SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-10-21 nr. 680

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Rasa Vasinauskaitė
Bendros vertybės ir teatro pasiūla

Muzika 
• Tokie gimsta itin retai4
• Vita Mozūraitė
"Aura" ir kiti
• "Gaidos" akibrokštai: nuo Kutavičiaus iki Zappos
• Leidinio "Aš čia – gyva" sutiktuvės
• KONCERTAI

Dailė 
• Dovilė Tumpytė
Nenutylėtos įtakos
2
• Aistė Virbickaitė
Saldus emalio asorti "Meno nišoje"
• Aušra Trakšelytė
Skulptūrų alėja
3
• Elena Černiauskaitė
2 x 40 žalių atspalvių
• Parodos

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasavičienė
Hanso Christiano Anderseno siela
5
• "Kontrabosas"
• Menų spaustuvės sezonas
• "Lady salsa" koncertuos Vilniuje2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Nacionalinės smegenų plovimo ypatybės
4
• Kelionė per pragarą
• Berlinalė kviečia jaunuosius kritikus
• Arūno Matelio filmas pristatytas Europos kino akademijos prizui
• Minint Irenos Jasiūnaitės jubiliejų
• Tarptautinis animacinių filmų festivalis "Tindirindis"
• "Skalvijoje" – filmai apie mirtį1
• Trash misija
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Nobelio premija – Haroldui Pinteriui
• Šokiravimo menas1

Anonsai 
• Kultūros ministerija priima paraiškas
• Kultūros ministerija priima prašymus

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Bendros vertybės ir teatro pasiūla

Tarptautinis Vroclavo teatro festivalis "Dialog"

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Toliau", rež. Alvis Hermanis

Spalio 16 d. baigėsi aštuonias dienas trukęs III tarptautinis Vroclavo teatro festivalis "Dialog". Vykstantis kas antri metai, festivalis kaskart orientuojasi į etiškai aktualias nūdienos problemas – festivalio kryptis tampa kriterijumi atrenkant spektaklius, rengiant teminius spektaklių aptarimus ir baigiamąją diskusiją. Šįmet pasirinkęs vieną ES konstitucijos teiginių apie bendras visas valstybes vienijančias vertybes, festivalis siekė diagnozuoti šiuolaikinio europiečio padėtį ir savijautą: jo savimonę ir pilietiškumą, akistatą su prievarta ir karu, gyvenimo sublimaciją menu, kito žmogaus baimę, herojų deheroizacijos, svetimo problemą. Šios spektaklius lydėjusios temos atrodė kiek pritemptos, tarsi specialus jų angažavimas, tačiau atspindėdamos išties nerožinį naujojo šiandienos europiečio (tiksliau, teatro menininko) būvį, neretai kilstelėdavo ir paties spektaklio vertę. Taip į vieną analizuojančių šiuolaikinį žmogų kūrinių eilę turbūt festivalio direktorės Krystynos Meissner dėka išsirikiavo vyresnių ir jaunesnių, senosios ir naujosios Europos režisierių tradiciniai ar maištaujantys scenos kūriniai. Lenkų kritikas Romanas Pawlowskis penktą festivalio dieną viename savo straipsnių atvirai juokavo: teatrui reikalinga revoliucija, bet neaišku, ką griauti, nes viskas jau sugriauta. Konvencionali erdvė? Bet beveik visi spektakliai rodomi ne teatro erdvėse. Nuogumas? Nuostabą sukeltų nebent apsirengę artistai. Keiksmažodžiai? Jų su kaupu ir visokiausių. Seksas? Koks kam patinka. "Revoliucinės temos ir formos laikui bėgant praranda savo griaunamąją jėgą ir tampa madingais drabužiais kaip marškinėliai su EL Comandante veidu. Ką dėvime šį sezoną? Šį sezoną teatre madingas brutalumas ir gatvės kalba. Kitą bus madingos globalizacijos ir skaitmeninių medijų problemos. O dar po dvejų metų bus pasukta prie klasikos: kuklios elegancijos, ilgų sijonų, kelnių su kantu, ramių spalvų, vienetinių aksesuarų. <...> Prieinu prie išvados, kad pats revoliucingiausias dabar būtų tiesiog gerai pastatytas spektaklis."

Lyginti lietuviškų "Sirenų" su "Dialogu" nebūtina ir net neverta, nebent kalbant apie taip pat nepaprastai brangius lenkų festivalio bilietus (abonementas į 17 spektaklių kainavo 1000 zlotų, o į vieną – nuo 50 iki 100 zlotų). Festivalio metu viena trupė suvaidina po du spektaklius, vieną – tarptautiniams žiūrovams ir kritikams, kitą – vietos žiūrovams ir miesto svečiams, tad nors iš pirmo žvilgsnio "Dialogas" atrodo kaip elitinis renginys, skirtas pristatyti žinomus ar nežinomus spektaklius bei kūrėjus tarptautinei publikai ir kitų festivalių vadovams, būtent dėl pačių spektaklių įvairovės jis yra demokratiškas ir atviras. Kita vertus, prisimenant pirmuosius "Dialogo" festivalius, čia vis dėlto labiau orientuojamasi į tradicinio teatro transformacijas nei į šiuolaikinio meno formų variacijas, tad atsiranda galimybė tiesiog susipažinti su geresniu ar blogesniu (tiksliau, gyvu ar sustabarėjusiu) dramos teatru.

Žinoma, kad kiekvienas bet kuriame festivalyje parodytas spektaklis iškart atsiduria festivalio kontekste. Ir spektakliui kartais tai padeda, o kartais jį pražudo. Vienas ar keli ryškesni vaidinimai tampa atskaitos tašku kitiems, kuriuos, racionaliai suvokdamas kaip reikalingus, gali be gailesčio nurašyti – svarbūs patiems kūrėjams, teatrui, kuriame rodomi, kitos šalies meniniam gyvenimui, jie paprasčiausiai neatlaiko patikrinimo universalumu. Tad, pavyzdžiui, "Dialogo" organizatoriai, pristatydami lenkų teatrą, užsienio kūrėjų programą šįmet suvienijo šiuolaikinėmis klasikos kūrinių interpretacijomis. Kaip niekad daug čia buvo Williamo Shakespeare’o pastatymų, prie kurių tiko ir naujos Antono Čechovo "Dėdės Vanios", Maksimo Gorkio "Dugne", graikų mito apie Fedrą, ir Anthony Burgesso "Prisukamo apelsino", net Friedricho Nietszche’s "Zaratustros" sceninės versijos. Visi šie kūriniai režisieriams tapo pirmine medžiaga siekiant savų meninių tikslų, impulsu ieškant ne tik sceninės formos, bet ir šiuolaikiškos kalbos bei dramaturginės situacijos. O tai parodė, kad šiandienos teatras ar teatro kūrėjas, režisierius nėra vien pasirinkto kūrinio statytojas bei interpretuotojas – jis puikiai išmano teatro, dramaturgijos, literatūros tradicijas ir iš nuorodų į jas savo "sukonstruotais" spektakliais orientuojasi į tokį pat išprususį žiūrovą. Kitaip tariant, orientuojasi į realios ir žinioms, informacijai, pasaulio įvykiams bei istorinei atminčiai atviros visuomenės kontekstą. Taip spektaklis tampa suprantamas bet kokios šalies žiūrovui, o vietinės dramos kūrinio problemos ar individualios menininko paieškos tampa universaliomis.

Pirmasis "Dialogas" siekė pristatyti kuo geresnį Europos teatrą – pasaulinio garso menininkus ir žymiausius jų spektaklius; antrasis labiau orientavosi į lenkų režisierių naujausius ieškojimus, o trečiasis tarsi atsigręžė į šiandienos teatro kasdienybę. Todėl spektakliai keitė spektaklius, o tikro festivalio (ar festivalinio) favorito taip ir neatsirado. Tačiau tokia teatro "kasdienybė" leido pamatyti naujus pažįstamų režisierių darbus, įsitikinti teatrinės tradicijos, kad ir kokia ji būtų, tęstinumo reikalingumu ir... mūsų, lietuvių, teatro pažeidžiamumu. Prisimindama lenkų kritiko Lukaszo Drewniako per "Sirenas" išsakytą nuomonę apie lietuvių teatrą, kur akivaizdus jaunų režisierių, ryškesnių ieškojimų stygius, vyresniosios kartos kūrėjų darbų laboratoriškumas, autentiškos meninės kūrybos nuosmukis, ir jo džiaugsmą dėl besiskleidžiančių jaunų lenkų režisierių, galėjau "pasiguosti" nebent tuo, kad Lenkijoje padėtis geresnė tik šiek tiek. Festivalyje buvo parodyti tik du jaunų lenkų režisierių – Jano Klatos ir Przemyslawo Wojcieszeko – darbai, o kritikų išgirtasis Wojcieszekas į teatrą atėjo iš kino ir savo spektaklį "Made in Poland" statė tarsi kiną be kameros. Tiesa, patiems lenkams turbūt buvo svarbiau ne vien režisieriaus bandymas kurti aplinkos teatrą ir autentišką erdvę (daugiabučio laiptinę, apleistą gamyklos cechą) paversti veiksmo vieta, bet kalbant apie maištaujantį jaunuolį pačiame "scenarijuje" gražiai sujungti skirtingų kartų gyvenimo, vertybių ir maišto motyvus, pradedant 7-uoju dešimtmečiu ir baigiant nūdiena, ir pastatyti nepaprastai lenkišką, bet ne vokišką ar anglišką spektaklį. Na o prie laboratorinių darbų atrodė užsidaręs ir garsusis Krystianas Lupa. "Dialogo" pristatyti jo septynių valandų trukmės "Nebaigta pjesė vienam aktoriui", statyta Varšuvos dramos teatre, ir Krokuvos "Stary" teatre kurtas puspenktos valandos trukmės "Zaratustra" ne vienai trupei būtų prabangos dalykas. Šie spektakliai neabejotinai vertingi kaip darbo su literatūrine medžiaga, aktoriais, absoliučiu atsiribojimu nuo vyraujančių madų ar pataikavimo publikai pavyzdžiai, juose yra ko pasimokyti ir jaunesniajai, ir vyresniajai scenos profesionalų kartoms, yra medžiagos istoriniams, filosofiniams, kultūrologiniams tyrimams, tad ištikimas savo teatro pozicijai ir sceniniam mąstymui Lupa šiandien atrodo jau ne kaip režisierius, bet kaip teatro mąstytojas, kuris rašo savo veikalus ne ant popieriaus, bet scenoje ir šitaip suteikia peno ne tik praktikams, bet ir daugelio sričių teoretikams. Turėti tokį aktyviai dirbantį menininką lenkams nepaprastai patogu ir, sakyčiau, savaip saugu. O tai, kad Janas Klata pastaruosius trejus metus išsiskyrė kaip nenustygstantis vietoje ir po įvairių Lenkijos miestų teatrus keliaujantis bei juos iš sąstingio prikeliantis režisierius, nieko keista. Naujausias jo darbas – "Prisukamas apelsinas", statytas Vroclavo "Wspólczesny" teatre, režisūriškai išradingas, dinamiškas, jaunatviškas, tačiau kartu primena ir Lupos, ir Jarzynos ar Warlikowskio spektaklių vizualią estetiką. Žinoma, jei negalvoji apie apskritai kiek senstelėjusį vėl (!) maištaujančio jaunuolio įvaizdį ir kiek didaktines jau režisieriaus intonacijas.

iliustracija
"Prisukamas apelsinas", rež. Jan Klata

Kažin ar jaunieji lenkų režisieriai kalba vien apie maištaujančius savo bendraamžius. Jeigu taip, vadinasi, šiuo požiūriu mes arba persirgome šią ligą, arba ji iki mūsų dar neatkeliavo. O gal tie ant vienos rankos pirštų suskaičiuojami jaunieji ištirpo vienodoje mūsų teatro aplinkoje ir jų maišto mes tiesiog nepastebėjome. O vadinti vis dar jaunaisiais perkopusius per trečią dešimtį režisierius nesinori, nes su jų maišto apraiškomis susidūrėme gerokai prieš dešimtmetį.

Šia prasme gražiai pajuokavo latvis Alvis Hermanis, "Dialoge" parodęs mūsų pernykštėse "Sirenose" matytą "Ilgą gyvenimą" ir savotišką sceninį realybės šou "Toliau" pagal Gorkio "Dugne": man jau keturiasdešimt, o festivalio organizatoriai pristato mane kaip jauną režisierių...

Žinančiuosius Hermanio intencijas, jo teatro posūkį prie labiau dokumentiškos teatrinės estetikos, "Toliau" kažin ar nustebino: stiklinėje dėžėje "uždaryti" aktoriai ir žmonės gyveno kasdienį ir visai neteatrišką gyvenimą, o išėję iš jos kalbėjo Gorkio tekstus. Iš pirmo žvilgsnio – visai nepatrauklus, greičiau nuobodus reginys, tačiau režisieriui buvo svarbu po vienu stogu surinkti ir priversti nevaidinti ne tik neaktorius, bet ir aktorius, kartu fiksuojant ir jau virš stiklinės dėžės rodant filmuotą ruošimosi tokiam eksperimentui ir jo padarinių kiekvienam iš "narių" medžiagą.

Šiek tiek aistras po "Juodos šalies" (taip pat rodytos "Dialoge") atšaldė naujausias Árpádo Schillingo spektaklis pagal šiuolaikinio vengrų autoriaus Istváno Tasnádi "Fedrą". Kurta Zalcburgo festivalio užsakymu, "Fedra" išties atrodė labiau pritaikyta vokiškai austriškam skoniui – racionali ir beasmenė, provokatyvi, bet ir keistai dirbtinė. Tiesa, nieko neprikiši puikiai Fedrą vaidinusiai Dorottya’i Udvaros, pačiam režisieriui, kuris meistriškai suvaldė daugiasluoksnį tiek kalbine (vaidinama vokiečių ir vengrų kalbomis), tiek veiksmine ir muzikine prasme tekstą ir spektaklį, tačiau, matyt, norint jį iki galo suprasti, reikėtų žiūrėti ne vieną kartą, o po kelių žiūrėjimų galbūt net sakyti, kad kuriant "Fedrą" Schillingui tiesiog pritrūko susidomėjimo ir aistros, būdingų kitiems jo darbams.

Kad su lenkų jaunąja režisūra ne viskas puiku, kad tas būrys jaunų režisierių slapstosi kažkokiuose kituose teatruose ir jų spektakliai rodomi kituose tarptautiniuose ar vietiniuose Lenkijos teatro festivaliuose (kurių čia turbūt daugiau nei kitose Europos šalyse), įtikino Torūnės Horzycos teatro į Vroclavą atvežtos Witoldo Gombrowicziaus "Vestuvės". Spektaklį režisavo specialiai šiam pastatymui kviestas dar prieš dešimtmetį Estijos teatro viltimi vadintas ir tuomet Talino miesto teatro vadovu tapęs Elmo Nüganenas, o pagrindinį Tėvo vaidmenį atliko mūsų aktorius Vladas Bagdonas. Tvarkingas, nepriekaištingas spektaklis Lenkijoje jau turi savo gerbėjų, sakyčiau, tai ir vienas geresnių Torūnės trupės pastatymų, juolab vienas puikesnių Bagdono vaidmenų, bet teisūs ir tie lenkų kritikai, kurie vietoj modernaus, linksmo ir groteskiško įžvelgė pavargusį ir didaktišką Gombrowiczių.

B. D.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 92 iš 197 
23:26:55 Aug 25, 2009   
Dec 2006 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba