ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-03-21 nr. 886

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

STEFAN ZWEIG. Šventasis spiečius (15) • SAULIUS ŠERMUKŠNIS. Mirties karaokė (106) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Eilėraštis (37) • -kp-. Sekmadienio postilė (39) • GENOVAITĖ BONČKUTĖ. Sala Atlanto vandenyne (6) • Šimto poetų šimtas eilių (3) • EGLĖ ALEKNAITĖ. Religinis sinkretizmas – smerkti ar bandyti suprasti? (16) • SIGITAS GEDA. Užuolaida ir žalias vazonėlis (17) • ADOMAS PŪRAS. Birželį ir vėl bus braškių (6) • Iš leidyklos „Alma littera“ spaudai rengiamos EDŽIO JURČIO (fotografija) ir ELVYROS KUČINSKAITĖS (poetiniai tekstai) knygos. Tyla iš gervių plunksnų (20) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (10) • Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos mokytojų, visa širdimi remiančių streiką ir nuoširdžiai vedančių pamokas, pozicija (13) • RENATA ŠERELYTĖ. Metafizinės atskirties istorija (8) • GINAS ŽIEMYS. Auksinis mergės plaukas (97) • HAKIM BEY (8) • su Prisikelimu ir... labanakt (346) • gerai, nesikalbėkime (334) • 2008 m. balandžio 4 d. Nr. 13 (887) turinys (3) •

Šventasis spiečius

STEFAN ZWEIG

[skaityti komentarus]

iliustracija
Keliautojas virš ūkanų jūros. 1818
Caspar David Friedrich


        ...žemę apgaubtų naktis
        ir šaltis, ir vargai nukamuotų
        sielą, jei kartkartėm neatsiųstų
        dosnūs dievai šių jaunuolių,
        glebų žmonių gyvenimą atgaivinančių.
                  Hölderlin, „Empedoklio mirtis“


Naujasis, devynioliktas, amžius nemyli savo jaunuomenės. Užgimė aistringa karta: narsiai, ugningai veržiasi ji iš supurentos Europos dirvos į naujosios laisvės aušrą. Revoliucijos fanfaros pažadino šiuos jaunuolius, palaimingas dvasios pavasaris, naujas tikėjimas liepsnoja jų sielose. Neįmanomybė staiga regis ranka pasiekiama, visa žemės galia ir puikybė rodos esanti bet kurio narsuolio grobis po to, kai dvidešimt trejų metų Camille’is Desmoulins’as vienu drąsiu gestu sugriovė Bastiliją, kai berniokiškai lieknas advokatas iš Araso Robespierre’as privertė sudrebėti karalius ir imperatorius, kai mažutis leitenantas iš Korsikos Bonapartas savo nuožiūra kalaviju nubraižė Europos sienas ir avantiūristo rankomis pastvėrė didingiausią pasaulio karūną. Dabar išmušė jaunuomenės valanda: tarsi pirmoji švelni žaluma po pavasariško lietaus staiga šauna aukštyn šie didvyriški šviesaus, entuziastingo jaunimo pasėliai. Išsyk visose šalyse kyla jie, žvilgsnį nukreipę į žvaigždes, ir per naujojo šimtmečio slenkstį veržiasi į savo pačių karaliją. Aštuonioliktas šimtmetis, jaučia jie, priklausė karšinčiams ir išminčiams, Voltaire’ui ir Rousseau, Leibnitzui ir Kantui, Haydnui ir Wielandui, lėtiems ir kantriems, didiems ir mokslingiems; tačiau dabar – jaunystės ir drąsos, aistros ir nekantros metas. Galinga pakyla audros banga: nuo Renesanso laikų Europa neregėjo grynesnio dvasios pakilimo, gražesnės kartos.

Tačiau naujasis šimtmetis nemyli drąsiosios jaunuomenės, baiminasi jos gausos, įtariai šiurpsta nuo jos entuziazmo. Ir geležiniu dalgiu negailestingai kerta šiuos pavasario pasėlius. Šimtus tūkstančių drąsuolių nusineša Napoleono karai, penkiolika metų žudikiškas tautų malūnas mala kilniausius, narsiausius, džiugiausius visų tautų jaunuolius, karštas jų kraujas patręšia ir pagirdo Prancūzijos, Vokietijos, Italijos žemes iki pat Rusijos sniego tyrlaukių ir Egipto dykumų. Tačiau šis savižudiškas šėlsmas, tarsi geisdamas sunaikinti ne tik jaunuomenę, pašauktą prie ginklo, bet ir pačią jos dvasią, nesitenkina kariūnais, kareiviais, jis nukrypsta ir į svajoklius, dainius, kurie dar bemaž paaugliai peržengė šimtmečio slenkstį, žūties kirviu smogia dvasios efebams, palaimingiesiems dainiams, patiems švenčiausiems. Niekada per tokį trumpą laiką nebuvo sudėta tokia didinga auka, poetų, menininkų hekatomba, kaip to šimtmečio pradžioje, kurią Schilleris, nenujausdamas artimos savo paties lemties, dar sveikino audringu himnu. Niekada likimas nenuėmė tokio lemtingo tyrų, anksti nuskaistėjusių sielų derliaus. Niekada dievų altoriaus taip gausiai neapšlakstė dieviškas kraujas.

Įvairiopa jų mirtis, tačiau visada pernelyg ankstyva, visus ištinkanti didžiausio pakilimo valandą. Pirmąjį, André Chénier, jaunąjį Apoloną, kuriuo Prancūzijai atgimė Helada, prie giljotinos nugabena paskutinis teroro vežimas: dar diena, vienintelė diena, vienintelė naktis iš termidoro aštuntosios į devintąją, ir jis būtų išvengęs ešafoto, grįžęs prie savo antikinio grynumo giesmių. Tačiau likimas jo nepagaili, nepagaili nei jo, nei kitų: įnirtęs kerta tarsi hidra ištisą kartą. Po ilgų šimtmečių Anglijai vėl užgimė lyrikos genijus, elegiškas svajoklis Johnas Keatsas, palaimingas Visatos pranašas: dvidešimt septynerių metų lemtis išplėšia paskutinį atodūsį iš jo skambančios krūtinės. Dvasios brolis palinksta prie jo karsto, Shelley, kurį gamta pasirinko skelbti gražiausias savo paslaptis: sukrėstas jis užgieda dvasios broliui nuostabiausią iš raudų, kurias kada nors sukūrė vienas poetas kitam, elegiją „Adonis“, tačiau vos pora metų, ir beprasmė audra į Tirėnų jūros pakrantę išmeta paties Shelley lavoną. Jo bičiulis lordas Byronas, mylimiausias Goethės paveldėtojas, skuba į žūties vietą ir tarsi Achilas Patroklui užkuria prie pietų jūros laužą mirusiajam: liepsnomis kyla Shelley palaikai į Italijos dangų, – tačiau po poros metų Mesolongyje patį Byroną sudegina karštinė. Vos dešimtmetis, ir iškirstas tauriausias lyrikos žiedas – ir Prancūzijoje, ir Anglijoje. Tačiau nė kiek ne švelnesnė ši kieta ranka ir jaunajai Vokietijos kartai: Novalis, mistiniu pamaldumu prasiskverbęs prie giliausių gamtos paslapčių, pirma laiko užgęsta tarsi tamsioje celėje smilkstanti žvakė; Kleistas, apimtas ūmios nevilties, šūviu suknežina sau smilkinį, netrukus tokia pat prievartinė mirtis pasiglemžia Raimundą, nervų karštinė nusineša dvidešimt ketverių metų Georgą Büchnerį. Wilhelmas Hauffas, nelygstamos vaizduotės pasakotojas, nespėjęs pražysti genijus, palaidojamas dvidešimt penkerių, ir Schubertas, melodija virtusi visų šių dainių siela, pirma laiko išsilieja paskutine daina. Visos negandos, ligų nuodai, žudynės ir savižudybės naikina jaunąją kartą: taurus melancholiškas Leopardi vysta niūrios negalios pakirstas, Bellini, „Normos“ dainius, miršta nespėjęs pratęsti magiškos pradžios, Gribojedovą, šviesiausią bundančios Rusijos protą, kažkoks persas nuduria Tiflise. Atsitiktinai jo katafalką Kaukaze sutinka Aleksandras Puškinas, naujasis Rusijos genijus, dvasinė jos aušra. Tačiau nedaug laiko jam skirta apraudoti anksti kritusįjį, po kelerių metų dvikovoje jį patį pakerta mirtina kulka. Nė vienas iš jų nesulaukia keturiasdešimties, nedaugelis išgyvena iki trisdešimties: taip viena naktis pakerta veržliausią kada nors Europos regėtą lyrikos pavasarį, sunaikina ir išblaško šventąjį spiečių, visomis kalbomis giedojusį himnus gamtai ir pasaulio palaimai. Vienišas tarsi Merlinas užburtame miške, praradęs laiko pojūtį, bemaž užmirštas, bemaž virtęs legenda, tebegyvena Veimare Goethe, išmintingasis karšinčius: tik iš jo senų lūpų kartais dar išsprūsta orfiška giesmė. Naujosios kartos protėvis ir kartu paveldėtojas, nustebęs jos žūties liudininkas tebesergi geležinėje urnoje skambančią ugnį.

Vienas vienužis iš šventojo spiečiaus, Hölderlinas, visų tyriausias, ilgam užsilieka dievų apleistoje žemėje, tačiau likimas jam skyrė keisčiausią dalią. Tebegyvos jo lūpos, tebemaklinėja senstantis kūnas po vokiečių žemę, parimęs prie lango akimis tebeklaidžioja jis po mylimą Nekaro peizažą, kartais nukreipdamas pagarbų žvilgsnį į amžiną dangų, „Tėvą eterį“, – tačiau jo protas užmigo, amžino sapno užliūliuotas. Pavydūs dievai nenužudė jo, juos nugirdusiojo, kaip ir aiškiaregio Teiresijo, tik apakino protą. Migla gaubia jo žodžius, tamsa – sielą: ištisus nykius dešimtmečius jis gyvena aptemusio proto, „dangiškojon parduotas vergijon“, pražuvęs pasauliui ir sau, ir tik ritmas, dusliai šniokščianti banga padrikais garsais liejasi iš jo trūkčiojančių lūpų. Aplink žydi ir vysta jo mylimi pavasariai, tačiau jis jų neskaičiuoja. Aplink žūsta ir miršta žmonės, tačiau jis to nežino. Schilleris ir Goethe, Kantas ir Napoleonas, jo jaunystės dievai, jau seniai paliko šį pasaulį, žvangantys geležinkeliai išraižė jo svajų Germaniją, miestai plečiasi, šalys nyksta, tačiau niekas nejaudina šios užsisklendusios širdies. Pamažu pradeda žilti plaukai; tarsi baikštus, vaiduokliškas buvusio grožio šešėlis bastosi jis Tiubingeno gatvėmis, erzinamas vaikų, pajuokiamas studentų, nenujaučiančių, kokią dvasią, jau mirusią, dengia tragiška kaukė; visi gyvieji jį seniai pamiršo. Kartą apie naujojo šimtmečio vidurį Bettina, išgirdusi, kad jis (kurį kadaise pasitiko tarsi dievybę) tebegyvena saviškį „roplio gyvenimą“ stropaus dailidės namuose, išsigąsta lyg išvydusi Hado išeivį – toks svetimas jis šiai epochai, taip seniai nuaidėjęs jo vardas, tokia pamiršta jo didybė. Ir kai vieną dieną jis tyliai atsigula ir numiršta, ši tyki pabaiga vokiečių pasaulyje sukelia ne daugiau garso nei grakščiai nusklendęs žemyn rudens lapas. Nuskurusiais drabužiais jį nuleidžia į duobę amatininkai, tūkstančiai jo prirašytų lapų pražūva arba aplaidžiai saugomi ištisus dešimtmečius dulka bibliotekose. Visa karta neperskaito, neišgirsta herojiškos žinios, kurią skelbė šis paskutinis, tyriausias, šventojo spiečiaus atstovas.

Kaip graikų statulą žemės gelmėse, taip metų metams ir dešimtmečiams užkloja užmaršties dulkės dvasinį Hölderlino paveikslą. Tačiau, kai galiausiai rūpestinga ranka iškelia torsą iš tamsos, nauja karta su virpuliu žvelgia į neblėstantį šio marmurinio jaunuolio tyrumą. Nuostabių proporcijų vėl iškyla šis paskutinio antikos efebo vokiečių žemėje atvaizdas ir vėl kaip kadaise įkvėpimu pražysta jo dainuojančios lūpos. Visus pavasarius, kuriuos jis skelbė, įamžina šis atvaizdas: spindinčiu giedru veidu žengia jis į mūsų laikus iš tamsos tarsi iš slaptingosios savo tėvynės.


Iš: Stefan Zweig. Der Kampf mit dem Dämon.
Hölderlin, Kleist, Nietzsche. Frankfurt am Main:
Fischer Taschenbuch Verlag, 1992

Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


113083. po palme2008-03-27 00:32
cveigas moka meistriskai ir visiems suprantamai pazvelgti i amziu ir ji apzvelgti, tikra poezija. Buvo kazkas panasaus apie avantiuristus ir berods dar kazkas. Aciu Austejai

113085. Vytas S2008-03-27 00:50
Kaip vis dėlto skiriasi aprašytojo laikmečio dvasia nuo mūsų laikų! Kas mūsų laikais neša heroišką žinią? Ir kokia galėtų būti toji žinia? O svarbiausia - ar mūsų laikais kam nors reikia kokios nors heroiškos žinios?

113127. Katė2008-03-27 12:27
Laikai keičiasi, žmogus išlieka toks pat. Yra ir šiandien ir herojų, ir antiherojų. Gal ir ne visi, bet jie bus įvardyti.

113135. cikada2008-03-27 14:09
pagaliau poezija!...

113198. kurmis :-( 2008-03-27 21:43
Nieko nesupratau, jei atvirai snekant.

113206. taigi2008-03-27 22:32
ne tau, kurmeli, žvaigždėtas dangus...

113209. krankt2008-03-27 22:42
graziai parasyta, jau atpratau nuo tokios romantikos.

113214. xX2008-03-27 22:51
kas čia tau krankt pasidarė - visur viskas tik gražu ir gražu? Kaip tu pati save iššifruotum, gal šiuo metu mėnulio fazė ne tavo ar kokia žvaigždžių konsteliacija nepalanki? O gal susirgai?

113288. krankt > xX2008-03-28 17:36
hezau, xX, tai jau su pasi ir toto po politikos purva isbraidziau, kiek gi galima? reikia kazka teigiamo pamatyti. o cveigas tikrai puosniai raso, as taip nemoku, tai man ir grazu. :)

113336. astronelogas,2008-03-28 23:57
taip, Jupiteris draugiškai žvilgčioja į Venerą ir Merkurijų.

113415. stebėtojas :-) 2008-03-30 15:25
O mes - tarp čia iškylančių Europos Vakarų ir Rytų - dar tebejaučiame galingą anuometinio romantinio Vilniaus dvelksmą. Mickiewicz, Slowacki... Nė trupučio ne menkesnio polėkio banga.

113507. nimas2008-03-31 20:36
stebėtojas :-) Sliovacki! Mickėvič? Ar ne iš Turgelių stebit?

113510. na ir kuo gi, nimai,2008-03-31 23:05
Adomas kliūva?

113524. W :-) 2008-04-01 13:23
Ar verta pykti, kai is Europos musu platumas stebedami kartais pajaucia tokiu pavardziu kaip Mickiewicz ir Slowacki svarba visuotinei kulturai? O "namu naudojimui" mes, aisku, turime Mickeviciu ir Slovacki.

113603. žinai2008-04-02 15:36
aš tai moku tik pykti. arba pranešinet žinias. o kam indomu tokios pleperzos.yra juk žinu radijas.jokio ryšio.nedrisk pykti

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 95 iš 195 
23:35:24 Aug 25, 2009   
Dec 2006 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba