Algis Mickūnas: „Dar daug piliečių norėtų gyventi po Bizantijos nagaika“

Profesorius emeritas Algis Mickūnas (g. 1933) daugiau kaip 30 metų dėstė filosofiją Ohajo universitete JAV. Dažniausiai rašo anglų kalba, tyrinėja filosofinius fenomenologijos, hermeneutikos, semiotikos ir egzistencializmo klausimus, demokratijos, politikos temas. Lietuviškai išleistos penkios A. Mickūno knygos: „Fenomenologinė filosofija“ (1994; kartu su Davidu Stewartu), „Visa aprėpianti dabartis“ (2004; kartu su Arūnu Sverdiolu), „Demokratija šiandien“ (2007), „Pastovumas ir tėkmė. Kultūros fenomenologijos apybraižos“ (2007) bei „Filosofijos likimas“ (2009; kartu su Arvydu Šliogeriu). Profesorius turi ir tinklalapį – www.professormickunas.com. A. Mickūnas stebina ne tik erudicija, bet ir geru orientalistikos išmanymu; turi juodąjį karatė diržą.

Apie besikeičiantį pasaulį kalbasi MINDAUGAS PELECKIS ir profesorius emeritas ALGIS MICKŪNAS.

Ar mūsų civilizacija – barbarų? Ar vis didėjanti lietuvių emigracija nėra to įrodymas?

Svarbiausia prasmė žodžio „barbaras“ yra „svetimas“, kitoks nei mes, todėl mūsų „civilizacija“ dar yra persunkta svetimų, ne vakarietiškų sąvokų, gyvenimo supratimo, institucijų ir net konkrečių papročių. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuvis gyveno veikiamas svetimos „nežmoniškos“ santvarkos – bizantiškos, o po Antrojo pasaulinio karo vėl buvo grąžintas į tokią pat svetimą santvarką.

Atsivėrus vakarietiškiems, europietiškiems akiračiams, nemažai lietuvių nutarė gyventi Europoje, t. y. Vakaruose. Aišku, jie palieka Lietuvą, nes ši yra „barbariška“, svetima vien dėl to, kad dar netapo europietiška. Toks nevakarietiškas gyvenimo būdas aiškiai matosi iš „išrinktų atstovų“ gausybės biurokratų, ir net jaunesnių žmonių, nesuprantančių atsakomybės, elgesio. Jie išvis nesupranta, kas yra Europa ir institucinė bei teisinė valstybė, kas yra atsakomybė ir rūpinimasis viešais valstybės reikalais. Bet nereikia užmiršti, kad ir publika dažnai yra be atsakomybės – dar daug piliečių norėtų gyventi po Bizantijos nagaika.

Formalus priklausymas Europos Sąjungai dar nereiškia, kad tapome europiečiais. Jei atsiranda užtektinai balsuotojų, kurie išrenka į Europos Parlamentą paklajūną kriminalą, tarnaujantį senajai Bizantijai, tai ko stebėtis žmonėmis, kurie iškeliauja iš tokios svetimos barbariškos šalies. Čia neteigiu, kad išvykstantieji iš Lietuvos atmeta savo lietuvybę; jie lietuvybę labai gražiai išlaiko, Vakaruose sukūrę laikraščius, mokyklas, sambūrius ir menus, ir gal grįžtų, Lietuvai tapus tikra europietiška valstybe.

Emigravus gabiausiesiems, ar Lietuva neišnyks? O gal reikėtų išlaikyti savo tapatybę, kaip tai padarė žydai?

Pirma, žydai neteko savo valstybės ir tapo benamiai, o lietuviai, nors ir emigruoja, gali grįžti ir jie patys, ir jų vaikai, vaikaičiai, ir svetimtaučiai(-ės), sudarę santuokas su lietuviais. Tad gali grįžti ir ne lietuviško kraujo žmonės; juk Lietuvoje yra geriausių lietuvių patriotų, kurių protėviai kitataučiai apsigyveno Lietuvoje, bet jų vaikai ir vaikaičiai laiko save grynais lietuviais. Daug Europos ir Afrikos žydų neturi žydų kraujo, daugelis iš jų buvo savų valstybių patriotai; pavyzdžiui, garsusis fenomenologinės filosofijos kūrėjas Edmundas Husserlis, nors ir žydų religijos, ypač didžiavosi, kad jo sūnus Pirmajame pasauliniame kare žuvo už tėvynę –­ Vokietiją. Gryno kraujo niekur nėra, yra tik žmonės, gyvenantys toje šalyje, kur visi gali būti puikūs tautiečiai ir piliečiai. Juk daug apsiskelbusiųjų „tikrais lietuviais“ labai nenorėjo Lietuvos atkūrimo, o ją atkūrus, vis tiek ilgisi to buvusio „rojaus“. Jiems Lietuva nerūpi, ir jei ji patektų į jų rankas – žlugtų.

Lietuvai žlugimo pavojus gresia ne dėl emigracijos, bet ypač – dėl Lietuvos gyventojų, lietuvių nutautėjimo. Buvusioje Bizantijos imperijoje (marksizmas yra tik modernus tokio „bizantiškumo“, t. y. autokratijos ar teokratijos valdymo būdo variantas) lietuvis buvo spaudžiamas, stumdomas, neigiamas, tad turėjo atkakliai, stipriai, nors ir tyliai priešintis, kad galėtų užlaikyti savo tapatybę, bet tokiam spaudimui atslūgus – žmogus atsipalaiduoja, nebemato didelio reikalo puoselėti savo tapatybę, nes jam ši yra tapusi kasdienybe. Dabartinis lietuvis lengvai –­ nors tik paviršutiniškai – perima šiandienos vakarietiškas madas ir tuo būdu pats pradeda dildyti savo tapatybę –­­ tyliai ir net pats nepastebėdamas. Daugeliu atvejų išeiviai tampa patriotiškesni, nes, atsidūrę svetur, suvokia skirtumą tarp savęs ir vietinių, yra „priversti“ per tokį skirtumą atspindėti savo lietuvišką tapatybę.

Ką manote apie nesibaigiančius konfliktus Viduriniuosiuose Rytuose?

Man artimas kolega ir stropus civilizacijų tyrinėtojas Japonijoje taip atsakė į sandūrių problemą Viduriniuosiuose Rytuose: judaizmas, krikščionybė ir islamas yra viena šeima, turinti tą patį pasakose sukurtą mitinį protėvį Abraomą, tuos pačius pranašus ir žynius, tas pačias pasakas, ir gyvena pagal absoliučius įstatymus. Jų šeimos kivirčas yra sunkiai suvokiamas: kiekviena šios šeimos šaka reikalauja pripažinimo, jos ir jos pasirinktų pranašų bei žynių pranašumo ir teisės valdyti kitas šeimos šakas. Anot kolegos, žiauriausiai kivirčijamasi ir liejamas kraujas tarp šeimos narių, o jei įsikiša koks nors pašalinis ir palaiko vieną tokios šeimos šaką, jis tampa absoliučiu priešu. Tos šakos išrinktieji, kurie pakviečia pašalinius, pasmerkiami kaip išdavikai, praradę tikrą tikybą ir nusipelnę žiauriausios bausmės. Mano supratimu, yra gana aišku, kad visos tos žemės ir vietos yra visai tai šeimai šventos, tad bet koks vienos ar kitos šakos noras pasisavinti tokias šventas vietas yra lygus norui save iškelti virš kitų tos šeimos šakų.

Tose šventose žemėse neįmanoma kalbėti apie jokį demokratišką susitarimą, nes pagal tų šeimų pasakas – Bibliją, Koraną –­ demokratija išvis negalioja. Žodžiu, visoms tos genties šakoms demokratija būtų paviršutinis primetimas, kurį galima lengvai numesti vardan „tikrosios tikybos“. Net jei palestiniečiams pavyktų sukurti valstybę, ji nebūtų demokratiška vien dėl to, kad ateinanti parama iš kitų islamo šalių yra teikiama kaip islamistams, o juk iš principo demokratija turi būti sekuliari.

O kaip dėl padėties Irane?

Irane prasidėjo aršiausia priešprieša Vakarams. Irane buvo atkurta teokratija, kurioje paskutinis žodis priklauso žyniui-aiškiaregiui, turinčiam tiesioginį ryšį su dievybe. Kitaip tariant, jo žodis, kaip ir popiežiaus, sutampa su dievišku žodžiu. Ši situacija nepasikeitė ir negali pasikeisti. Todėl visi „rinkimai“ ir kandidatų „skirtumai“ – tai tik pasirinkimas tarp teokratiškai išsilavinusių žynių, mėginančių „regėti“ ir įgyvendinti „tikrąjį islamą“. Tai reiškia, kad kokio nors pralaimėjusio kandidato sekėjai kelia revoliuciją ne demokratijos norėdami, bet dėl jiems priimtinesnio teokrato, kuris, aišku, turės nusilenkti prieš žodį, ištartą niekieno neišrinkto aukščiausiojo žynio-aiškiaregio.

Svajoti apie vakarietišką demokratiją ten neįmanoma, ir priešinimasis „išrinktam“ kandidatui nėra noras įvesti vakarietišką demokratiją. Kandidatui, kuris drįstų skelbti save kaip sekuliarų, ne tik nebūtų leidžiama kandidatuoti, bet jis dar ir kalėjime atsidurtų. Net ir „demokratiškame“ Egipte „Islamo brolija“ gavo 20 procentų balsų, o keturios „sekuliarios“ partijos – 5 procentus. Pati publika demokratijos baidosi, nes nujaučia, kad iš esmės demokratija yra sekuliari, tad nebūtų leista visą bendruomenės gyvenimą nulemti kokiam nors „aukščiausiajam žyniui“.

Iranas nėra arabų tauta, jis tik paveldėjo Persijos imperiškąją sistemą, kur yra tik vienas autokratas, tapatinamas su pačia dievybe – Ahura Mazda, tad turintis įgaliojimą valdyti be jokių apribojimų iš savo pavaldinių. Tokią valdymo formą yra perėmę visi Viduriniųjų Rytų teokratai –­ nuo judaizmo, krikščionybės iki islamo. Pati kalbos retorika tai rodo: randasi Viešpats, Karalius karalių, visatos valdovas, ir prieš jį turi suklupti visos tautos, bučiuoti jam kojas, dėkoti už kiekvieną dalykėlį ir maldauti atleidimo net už tai, kad suabejojo Viešpaties žodžiu. O Iranas, kaip grynas Persijos tęsinys islamo forma, siūlo sukurti visuotinį kalifatą, kur vienas teokratas valdytų visą pasaulį.

Kaip tuomet baigsis civilizacijų susidūrimai?

Reikia atskleisti tai, kas padėtų supras­ti civilizacijų susidūrimus. Tarp Rusijos ir Amerikos (arba dar plačiau – Vakarų) konfliktai tęsiasi ir tęsis, nes Rusija nėra Vakarų civilizacijos dalis – ji yra Bizantijos tęsinys. Rusija – Viduriniųjų Rytų, pasaulio „išgelbėjimo“ užmojis sukurti visuotinę imperiją, kuri turėtų vieną valdžią žmonijos „gerovės“ vardan. Juk Rusija yra Trečioji Roma, ir ši valdžia gyvuoja per visą jos istoriją: tai ir marksistinis variantas, ir dabar grįžtanti autokratija.

Dabar Stalinas vėl garbinamas, taigi aišku, kad demokratija Rusijoje nesuprantama – nepaisant mėginimo prisijaukinti marksizmą, ten nebuvo vakarietiškos politinės ir mokslinės apšvietos. Be to, ir marksizmas nebuvo ir nėra vakarietiškas, nes ir jis remiasi pasaulio išgelbėjimo misija.

Kinija neįeina į civilizacijų sandūrių erdvę; jos tradicija yra per protinga, kad pasiduotų tokioms misionieriškoms pasaulio išgelbėjimo nesąmonėms. Mano kolegos kinai pasakoja, kad Kinijoje būta įvairių dinastijų, blogų ir gerų, ir vienoje iš jų buvo toks keistas marksizmas-maoizmas; bet tokios dinastijos praeina, o Kinija lieka Kinija. Žodžiu, nepalaužiama Kinijos žmonių ištvermė ir lemia jos dinamiškumą. Dabar kinai išvis nepropaguoja jokio marksizmo ar maoizmo, bet visur išnyra Konfucijus ir jo visuotinės pusiausvyros sąvoka, kurią galima įžvelgti net naujausiose architektūrose.

O Indija mums artima, nes mes visi esame indoeuropiečiai, neturintys jokių pasaulio išgelbėjimo užmojų. Indija, kaip ir Kinija, lengvai perėmė mokslinę apšvietą, kurios pagrindas – atvirumas, o su juo ateina ir politinė apšvieta. Abi civilizacijos yra pliuralistinės, ir akivaizdu, kad nei kinai, nei indai, apsigyvenę Vakaruose, nešūkauja, kad jiems reikia specialių religinių privilegijų, kaip to reikalauja izraelitai, krikščionys ir musulmonai. Su kinais ir indais lengva bendrauti ir dirbti, tarp Vakarų ir jų negali būti civilizacijų konflikto. Aišku, yra mokslinės pažangos konkurencija, bet ji Vakarams naudinga; kiek daug puikių kinų ir indų mokslininkų dirba Vakaruose ir kiek jų dėsto aukščiausio lygio universitetuose – Vakarų naudai!

Kodėl pasaulyje vėl populiarėja kairiųjų pažiūros?

Reikia truputį pakeisti pavadinimus: nei Nepalo, nei Kinijos maoizmas nėra „kairėje“. Visi siekiai sukurti monistinę valdžią yra absoliutus konservatizmas, vadinasi, tai gryna dešiniųjų ideologija. Vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas prieš sovietijos griūtį minėjo, kad sovietija yra tikras Vakarų dešiniausių dešiniųjų rojus. Kova tarp maoistų ir kitų dešiniųjų yra kova, turinti tą pačią ideologiją. Juk Hitlerio partija irgi buvo „tautinis socializmas“. Hitleris, Stalinas ir Mao buvo tokio pat plauko. Tai ne kairiųjų iškilimas, bet visur paplitęs konservatyvizmo iškilimas prieš tikrus demokratinius principus, kurie neturi nieko bendra su kapitalizmu. ­Tą patį, bet kitokiais žodžiais, būtų galima pasakyti apie anarchijos propaguotojus. Jau nuo Baden Badeno grupės Vokietijoje ir Raudonosios gvardijos Italijoje iki Atėnų aišku, kad jų siekiai yra absoliutūs, vadinasi, teologiški.

Visi anarchistiniai sąjūdžiai, akivaizdžiai išreikšti Michailo Bakunino ir silpniau pratęsti Sergejaus Nečajevo, yra teologinis siekis sukurti rojų žemėje, tad visos žmonių sukurtos žemiškos institucijos turi būti sunaikintos be jokio pateisinimo, nes pagal rojaus reikalavimus visi jie yra nepakankami. M. Bakuninas tą gerai suprato ir, vartodamas religinę kalbą, puikiai nurodė, kad grynų monistinių religijų šerdyje glūdi anarchizmas. Žodžiu, norint įgyvendinti bet kokį absoliutų dalyką, reikia suprasti tokio įgyvendinimo neįmanomumą ir amžinai naikinti visa, ką žmogus sukuria kaip nepakankama; išvada: tai begalinis neigimas, naikinimas vien dėl naikinimo, nes nepakankamų institucijų pakeitimas kitomis irgi bus nepakankamas, todėl reikalaujantis sunaikinimo – ad infinitum.

Anarchistai yra absoliutūs konservatoriai – lygiai kaip ir kapitalistai. Juk kapitalizmas, kaip viena monizmo rūšių, irgi yra grynai anarchistinis. Reikia tik perskaityti Harvey’aus Coxo knygą „The Market as God“ („Rinka kaip Dievas“, 1999), ir suprasime kapitalizmo anarchizmą. Rinkai reikia leisti veikti pagal jos reikalavimus, ir visas pasaulis bus laimingas. Todėl, kol žmonės kišasi į rinką su savo institucijomis ir taisyklėmis, tol rinkos rojus negalės buti įgyvendintas. Reikia naikinti ir naikinti tokias institucijas – ypač demokratiškas – kurios kliudo rinkai. Dabartinė krizė ir parodė dievulio rinkos valdžios „pabaigą“.

Ar Barackas Obama ir po vizito Šiaurės Korėjoje vėl tapęs populiarus Billas Clintonas – gelbėtojai?

B. Clintonas seka Jimmy’o Carterio pavyzdžiu; abu buvę prezidentai turi pasaulinį stažą, todėl dalyvauja visur, kur tik atsiranda galimybė užmegzti dialogą ir siekti taikos. B. Obamai tai ne tik netrukdo, bet dar ir duoda laisvo laiko kitiems reikalams –­ o jų yra daugybė. Juk B. Obama nėra fundamentalistas kaip George’as W. Bushas ir nevartoja tokių perkaitusių žodžių kaip „blogio imperija“. Vadinasi, jei kas nors gali padėti derėtis visiems svarbiais reikalais, tai puiku. O B. Clintonas yra sumanus ir politiškai išprusęs – jis supranta, kaip laviruoti, nesudarant įspūdžio, kad atstovauja Amerikos valdžiai. Jo tikslas –­­ truputį „paminkyti“ ir „suminkštinti“ oponentus sėkmingesnėms oficialioms deryboms. Japonų kolegos man teigia, kad Šiaurės Korėjos valdovai mano, jog B. Clintonas yra „neutralus“, lygiai kaip J. Carteris yra vertinamas arabų šalyse dėl santykių su Izraeliu ir palestiniečiais. Mano nuomone, tokios privačios diplomatinės pastangos turėtų būti dedamos visur.