ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-09-11 nr. 956

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PETRAS RAKŠTIKAS. ALAIN DE BOTTON. Pesimizmo paguoda (2) • -gk-. Sekmadienio postilėSu dainininku ir poetu DOMANTU RAZAUSKU kalbasi Rugilė Kazlauskaitė. Nedainuoju eilėraščių, neskaitau dainųPAULIUS MARTINKĖNAS. Antroji Sparta,SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalėINGA ŽOLUDE. Šilta žemėNIJOLĖ KLIUKAITĖ. EilėsPETRAS VENCLOVAS. 1948-ieji. Iš tamsosANGELĖ JASEVIČIENĖ. Moters įvaizdis pramoginėje literatūrojeDARIUS POCEVIČIUS. Sintetinės Daugirdo gegutės peri sintetinius ready-madeGINAS ŽIEMYS. Kryžiaus kosmologijaAUDRA BARANAUSKAITĖ. Pusiau apie „Puskalnį“RAMŪNAS JARAS. Du mėnuliaiREGINA RAGAUSKAITĖ. Odė šiukšliadėžeio gal dar leistumėte būti ištikimam ne savo, o kieno nors kito žmogiškajam orumui? (262) •

Pesimizmo paguoda

ALAIN DE BOTTON

[skaityti komentarus]

Senokai, bent jau po „Lehman Brothers“ žlugimo praeitą rudenį, aišku, kad visų labiausiai bijoti turėtume pačios vilties. Atrodo, kad mūsų pastangos įsivaizduoti, jog blogiausia jau baigėsi, ir mėginimai liautis save gąsdinus tik pastūmės mus į dar didesnį nusivylimą. Esame ne šiaip nelaimingi, bet – manydami, kad ramybė ir laimė yra norma, – nelaimingi todėl, kad esame nelaimingi.

Metas pripažinti, koks keistas ir neproduktyvus yra tas optimizmas, prie kurio esame pripratę. Pastaruosius du šimtus metų, nepaisant retkarčiais ištinkančių sukrėtimų, Vakarų pasaulyje dominavo tikėjimas pažanga, pagrįsta nepaprastais mokslo ir verslumo laimėjimais. Bet, žvelgiant iš platesnės istorinės perspektyvos, šis optimizmas yra anomalija. Didesniąją savo egzistavimo dalį žmonija keistos paguodos sėmėsi iš to, kad tikėjosi blogiausio. Vakaruose pesimizmo pamokos kyla iš dviejų šaltinių: romėnų stoikų filosofijos ir krikščionybės. Keletą šių pamokų būtų pats metas prisiminti – ne tam, kad dar papildytume savo vargus, o kad palengvintume užgautą mūsų nuostabą ir sielvartą.

Romėnų filosofas Seneka dabar turėtų būti skaitomiausias autorius. Gyvendamas nuolatinių finansinių ir politinių permainų laikais, valdant imperatoriui Neronui, Seneka filosofiją laikė disciplina, kuri mums padeda išlikti ramiems nuolatinio pavojaus akivaizdoje. Jo paguoda buvo griežčiausio ir tamsiausio pavidalo: „Sakai, jog nemanei, kad taip nutiks. Negi manai, kad kažkas nenutiks, kai žinai, kad taip gali nutikti, kai matai, kad taip jau yra nutikę?“ Seneka stengėsi nuraminti savo skaitytojų neteisingumo jausmą, 62-aisiais Viešpaties metais jiems primindamas, jog stichinės ir žmogaus sukeltos nelaimės visada bus jų gyvenimo dalis, kad ir koks rafinuotas ir saugus tas gyvenimas atrodytų.

Jei nenumatome netikėtos nelaimės – rinkose ar kur kitur – ir galiausiai gauname sumokėti savo naivumo kainą, taip yra todėl, kad realybė sujungia dvi baisiai prieštaringas savybes: viena vertus, keletą dešimtmečių laikosi tęstinumas ir patikimumas; kita vertus, ištinka netikėti kataklizmai. Esame pasidalinę tarp pagrįstų lūkesčių, kad rytoj bus taip pat kaip ir šiandien, ir galimybės, kad nutiks koks nors baisus įvykis, po kurio niekas nebebus kaip buvę. Būtent todėl, kad esame šitaip linkę neigti antrąjį scenarijų, Seneka ragina atminti, kad mūsų likimas visada yra Fortūnos rankose. Ši deivė gali apiberti dovanomis, o paskui baisingu greičiu penkiasdešimt metų gyvavusią kompaniją pavers nieko verta arba leis sunaikinti balansą, dingus paklausai.

Kadangi labiausiai mus žeidžia tai, ko nesitikime, ir kadangi privalome tikėtis visko – „Nėra nieko, ko Fortūna nedrįstų“, – pasak Senekos, privalome nuolat atminti, kad gali nutikti baisių dalykų. Be šitokio suvokimo niekas neturėtų investuoti, imtis vadovauti kompanijai, dalyvauti valdybos veikloje ar patikėti pinigų bankui. Ir tokio blogiausių galimybių tikimybės suvokimo Seneka nelaikė nei niūriu, nei nepagrįstai dramatišku.

Kliaudamiesi savo finansiniais gebėjimais, ilgainiui ėmėme manytis esą savo likimo šeimininkai. Pasitikėjome matematikos genijais, kurie mums žadėjo „rizikos valdymą“ ir tokius sudėtingus vedinius, kad nė nedrįsome jais suabejoti. Toks pasikliovimas visiškai nesuderinamas su stojiška mąstysena. Seneka pabrėžė, kad privalome suvokti, jog bet kurią akimirką mūsų gyvenime gali nutikti kažkas blogo: „Niekas mums neturi būti netikėta. Mūsų protas turi iš anksto numatyti visas problemas, ir apgalvoti turime ne tai, kas paprastai nutinka, o tai, kas gali nutikti. Kas yra žmogus? Indas, kurį sudaužys menkiausias krestelėjimas, menkiausias trinktelėjimas. Silpnas ir trapus kūnas.“

Krikščionybė tik sutvirtino stoikų žinią. Ji parodė, kad visi žmonės nesunkiai sugeba įsivaizduoti tobulybę, tačiau problema – išties nuodėmė – manyti, kad ta tobulybė kada nors bus žemėje. Niekas, kas yra žmogiška, nėra be trūkumų. Pakilimo negali nelydėti nuosmukis.

Esame linkę tokias niūrias mintis atmesti. Šiuolaikinė buržua filosofija savo viltis yra tvirtai sudėjusi į dvi didžiąsias įsivaizduojamas sudedamąsias laimės dalis – meilę ir darbą (tiksliau, į tai, kokios naudos jis suteikia). Tačiau toks neapgalvotas tikrumas, kad šiuose dalykuose visi atras pasitenkinimą, gali iškrėsti žiaurių pokštų. Tai nereiškia, kad meilė ir darbas visiškai negali suteikti pilnatvės, tačiau paprastai ši pilnatvė netrunka ilgai. O kada išimtis klaidingai palaikoma taisykle, mūsų asmeninės nesėkmės, užuot atrodžiusios neišvengiamos, mus netikėtai prislegia tarsi prakeiksmas. Neigdama tai, kad žmogui natūralu ilgėtis ir patirti nelaimes, ši filosofija, užuot suteikusi mums kolektyvinės paguodos galimybę dėl nesėkmingos santuokos, neįgyvendintų siekių ar negautų pareigų, pasmerkia mus vienišam gėdos ir priekaišto jausmui, kad vėl nesugebėjome daugiau iš savęs išspausti.

Verčiau turėtume prisiminti didžiuosius pesimistinius istorijos balsus. Du iš jų aš itin branginu. Vienas iš jų – Seneka: „Kam raudoti dėl atskirų gyvenimo epizodų? Jis visas šaukiasi ašarų.“ Kitas – prancūzų moralistas Chamfort’as: „Kiekvieną rytą žmogus turėtų praryti rupūžę, kad būtų tikras, jog nieko bjauresnio tą dieną jau nenutiks.“


„City Journal“, 2009, t. 19, Nr. 2
Vertė Kęstutis Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


170268. Teogonijus :-) 2009-09-15 18:31
Taigi. Optimizmas - tai informacijos trūkumas. Ačiū, Kęstai.

170272. Teofilijus2009-09-15 19:12
Kur galėčiau rasti artimiausią rupūžių parduotuvę?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 1 iš 27 
1:34:42 Sep 16, 2009   
Sep 2008 Sep 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba