ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-21 nr. 953

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RIČARDAS ŠILEIKA. Aktualijos (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Iš senminčių turgaus (2) • -gk-. Sekmadienio postilėSu dailininku MIKALOJUMI VILUČIU kalbasi Mindaugas Peleckis. Filosofija vietoj šampano, arba Gyvenimas greitas, o ilgesys ilgas (1) • ROSS DOUTHAT. Popiežiaus drąsumasPHILIP JENKINS. Reforma evangélicaSIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalėPETRAS REPŠYS. Apie bičiulius grafikus (2) • RUXANDRA NICULESCU. EilėsLAIMANTAS JONUŠYS. Kas labiau meluoja? (4) • MARIUS PLEČKAITIS. Kauno psichodelikaRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (1) • Grybai, miško uogos – Dzievo rasa (2) • ILONA JANULIENĖ. Nerecenzija, arba veisiejai (2) • VALDAS PATUMSIS. Kirminukas (1) • MICHAIL ŽVANECKIJ. HumoreskosTaip, taip, uzversime laiskais!! (115) •

Aktualijos

RIČARDAS ŠILEIKA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Liepos 11-ąją, kai aš viešėjau pas mamytę. 2009
Ričardas Šileika

Kur aš galėjau būti nufotografuotas? Iš tikrųjų ne aš galėjau, o mane galėjo – nufotografuoti. Kad ir Tauragnų stotelėje. Vieną paprastą gruodžio vakarą. Vilkintį juodą lietpaltį, dėvintį snapelinę. Su baronkėlių mainelyčiu rankoje. Nufotografuotas atsitiktinai. Išsižiojęs. Dešinė ranka kilstelėta. Transportuojanti burnon riestainėlį. Akys pusiaumirka. Aišku, tvokstelėta blykstės blyksnio jėga. Ir nereikia nieko aiškinti(s). Tačiau, o broliai ir sesės vaizduose, šiame akivaizdžiame liudijime manęs beveik nėra. Nors žinau – yra (buvo) mano alkis. Ir mano mintys, nešiojusios po būtuosius fragmentus, kočiojusios mane dulkėse.

Trečiądien pulkais užskrenda svirbeliai. Lipte aplimpa elektros laidus, apspiečia Ziboldo obelį ir beržų viršūnes. Penkių eurų vertės mano krepšyje prakąsta bandelė su obuoliais ir Ryūnosukės Akutagawos „Rasiomono vartai“. Kairėje sėdinčios bendrakeleivės perregimame polietileno maišeliuke – higieniniai paketai. Prie „Maximos“ maitintojos miaukia apskaręs katinaičiukėlytis. Kiniškas rašiklis trūkčioja tuščiom pauzėm. Neleistinoje vietoje pereinu Maironio gatvę.

Pats idealiausias geležėlių rinkimo sezonas. Tik viena reikia žinoti: ieškodamas jų nerasi. Taip, galbūt prisirinksi visa ko ir galbūt netgi nemažai. Tačiau ne to ir ne tų. Taigi tik tamtyč negeidžiant, tik atsitiktinai (gali, žinoma, tikėti, kad kiekvienas atsitiktinumas yra metafiziškai užprogramuotas) tikrosios geležėlės pačios pasipainios po kojomis, jos pačios šoks akysna. Vidury Vilniaus miesto, kur kasryt gatves ir skersgatvius iššvarina valytojai ir kiemsargiai. Geteborge ar Kelne užsimušdamas ar su žiburiu pasišviesdamas ničnieko vertingai surūdijusio neaptiksi.

Kavinės „Širdelė“ dideliame ekrane transliuojamos krepšinio rungtynės. Dėl kaži kokios itin svarbios vietos varžosi Lietuvos „Žalgiris“ ir Graikijos „Panathinaikos“. Visų karščiuojančios akys į vyksmą, rusiškais prieskoniais pagardinti šūksniai ir impulsyvūs plaštakų pokšėjimai per kelius ar stalą. Barmenas Virgis Padegimas pasilenkia prie manęs, ramutėliausiai skaitančio rytdienos „Literatūrą ir meną“, ir sako šypsodamasis: egzotiškai atrodai šiame kontekste. Išties, žvilgteliu į save iš pašalio: pati fantastiškiausia Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraščio reklama. Juolab nei sumeluota, nei surežisuota.

Neturiu jokios užrašų knygutėlės, kitaip – bloknoto. Todėl nugirsta, atėjusią ar atėjusį galvon užsirašau ant palaikių – pasikarpytų ar paprasčiausiai nudrėkstų – lapiūkščių. Jie pampsta ir punta kairėje marškinaičių kišenėje. Kurią dieną, tiksliau, pavakarę, išsitraukiu pilnutėliausią saują margaspalvių skutų. Keliadienių archyvėliai. Smagumėlis ne tik skaitinėti, bet ir čiupinėti. Ištisa popieriukėlių ekspozicija. Tokią ar panašią parodą, kuri vadinosi „Žmogus ir popierėliai“, prieš dešimtmetį šiauliškiams rodė menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus.

Kepurėtasai fotografuoja ant Žaliojo tilto metalinio vyro (tai Petro Vaivados ir Bernardo Bučo skulptūrinės grupės „Žemės ūkis“, pastatytos 1952 metais, skulptūra) nykščio tupinčią Šnipiškių balandėlę. Ilgai fokusuoja, taikosi taikosi. Renkasi išlaikymą, sukioja diafragmą. O aš, sėdėdamas prie raudono šviesoforo stabtelėjusiame troleibuse, nuogąstaute nuogąstauju, kad tik toji karvelė tuojau pat nepurptelėtų. Galų gale spaudžia užrakto mygtuką. Visai be reikalo suveikia blykstė. Bet tai jau niekai. Pagaliau aš rimstu. Nukibilkšniuoja ir fotografas.

Atmestinai apšluostyta šeštadienio vakaro paskliautė. Trumpam sustabdyta virtuvės stalo ir palangės daiktų dėlionė. Ir skrupulingai sufasuotos emocijos. Ir aliuminis, dažytas, palankstytas, įkaitęs, atšalęs. Net nežinau. Gal reikia formulės, lygties galutinio sprendinio, ko nors primygtinai apčiuopiamo (čiupinėjamo) ir prikišamai materialaus – aštraus ir skausmingo? – kad būčiau gyvastingesnis, viltingesnis, kūniškai esamesnis.

Taigi – žvirblių tema. Nepurkštaukit, – aktuali. Bičiulė aukštaitė iš Tauragės Meilė klustelėja, ar pastebėjau, kad dingo žvirbliai. Dar po dešimtdienio apie totalų žvirblių sumažėjimą man prabyla Prospekto galerijos moteris Rasa. Betgi palaukit palaukit, mielosios, ir pernai, o štai jau ir šiemet regiu ir girdžiu žvirblaičius ir žvirblaites pačiame Vilniaus centre. Priešais banką „UniCredit“. Persenusiuose alyvkrūmiuose. Ir pačioje Pilies gatvėje, kur užsuku kavos. Ir už lango. Verkių regioniniame parke. Bet reikalui prispyrus, žinokim, žvirblių galima važiuoti į Radviliškį arba Kaišiadoris.

Už banko „Snoras“ būdelės šiltutėlis vyraitis šlapinasi. Iš visų turimų jėgų dar stengdamasis apsižvalgyti. Po visam nuvinguliuoja nutyvuliuoja dar labiau atsipalaidavęs nežinotu maršrutu. Vadeliojamas ant dešinės dilbio kabančio pustuščio maišioko.

Už kelių sąlygiškų minučių čion link aristokratišku tvirtažingsniu artinasi skoningai apsirengusi apyamžė dažytalūpė. Stabtelėja už to paties kampo, tik kukliu pusmetrio atstumu nuo paženklintos vietos. Iš puspalčio kišenės traukia cigaretes ir žiebtuvėlį. Mėgaujasi šia savo keliolikaminute akimirka.

O ką aš noriu užrašytu patvirtinti? Tiktai tiek, kad nuo liepos lapų varvėjo kaži kokia lipni tvanka.

Ateidava Atkočesi pri mūsu namų stumbrus. I ne vienu rozu. Reikėdava baidyte. A bijodavas tukio didelia žvėria. Ti pri ilgos kartes, kuriu naudodavam i nutrukusiam viedrum iš šulnia išgriebt, i tik tik sudėtam švežiom dešrom virš pečiuka sukabint, gala pririšis ryzgalį, užpilis žibala i uždegis pu biški pu biški artines artines pri to stumbra. A jis buva jau gana patogij unstaisis gali arų, pri sodželkas, kur pririštu mūsu karve. A ko, mislinut, jis činai daugiau atsivilkdava?

Varšuvos Turgaus aikštėje prie vilniškio Henryko Mażulio krepšio kaipmat prišiužėjo neaiškiakilmis šuneliokas supleistruota priekine koja. Tikriausiai turėjo tam muitininkiškų akstinų – patikrinti atvykėlio bagažą. Saulė kuo drąsiausiai dažydama kopė per senamiesčio stogus ir karaliaus Zigmanto koloną. Prie Literatūros namų šokčiojo ir puldinėjo putlūs žvirbliokai. Ankstyvutėliausiai atvykusią Lietuvos literatų trijulę užkalbino Baltarusijos sūnus Eduardas Akulinas. Jis pasakoja, kad poetas Slavomiras Adamovičius už eilėraštį rusų kalba „Ubei prezidenta“ devynis mėnesius buvo uždarytas tamsiojon ir 2002 metais emigravo Norvegijon.

Ir akimirką pasidingoja, kad tai truks ištisą amžinybę. Kai savo eilėraštį „Darželio karalienė“ skaito latvė Liana Langa, kai jį lietuviškai išverčia Erika Drungytė. Kai Andrius Surgailis pilsto į briaunotą šimtgraminę čierkelę brendį, kai laikas slysta ir nuslysta, ir mums visiems, čia esantiems, taip neskauda, nerūpi totalūs dalykai, nesėkmės, nelaimės, netektys. Mes patys nebeprisimename savo košmarų, savo būtų skausmų. Ir taip būname palaidai, be ypatingos priežasties, be rezultatyvios pasekmės. Mes toleruojame patys save, mus toleruoja mūsų čia ir dabar artimieji.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


168753. - - - - m. :-) 2009-08-25 20:31
Labai patiko paskutinieji du abzacai, bet visai nepatiko bendrakeleivės iš kairės perregimas maišelio turinys- gal reikėjo jį sukeisti vietomis su Rasiomono vartais... negi taip neįtikėtina, kad bendrakeleivė galėjo ką nors panašaus turėti...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 104 iš 236 
23:02:23 Aug 25, 2009   
Dec 2006 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba