ūžia garsiau. Klykia ir Audrius į žydrą dangų mesdamas oranžinį kamuolį, kuris nekrenta žemėn, kol katinas bėga, užšoka ant tvoros, skiriančios Kazlauskienės daržą nuo bendros gatvės, kurioje viena pusė vaiko šaukia, jo tėvas parduotuvėje perka alų, kurio negeria, nes santechnikas liūdnas ir labai susimąstęs kažką sukinėja po kriaukle laukdamas pažadėto alaus, kuris nežymiai putoja nešamas rankoje, o vaikai nubėga dešimt trylika žingsnių, kol iš dangaus nukrenta oranžinis kamuolys ir bum, bum, bum pasišokinėdamas straksi per gatvę paskui seniai Kazlauskienės morkas ir ridikėlius pralėkusį katiną, cypia stabdomo automobilio padangos, pusė vaiko nebeklykia ir nebemojuoja rankomis, visi sulaiko kvėpavimą, Kazlauskienė taip pat, nes dar gerai mato ir stebi, kaip automobilis perima kamuolį ir pasiunčia jos vartų link, kamuolys skrieja greitai, Kazlauskienė reaguodama krenta po vartais, kamuolys lekia į daržą, pralenkia katiną, išmuša jam panosėje duobę, vėl šoka dievui į langus, katinas šoka paskui į trešnę, medžio viršūnėje aplenkia kamuolį, kamuolys grįžta, katinas puola žemėn, o nukritęs nebepamena, kiek šakų suskaičiavo. Kazlauskienė norėtų ploti, bet šypsosi, mat parkritusi tarpuvartėje pamatė savo ryte pamestą piniginę.


Grybautojas turi žinoti:

1. Radai grybą, esi rinkėjas. Neradai grybo – grybautojas.

2. Silpnas musmirių nuoviras praplečia grybautojo galimybes.

3. Musmirė – mi ir re solfedžiuojanti musė.

4. Radai bambalį – ieškok girto bimbalo.

5. Radai grybų tiltą – atidžiai laikykis turėklų.

6. Posakis ,,Moki žodį – žinai kelią“ miške negalioja.

7. Vieniša grybautoja privalo nešiotis peilį arba kitokią kontraceptinę priemonę.

8. Jei tave kas miške puola, duok durniui kelią arba dievagokis, kad esi žalioji musmirė.

9. Bijai vilko – eik grybauti į turgų.

10. Sutikęs miške R. Šileiką, garsiai ką nors pasakyk ir pasisakyk vardą bei pavardę – tapsi „Š. Atėnų“ šmaikštuoliu, o jei A. Šiušą sutiksi – tylėk, kaip tyli grybas, nes pakeis žodyje raidę ir tapsi grabas.

11. Raudonikiai būna gelsvi, oranžiniai ir raudoni. Spalva priklauso nuo dirvos politinio klimato.

12. Renkant raudonus grybus, reikia atidžiai ištirti apylinkes ir vengti kontakto su stambiaisiais kanopiniais, beje, raudona spalva pristabdo vilkus, vairuotojus ir dešiniuosius.

13. Grybai labai paslaptingi, bet jų paslaptys labai trumpalaikės.

14. Grybautojui patartina dėvėti ryškios spalvos kepuraitę, kad medžiotojas iš karto suprastų, jog tu – ne briedis, o grybas.

15. Garsiai nešūkauk, kad bėgdami miško žvėrys savo gausiomis kojomis nepažeistų grybienos ir nesusižeistų patys.

16. Užmatęs grybautoją, šūkauk garsiai – kad tas suprastų, jog ši vieta jau nugrybauta.

17. Grybas – pelėsio lyties organas. Venk lytinių kontaktų su nepažįstamais grybais.

18. Grybai nemoka kalbėti, todėl mielai klausosi komplimentų.

19. Grybai aptinkami tarp samanų, lapų, žolėje, ant odos, panosėje, tarp kojų, pasakose ir net kanopinių dubens kauluose, kuriuos apgraužė plėšrūnai.

20. Tarp samanų augantys grybai gali slėpti karo laikų sprogmenis, kirmėles ir gyvatę.

21. Grybai auga stati ir jų neįmanoma pasodinti ar parklupdyti.


Autoriaus piešinys

Baltas byra ant juodo

Lange kaktusas persmeigė baltą dangų. Telefono ausytėn sulindo žodžiai ir per akimirką nubėgę tris šimtus dvidešimt kilometrų įkrito į tavo minčių sarkofagą ir pasislėpė begalybės archyve. Baltas byra ant juodo ir sekundžių karolius suvėręs ant pusdienio siūlo uždeda vakarui suledėjusį vėrinį.

Nuo obels į krepšį, į dėžę, į mašiną, į gamyklą, į preso žabtus, į butelį su etikete, į gerklę, į skrandį, į galvą, į unitazą, į upę, į vandenyną, į dangų, į žemę, į šaknis, į obelį, į žiedą, į vaisių, į krepšį... Iš dangaus byra baltas ir gula ant juodo. Dykumoje pro juodus kaktusus straksi juodas arklys, juodas prakaitas bėga, bėga ir juodas Philo Mulloyaus kaubojus su viena balta akute (kiauragalvis), bėga laiko rodyklė ciferblato ratu paskui saulę, juodos žąsys skuba per baltą dangų virš juodu nubrėžtos tolumos, iš kurios lėtai lenda juodoji ranka, o išlindusi plyšį juodą nuvalo nepalikusi matomo pėdsako. Iš pražydusio nykščio vaisius prisirpsta ir virtęs beplauke galva tuoj supyksta – beliežuviai bananai ją apšneka. Ranka lupa bananą ir sušeria galvai, kuri ūgteli ir prislegia svorio neatlaikiusią ranką ir brolius pirštus. Iš kairės pusės iššliaužia juoda linija vardu Kirminas ir sučiulpia peraugusią galvą, ranką prisiklijuoja sau, ši uodegą kruopščiai iš kairės perkelia į dešinę ir pirštų galiukais atsargiai ištipena iš balto monitoriaus. Iš dangaus byra baltas, bespalvis lenda iš garso kolonėlės ir pakvimpa skania, malonia melodija. Juodo taško pėdsakų upė daro kilpą ir baltą visiško nieko salą apjuosusi STOP sustingsta, taškas šoka į salą ir atgimsta akies taškeliu – galva žiūri. Į dešinę skuba galvos prižiūrima višta, aprengta animacinio buožgalvio išnara, pasiveja berankį animatoriaus Ivano Maksimovo vaizduotės kiaušinį, užsmaugia savo ilgu kaklu, įsikiša į analinę angą, mat ten jos gerklė, garsiai raugteli, pirsteli ir pro dešinį monitoriaus kraštą iššoka į dūmais pasmirdusį vakaro kambarį. Po muzikinės pauzės vėl lenda į monitorių iš kairės persirengusi vakarui skirtais rūbais, pasiekusi centrą sustingsta ir mąsto, mąsto ilgai, lėtai pasuka galvą kairėn ir kažką sumąsčiusi atbula grįžta į ten, iš kur atėjo. Iš dangaus nebebyra, bet krenta neapglėbiamas baltas, o dūmai iš burnos, iš šnervių kyla į dangų ir susimaišo su baltu. Iš kairės į dešinę šliaužia juodas, šliaužia lėtai, kantriai, kai pasiekia dešinį krantą, kairėje pasirodo jo tempiama storai prikimšta išrinktoji kojinė, skirta milžinui, lėtai, lėtai šliaužia į dešinę besikeičiantys, besimainantys ją numezgusių siūlų raštai, paskui kojinę iššliaužia basas nykštukas, šliaužia atsargiai, uoliai, uoliai vietoje šliaužia, mat pakibo, pasismeigė ant augančio juodo, juodo genealoginio medžio viršūnės, jo kamienu liedamos raštų ašaras ropoja storai prikimštos kojinės ir pasikaria ant šakų tarsi lapai, tarsi žiedai, bet geriau įsižiūrėjus matosi – kojinės, storai prikimštos kojinės ir dar visai be skylučių, dar nemūvėtos. Iš dangaus trupa baltas, trupa negausiai ir balta jau ne tik danguje, bet ir ant žemės, ir nebesimato, visiškai nebesimato, visai, visai nebesimato nieko juodo. Dienos pabaiga.


Autoriaus piešinys

Šnara pliurzę traiškantys ratai

Laša. Laša retai. Gatvėje šnara pliurzę taškantys ratai. Tas pats paveikslas su abipus gatvės parimusiais penkiaaukščiais periodiškai puola pravažiuojančias mašinas, pakimba ant langų stiklų, ant blizgančių šonų ir pavažiavęs kelias dešimtis metrų nukrenta į balas, keliasi ir vėl puola kitas atvažiuojančias. Ketvirtą koją nuleidęs ant žemės, kudlius nuo patvorio lodamas lydi šaligatviu šlepsintį policijos pareigūną ligi mašinos, kuri viau viau įsileidžia į save vyrą ir pavežusi keliolika metrų languose įkalintą šunį palieka prie didelės balos su išsižiojusiu atspindžiu ir išskalbtu kailiu. Dešimt susitraukusių margarūbių stovi autobusų stotelėje sumerkę kojas į vandenį, o galvas į atspindžius balose. Didelis, geltonas, sunkus, dvokiantis, cypiantis lėtai užvažiavo ant dešimtuko baloje, atsidusęs pirstelėjo, paniurnėjo ilgiau nei minutę ir dūsaudamas, aimanuodamas nuvažiavo kapinių link. Sniego gniūžtė lekia virš gatvės paskui bėgantį vaiką ir aplenkusi bum ištyžta ant stiklo, už kurio snaudusi senė pakelia galvą ir ant stiklo varvančia vandens žvaigžduke praskalauja traiškanotas akis, kurios greitai ir vėl užsimerkia, nes nieko ir nenutiko, nes laša, laša retai, šnara pliurzę traiškantys ratai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 1 iš 98 
2:02:32 Sep 16, 2009   
Jan 2007 May 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba