SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-06-28 nr. 528

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Virginija Januškevičiūtė
Sugydytos atliekos
8

Muzika 
• Julius Finkelšteinas
Ypatingas atvejis
4
• Aušra Listavičiūtė
Tango de Maria
1
• Skirmantė Valiulytė
"Baltica 2002" – Lietuvoje
• Ketvirtieji "Sugrįžimai"
• Elektroninės muzikos vakaras
• KONCERTAI

Dailė 
• Laima Kreivytė
Intymūs pokalbiai
2
• Rita Mikučionytė
Nežemiški dirvonai
1
• Prie ąžuolo
• PARODOS

Literatūra 
• Lietuvos dailės istorija šiuolaikiškai22
• Žmonės kalnuose2
• Skulptoriaus Vlado Vildžiūno albumas
• Jonas Strielkūnas4
• Slavoj Žižek
"Tau galima!"
13
• VAKARAI

Teatras 
 Vlada Kalpokaitė
Lietuvių atsakas - teatras įvyksta
3
• Šarūnė Trinkūnaitė
Trys britų aktorystės pamokos
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Renata Ščerbavičiūtė
Pasaulis po Dabernigo
12
• Živilė Pipinytė
Kinas - šeimos verslas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Lietuvių atsakas - teatras įvyksta

Naujosios dramos akcijai pasibaigus

Vlada Kalpokaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Gagarino gatvė", rež. Jonas Vaitkus
D. Matvejevo nuotr.

Dar kartą apie iššūkius ir atsakus. Ieškant vienų ir kitų, galima sakyti, kad Conoro McPhersono pjesė "Šventas Mykolas", perskaityta paties akcijos organizatoriaus Audronio Liugos, buvo atsakas į Steveno Berkoffo "Aktoriaus pasakojimus". Turėjome galimybę išvysti scenoje aktoriaus ir kritiko paveikslus, tuo pat metu ir labai individualius, ir apibendrintus, gal net stereotipinius. Abiem atvejais egzistavo tam tikras išpažinties elementas, abiejų spektaklių metu auditorijoje radosi žmonių, galinčių susitapatinti tiek su George`u Dillonu / Hariu, teatro suviliotu, sukramtytu ir išspjautu aktoriumi, tiek su Audroniu Liuga / teatro kritiku, pavargusiu ieškoti profesijos prasmės ir dar gerokai apgraužtu staiga pjesėje atsiradusių vampyrų. Abu teatriniai įvykiai "apžaidžia" dvi skirtingas profesines ir žmogiškas laikysenas - visišką ekstravertiškumą ir intravertiškumą. Šie apibūdinimai jau seniai pavirto štampais ir nieko esmingo nebepasako, tačiau visai įdomu, ką su jais daro scena, kuri atranda rimtų dalykų juokinguose ir juokingų rimtuose. Beje, toliau "kabinant" prie visko festivalio šūkį ir jo koncepciją, "Švento Mykolo" skaitymas buvo ir nemažas iššūkis - teatro kritikui nėra lengva išeiti į sceną (gal net sunkiau nei visai likusiai žmonijai), juolab tokio personažo pavidalu. Ši akcija tikrąja žodžio prasme spektaklio metu sukūrė tam tikrą įtampą, kuri, viena vertus, leido susikaupti ties dėmesio vertais tekstais, kita vertus, artino "Švento Mykolo" intonaciją kone prie "kafkiško" dramatizmo ir dažnai neutralizavo humorą. Vis dėlto manau, kad kritikų "cechui" visai smagu ir išdidu - nejuokaujant. Beje, jau antrą kartą Lietuvos scenoje Naujosios dramos akcijos dėka šmėsteli vampyro iltys - prisiminkime Herkaus Kunčiaus "Sučiuptą velnią". Bet tai turbūt nieko nereiškia.

Kaip ir Conoras McPhersonas, Marina Carr yra airių dramaturgė, skelbianti tikėjimą "vaiduokliais, angelais ir panašiais dalykais", tik "Šventas Mykolas" mistiką panaudoja savo satyrinei mistifikacijai, o Marinos Carr "Portija Koglen" giliai neria į žmogaus ir jį supančio, dažnai užsupančio pasaulio paslaptis. Pjesės personažai ir situacijos neatsitiktinai pri- mena antikinę tragediją, vėlesnius jos "ataidėjimus", tačiau nei paralelės, nei galimybė rasti kone mitologinių atitikmenų nėra savaime reikšmingos. Teatro istorijos kontekste patys žodžiai "mitas", "archetipas" ar kiti skamba kaip kažkas saugiai teoriška, kas yra nutikę "vakar", dažnokai nebesimpatiškai "kvepia" froidizmu ir t.t. Tačiau "Portijos Koglen" atveju visa tai tik padeda sukurti nekasdienišką, gaivališką ir giluminę emocinę "temperatūrą", suteikia istorijai, nutinkančiai gana sodriai tapomoje gyvenimiškoje realybėje, kitokį matmenį. Yra Belmonto upė, kurios vandenys būtini žemės ūkiui ir kitiems paprastiems dalykams, ir tuo pat metu - tarsi visai kita, iš kurios ateina mirusieji, kurios tikrovė yra kur kas stipresnė ir įtraukia visus ją patiriančius. Ir, ko gero, šiedu pasauliai nėra atskiri, jie maitina vienas kitą. Žmogaus, patyrusio šį dvilypumą, pašaukto kitos tikrovės, paženklinto jos nepasiekiamumo ir artumo, laikysena nepaprastai dera prie režisieriaus Gintaro Varno meninio pasaulio. Pjesės skaityme buvo matyti ne tik ryškūs būsimo spektaklio kontūrai, bet ir spalvų niuansai, intonacijos, sudėlioti akcentai ir, svarbiausia, akivaizdi gyvybė. Beje, tam tikra distancija tarp spektaklio kūrėjų ir teksto leido pamatyti tai, kas paskui susigeria vaidmens materijoje, - kokia kalba aktorius bando prakalbinti savo personažą, kaip mezgasi jų bendravimas; be to, tikrai įdomu buvo stebėti aktorių reakciją į kolegų skaitomus dialogus ar monologus, į emocinius proveržius. Galima sakyti, kad šis pjesės skaitymas jau dabar turi savarankišką meninę vertę, juolab kad pagrindinė linija - Portijos (aktorė Viktorija Kuodytė) ir jos brolio Gabrielio, kurio balsas skamba iš giedančio berniuko (Vytautas Juozėnas) lūpų, jau pilnatviškai pulsuoja. Tačiau taip pat matyti labai įdomiai besirutuliojantis kitų vaidmenų kūrybos procesas, iš kurio jautria režisūra galima sukurti anaiptol ne vien tik pagrindinio personažo foną. Tikiuosi, kad spektaklyje išliks tai, kas nėra matoma, bet labai stipriai jaučiama.

Spektaklio eskizas pagal Abi Morgan "Mažutį dinamitą", kurį sukūrė režisierius Povilas Laurinkus ir trys jo kartos aktoriai - Salvijus Trepulis, Aistis Mickevičius ir Laura Mizerytė, atrodo esantis arčiau pradinės stadijos, sunkiau spėti, koks jis bus, ir gal nėra būtina per daug analizuoti tai, koks jis yra jau dabar (nes, nejautriai įsikišus, galima ką nors ir sugriauti). Tačiau tai, kad akcijos metu turėjome progos pamatyti ir britų sukurtą tos pačios pjesės versiją, leidžia kalbėti apie tam tikrus svarbius dalykus. Ten, kur britai labai paprastomis priemonėmis pasiekia "būties lengvybės" įspūdį, lietuviai linksta akcentuoti tai, kad ji nepakeliama, nes tuščia ir beprasmiška. Gal šios išvados skamba kiek per globaliai, bet jos kartkartėmis vis pasitvirtina. Iš esmės vienodai įmanomi abu požiūriai, tik antrajam, ko gero, reikia tvirtesnio pagrindo - tiek formos, tiek turinio konstrukcijos išsamumo. Beje, tokiu atveju būtų įprasminta ir spektaklio vizualioji plotmė - kad ir (savaime) gana konceptualios videoprojekcijos, kurių panaudojimas spektaklyje dabar atrodė tik šiaip iliustratyvus, ir tekstas, kurio, nors ir nemenkai kupiūruoto, vis tiek atrodė kiek per daug.

iliustracija
"Portija Koglen", rež. Gintaras Varnas
D. Matvejevo nuotr.

To tikrai nepasakytum apie tekstualų šiųmetinės naujosios dramos akcijos "skanėstą" - Gregory Burke`o "Gagarino gatvės" skaitymą, surežisuotą Jono Vaitkaus ir temperamentingai išsakytą (veikiau, "išdeklaruotą") jo studentų - Alberto Vidžiūno, Egidijaus Bako, Agniaus Jankevičiaus bei Nacionalinės premijos laureato (šios aplinkybės prisiminimas čia visus ypač nudžiugino) Vlado Bagdono. Pjesė išversta tiesiog virtuozišku žargonu ir perskaityta Lietuvos tarmių "mišiniu", ir šis nemažas dinamitas nuo pat pirmos minutės sukėlė žiūrovams tikrą euforiją (pagaliau man paaiškėjo, kas gi yra ta "naujoji teatro kalba"). Kaip gali neveikti nepakartojamas paradoksas, kai rimčiausios socialinės ir kartais net filosofinės idėjos yra dėstomos pagrobimą ir žmogžudystę sumaniusių, sakytum, visai jau debilų lūpomis (čia veikia snobiškas stereotipas, kad visi teroristai, šiaip proletarai ir mušeikos baruose yra absoliutūs analfabetai - o tai, pasirodo, netiesa) - ir dargi šitaip melodingai? Visada žavėjo, kaip Sartre`o pavardė ar žodis "postmodernizmas" tariami, pavyzdžiui, Šiaulių rajone. Beje, ši pjesė įdomi ir tuo, kad parodo tikrai mums neįprastą socialinį sąmoningumą, jo keblumus ir kartu vis tiek patrauklų romantizmą. Tiksliau, tai tapo nebeįprasta dabar, kai nuo visko su šaknimi "socio" daug kam kyla alergija, ypač teatre, tačiau taip atsiranda proga įprasminti ne tokią seną istoriją ir galbūt pasiruošti ne tokiai tolimai ateičiai, kai taps nebeįmanoma orientuotis didžiojoje kultūroje be visuomeninių procesų analizės.

Tačiau kol kas socialinis ar politinis teatras yra veikiau juokingas nei rimtas. Juokas, skambėjęs Keistuolių teatro surengto reginių, duonos ir dešrelių ištroškusių žiūrovų pasotinimo metu - Jurgio Kunčino pjesės "Stogas" skaityme - reiškė ne tai, kad žiūrovams jau visiškai į kraują įsigėrė "Dviračio žynių" tipo "politinė satyra", o tai, kad tiesiog visada yra linksma būti ten, kur žiūrovai gali labai aktyviai dalyvauti veiksme, kur scenoje matai personažus, kurių absurdą puikiai atpažįsti, ir kad kartu visa tai lieka teatras, pasakojantis šmaikščią utopiją apie mus puolančius latvius, ant stogo užsikorusį žemaitį su smagia kompanija - šalies prezidentu, jo patarėju ir net pačiu Gintaru Beresnevičium. Žodžiu, "Keistuoliai" sumanė gana išradingą būdą pateikti ir net gerokai "įsukti" tokį Lietuvos teatrui lyg ir visai nebūdingą tekstą.

Režisierei Ramunei Kudzmanaitei ir aktoriams Rasai Marazaitei, Jurgai Lalianiauskienei, Eglei Vaičytei, Arūnui Storpirščiui, Jurgiui Domaševičiui ir Vandai Marčinskaitei taip pat teko dirbti su lietuviška pjese ir pavyko "išskelti" iš jos teatrinę kibirkštį. Iš tiesų tokiais atvejais aiškiai matyti, kad dramaturgijai tikrai į naudą būtų "kurtis" kartu su spektakliu - aktoriai gali sušildyti net ir schemiškiausią personažą ir sužaisti pernelyg abstrakčioje situacijoje, tačiau būtų geriau, jei tų papildomų kliūčių neatsirastų.

Dar vienas skaudulys, susijęs su lietuviškąja dramaturgija (jau beveik įprasta, kad lietuviškų skaudulių būna daug ir įvairių), yra tai, kad ji vis dar nesugeba savarankiškai kvėpuoti - kažkodėl nuolat kalbama apie būtinybę skatinti, raginti, rengti konkursus, įkalbinėti ir vos ne jėga rašytojus versti rašyti. Galbūt ir klystu, tačiau man atrodo, kad autoriams turėtų atsirasti vidinė būtinybė įprasminti tikrovę, vizijas, problemas ir kitokius kūrybinius impulsus būtent per dramą (nors jos niekas nespausdins ir galbūt ne viskas bus pastatyta). Galbūt tokiu atveju jos kalbėjimas būtų labiau tiesioginis, ne toks "iškankintas", galbūt tuomet būtų lengviau suvokti ir tai, kas apskritai yra lietuvių teatras. Kol kas tapatybę lengviau apčiuopti tik priešpriešinant ją kitai. Aišku viena - kad Lietuvos teatras yra "ne britų". Visa kita skęsta žodžiuose.

Tai, kokią reikšmę Lietuvos teatrui turėjo šių metų Naujosios dramos akcija, reikėtų aptarti kur kas rimčiau, nei čia pavyko, tačiau vieną dalyką norisi įvardyti. Šis festivalis, be viso kito, yra labai gražus būdas gimti - kai nuplaunamos uždarų repeticijų salių dulkės, rutina ir teatras tiesiog įvyksta.

 

Skaitytojų vertinimai


228. Skaitytojas :-( 2002-07-01 11:16
Rasinelis!- parasytas itin prastu stiliumi. Tai kokia gi reiksme "gimtajam" teatrui turejo si akcija? "...reiketu aptarti rimciau, nei cia pavyko",- tai gal ir reikejo rasyti zmogui, kuris ne bando mokytis rasyti, o raso, apmastydamas kieviena issakoma minti, analizuodamas ankstesniu akciju patirti ir t.t. (Ap)rasinetoja mini stereotipus ir stampus, kai tuo tarpu pacios rasinelis prikimstas manieringu issireiskimu, chaotisku bei neisbaigtu, netiksliu minciu. "Teatro istorijos kontekste patys žodžiai "mitas", "archetipas" (...) dažnokai nebesimpatiškai "kvepia" froidizmu" !!!??? Naujiena, kad K.Jungo teorijos terminai priskiriami Z.Froidui!? Net paskutini rasinelio sakini (ap)rasinetojai sunku buvo isversti i subtiliai paprasta ir stilinga samoji.

249. xX2002-07-02 07:41
"Kvepia" froidizmu - sakyčiau, rašinio autorės tiksliai pasakyta apie C.G.Jungo teorinius elementus - jie "pakvipo" arba "pasmirdo" froidizmu. Nežinau teatrinio konteksto, bet kas šiame vaizdžiame sakinyje nepatiko Skaitytojui?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 82 
3:10:10 Aug 19, 2009   
Dec 2006 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba