SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-10-22 nr. 633

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Edmundas Gedgaudas
Epochų kontrapunktas

Muzika 
• Vladas Zalatoris
Su "Banchetto musicale"
• M.K. Čiurlionis. Kūriniai fortepijonui. Visuma1
• Kitapus garso ir vaizdo1
• Paroda "Šiaurės Tarybos muzikos premijos laureatai"
• Operinė "Gaidos" ataka
• Petrarcos 700-osioms metinėms
• KONCERTAI

Dailė 
• Elena Sakalauskaitė
Tai, ko nematome
• Auksė Trakšelytė
Šių dienų herojai
• Ingrida Korsakaitė
Kas knygoje nesurašyta
• Ona Gaidamavičiūtė
Mažoji grafika
• Paroda "Liečiu – matau"
• Prizai neįgaliems fotografams
• PARODOS

Literatūra 
• Viskas, kas yra Blado
• Žmogiškumu apvelti Ksenijos "balvonėliai"1
• VAKARAI

Teatras 
• Jelena Šalaj
Prievartos jausmas
• "Trys aukštos moterys"
• "Vėjūnė – velnio nuotaka"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tarp kino ir fotografijos
• Živilė Pipinytė
Draugai palieka per anksti
6
• Amžinasis gyvybės judėjimas
• Jauni ir pavojingi
• Įveikiant sienas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Pirmasis

Epochų kontrapunktas

Halévy operos "Žydė" premjera

Edmundas Gedgaudas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Joana Gedmintaitė (Rachelė)
M. Raškovskio nuotr.

1839 m. pirmą kartą apsilankęs Paryžiuje Richardas Wagneris susižavėjo Jacqueso Fromentalio Halévy opera "Žydė". Po 36-erių metų rampos šviesą išvydo Halévy mokinio ir žento Georges’o Bizet "Karmen". Ne tik poetiškai filosofavusiam, bet ir muziką komponavusiam Friedrichui Nietzsche’i ši opera nustelbė jaunystėje dievintas Wagnerio muzikines dramas. O Wagneris – chrestomatinė antisemitų figūra, nors dvi izraelito sukomponuotas operas (jų Halévy sukūrė iš viso per trisdešimt) – "Žydę" ir "Kipro karalienę" – jis pavadino "dviem muzikos istorijos monumentais". Beje, Wagnerio kūrybos tyrinėtojai Halévy muzikoje randa netgi "Tristanui ir Izoldai" būdingų pradų.

"Žydės" premjera įvyko 1835 m. Paryžiuje. Nujausdamas neeilinę sėkmę, teatras milžiniškoms Grand Opéra žanro pamėgtoms "gotikinėms" dekoracijoms bei daugybei kostiumų skyrė didžiules lėšas. Spektaklyje dalyvavo net dvidešimt arklių. Tokios operų inscenizavimo konvencijos siužete slypinčią dramą kartkartėmis paversdavo "pasaka su baisybėmis", bet visai neblogai sąveikaudavo su puikiais, meistriškai valdomais balsais.

Šią operą rašydamas kompozitorius žinojo, kokie solistai imsis penkių pagrindinių vaidmenų. Beje, jų sudėtis čia labai neįprasta – du sopranai, du tenorai ir bosas. Visi buvo itin aukšto lygio, ypač senojo žydo Eleazaro vaidmenį kūręs tenoras (!) Adolphe’as Nourrit. Jam pageidaujant buvo parašyta puikioji ketvirto veiksmo arija. Tai buvo subtiliai muzikalus dainininkas, bet po ketverių metų (būdamas trisdešimt septynerių) Neapolyje jis nusižudė.

Operai tapus publikos numylėtine, daugybė pasaulio teatrų panūdo ją įtraukti į savo repertuarus, tik kažkodėl susiformavo nerašyta taisyklė, kad Eleazaro vaidmeniui būtinas herojinis tenoras. Jei savo ansamblyje teatras tokio neturi – nėra ko ir svajoti apie "Žydę". Taip, tai pašėlusiai sunki partija, bet ar jai būtina vien balso jėga? Aišku, "Heldentenor" (herojinio tenoro) sąvokos nereikėtų suvokti primityviai, tarp jų nestinga ir puikių aktorių. Bet ar herojinis tenoras buvo mūsiškis Kipras Petrauskas? O legendinė "Žydės" sėkmė tarpukario Valstybės teatro Operoje labai nemenka dalimi buvo ir jo nuopelnas (atsiprašau dėl masinės kultūros nuzulinto ir savo tikrosios prasmės netekusio žodžio; anksčiau legendiniais būdavo vadinami tik reti, turintys galimybių išlikti reiškiniai).

Vilniuje "Žydės" premjeros vakarą (spalio 15 d.) Eleazaru tapo kuklaus balso, bet puikių muzikinių bei aktorinių sugebėjimų prancūzų dainininkas Thomas Morris. Jo Eleazaras jaudinamai natūraliai sutelkė ir išreiškė mįslingas žydiškumo priešybes. Kitą vakarą Eleazaro vaidmuo teko mums pažįstamam rusų tenorui Viktorui Aleškovui. Turtingesnės balso paletės menininko vaidmens traktuotė buvo kiek kitokia – kaitresnės raiškos, su aštresnėms nei pirmąjį vakarą kulminacijom taikliai perteiktu, (maksimaliai, puikiai!) sureikšmintu vokiečių režisieriaus Günterio Krämerio tragedijos vyksmu. Tai kūrybingas režisūros meistras, "ištirpstantis" dainuojančiais aktoriais tapusių operos artistų vaidmenyse – kaip senais aktorinio teatro laikais, bet drauge suteikiantis visumai vertingų šiuolaikiškumo dėmenų. Taip operos scenoje išsakomi dalykai, apie kuriuos reginyje ir su keturiasdešimčia arklių nebūtų ko svajoti.

iliustracija
Scena iš operos "Žydė"
M. Raškovskio nuotr.

Taigi stebėjom, išgyvenom dramą, matėm ir girdėjom jos esmei paklūstančius aktorius. Kaip naujai šiame psichologiniame, skaudžias potekstes žarstyte žarstančiame spektaklyje skamba muzika! Švelnus melodingumas, vidiniais monologais pavirstantys ansambliai, iš muzikos gimstanti personažų pokalbių tiesa (nors skaitant libretą jie labiau primena popierines gėles). Bet nepamirškim – tekstą rašė Augustinas Eugčne’as Scribe’as, įgudęs meistras, kartu dirbęs su tokiais operos milžinais kaip Bellini, Donizetti, Rossini, Verdi. Iš prigimties nujausdamas teatro paslaptis, jis nutuokė ir apie metamorfozes, vykstančias žodžiams jungiantis su muzika.

Nė kiek ne per saldu (įsidėmėtinas partitūros bruožas), kai skaudi veikėjų patirtis protarpiais susilieja su švelniausiomis melodijomis. Mūsų solistai – Joana Gedmintaitė (Rachelė), Regina Šilinskaitė (princesė Eudoksija), Vladimiras Prudnikovas (kardinolas de Bronji), Edmundas Seilius (princas Leopoldas) dainavo pasigėrėtinai vieningai – gal dirigento Jono Aleksos, o gal ir režisieriaus pasiūlytu principu. Tik vėliau, namie perskaitęs visą išsamų, puikiai paruoštą ir "programa" nebent tik tradiciškai vadintiną leidinį (su Jano Bułhako nebeegzistuojančio žydiškojo Vilniaus nuotraukomis, Pranciškaus Smuglevičiaus Didžiosios Sinagogos vidaus piešinys) suvokiau, kad neabejotinai charizmatinis muzikinio vadovo nuopelnas čia sietinas ir su vokalo konsultantės iš JAV Mary Dibbern indėliu.

Net atsisakius kai kurių scenų, choro vaidmuo lieka labai svarbus. Ir jo muzikinis vadovas Česlavas Radžiūnas, ir metaforiškų vizijų turintis režisierius (jis, beje, ir scenografas), ir kostiumų dailininkė Isabel Ines Glathar darė viską, kad choras transformuotų Grand Opéra specifikos keliamus reikalavimus, išlikdamas žanro ženklu, bet kalbėdamas naujai gimusių įvaizdžių prasmėmis. Galima "ant popieriaus" šį tą pagvildenti, pasitelkus vaizduotę paliesti naujai iškylančias prasmes, bet kur kas geriau, kai žiūrovas pats jas apčiuopia, negalėdamas atsistebėti mąslaus nūdienos teatro jėga. Tik jam – tarsi krištolas skaidriam šiandienos teatrui – įmanomas šitoks epochų kontrapunktas, išreiškiantis nepalyginti daugiau, nei pasako į konkrečią vietą ir konkretų laiką įsprausta tragedija. Nepasakosiu ir apie spektaklio pradžią (jis prasideda dar muzikai tylint) – nedera kėsintis į žiūrovo atradimo džiaugsmą, nevalia vardyti ir scenografijos netikėtumų, kalbėti apie jos pobūdį. Verčiau patylėsiu ir apie stebinančią režisieriaus drąsą dainininkus (o tarp jų yra ir jaunų, tokio lygio aktorinių užduočių dar nepatyrusių) traktuoti taip, lyg jie būtų teatro studijas baigę artistai. Galiu tik konstatuoti sėkmę, kurią priimu kaip teatrinį stebuklėlį. Ir dar – per jokius didinamuosius stiklus šiame spektaklyje neįžvelgsite nė kruopelytės kičo. Netiesa, kad kičas – lyg ir operos savastis, beveik jos "liturgijos" dalis. Operai labai tinka Friedricho Nietzsche’s žodžiai apie iš muzikos dvasios gimstančią tragediją. Galima ją išvysti taip, kaip išvysdavo iškiliausias mūsų (bet ar tik mūsų?) operos scenografas Liudas Truikys, galima ir visai kitaip – kaip išvydo nuostabaus išgyvenimų bei veiksmų teatro kūrėjai – Halévy "Žydės" inscenizatoriai ir atlikėjai mūsų Nacionalinėje operoje.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 98 iš 203 
23:31:18 Aug 25, 2009   
Dec 2006 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba