SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-06-28 nr. 528

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Virginija Januškevičiūtė
Sugydytos atliekos
8

Muzika 
• Julius Finkelšteinas
Ypatingas atvejis
4
• Aušra Listavičiūtė
Tango de Maria
1
• Skirmantė Valiulytė
"Baltica 2002" – Lietuvoje
• Ketvirtieji "Sugrįžimai"
• Elektroninės muzikos vakaras
• KONCERTAI

Dailė 
• Laima Kreivytė
Intymūs pokalbiai
2
• Rita Mikučionytė
Nežemiški dirvonai
1
• Prie ąžuolo
• PARODOS

Literatūra 
• Lietuvos dailės istorija šiuolaikiškai22
• Žmonės kalnuose2
• Skulptoriaus Vlado Vildžiūno albumas
• Jonas Strielkūnas4
 Slavoj Žižek
"Tau galima!"
13
• VAKARAI

Teatras 
• Vlada Kalpokaitė
Lietuvių atsakas - teatras įvyksta
3
• Šarūnė Trinkūnaitė
Trys britų aktorystės pamokos
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Renata Ščerbavičiūtė
Pasaulis po Dabernigo
12
• Živilė Pipinytė
Kinas - šeimos verslas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

"Tau galima!"

- totalitarinis postmodernizmo superego

Slavoj Žižek

[skaityti komentarus]

iliustracija

"Taisyklių merginos" yra heteroseksualios moterys, griežtai besilaikančios taisyklių, pagal kurias leidžiasi sugundomos (sutinka ateiti į pasimatymą tik pakviestos prieš tris dienas ir pan.). Nors taisyklės atitinka papročius, reguliavusius senamadiškų moterų, kurių aktyviai siekė senamadiški vyrai, elgesį, "taisyklių merginų" fenomenas nėra grįžimas prie konservatyvių papročių: moterys dabar laisvai renkasi savo pačių taisykles, pvz., kaip refleksyvizuoti kasdienius papročius šių dienų "rizikos visuomenėje". Pasak Anthony Giddenso ir Ulricho Becko "rizikos visuomenės" teorijos, mes nebegyvename dermėje su Gamta ir Tradicija; nebėra simbolinės tvarkos ar fikcijų kodo (tam, ką Lacanas vadina Didžiuoju Kitu), galinčio kreipti mūsų socialinį elgesį. Visi mūsų impulsai, pradedant seksualine orientacija ir baigiant etnine priklausomybe, vis labiau patiriami kaip pasirinkimo dalykai. Tai, kas anksčiau atrodė savaiminga, pvz., vaiko maitinimas ir priežiūra, seksualinio viliojimo ritualai, valgio pasirinkimas ir valgymo taisyklės, poilsio ir pramogų pobūdis, dabar kolonizuojami refleksyvizmo ir patiriami kaip tai, ką reikia išmokti ir dėl ko reikia apsispręsti. Didžiojo Kito atsitraukimas yra visuomenėje vyraujančio kodo sulaužymas. Pvz., teigiama, kad New Age pseudomoksliniai siekiai pasitelkus kompiuterines technologijas gali sulaužyti nesuprantamus kodus, tarkime, Biblijos ar piramidžių, ir taip įspėti žmonijos ateitį. Kitas pavyzdys - tai scenos iš kibererdvinių filmų, kur herojus, o dažnai ir herojė, palinkę prie kompiuterio ir įnirtingai kovodami su laiku nuolat susiduria su užrašu "įėjimas atmetamas", ir tai tęsiasi tol, kol jis arba ji sulaužo kodą ir sužino, kad slaptoji valdžios tarnyba įtraukta į sąmokslą prieš laisvę ir demokratiją. Tikėjimas kodu, kurį reikia sulaužyti, yra, be abejo, labai panašus į tikėjimą Didžiuoju Kitu: kiekvienu atveju tai, ko norima, yra veikėjas, galintis suteikti struktūrą mūsų chaotiškam socialiniam gyvenimui.

Netgi rasizmas dabar yra refleksyvus. Paanalizuokime Balkanų atvejį. Liberalioje Vakarų žiniasklaidoje Balkanai vaizduojami kaip etninių aistrų sūkurys - "multikultūralisto" svajonė, tapusi košmaru. Standartinė slovėno (taigi ir mano) reakcija būtų tokia: taip, tai vyksta Balkanuose, bet Slovėnija nėra Balkanų dalis, tai Vidurio Europos dalis, Balkanai prasideda Kroatijoje ir Bosnijoje; mes, slovėnai, esame paskutinė Europos civilizacijos tvirtovė, už kurios - Balkanų beprotybė. Jei paklausite, kur prasideda Balkanai, visuomet gausite atsakymą, kad jie prasideda "štai ten", labiau į pietryčius. Serbams jie prasideda Kosove arba Bosnijoje, kur serbai esą pastoja kelią Kito pasikėsinimui prieš civilizuotą krikščioniškąją Europą. Kroatams Balkanai prasideda ortodoksine, despotiška ir bizantiška Serbija, nuo kurios kroatai gina Vakarų tradicijas. Daugeliui italų ir austrų jie prasideda Slovėnija - vakariniu slavų ordų forpostu. Daugeliui vokiečių Austrija atrodo užkrėsta Balkanų korupcija ir neveiklumu, o daugelio šiaurės vokiečių požiūriu šio užkrato neišvengė ir katalikiška Bavarija. Kai kurie arogantiški prancūzai sieja Vokietiją su Balkanų brutalumu - vokiečiams stingą prancūziško subtilumo. Galų gale kai kuriems Europos Sąjungai oponuojantiems britams kontinentinė Europa yra naujasis Turkijos imperijos variantas, o Briuselis - naujojo Istanbulo, ėdraus despotizmo, grasinančio britų laisvei ir suverenumui, įvaizdis.

Mes susiduriame su įsivaizduojama kartografija, neaiškius ideologinius antagonizmus projektuojančia į realybę lygiai taip pat, kaip Freudo isteriško subjekto konversijos simptomai projektuojami į fizinį kūną, įsivaizduojamos anatomijos žemėlapį. Daugelis šių projekcijų yra rasistinės. Pirmiausia tai senamadiškas, atviras Balkanų Kito (despotiško, barbariško, ortodoksinio, musulmoniško, korumpuoto, rytietiško) atmetimas vardan tikrųjų vertybių (vakarietiškų, civilizuotų, demokratiškų, krikščioniškų). Bet taip pat egzistuoja refleksyvus, politiškai korektiškas rasizmas: liberali "multikultūrinė" Balkanų kaip netolerancijos, etninių baisybių ir primityvių, iracionalių gentinių aistrų krašto samprata priešpriešinama kompromisiniam racionalumui, derybomis sprendžiant kylančius konfliktus.

Rasizmas yra Balkanų Kito liga, o mes Vakaruose tesame stebėtojai, neutralūs, geranoriški ir teisėtai išsigandę. Galiausiai yra ir atvirkščias rasizmas, aukštinantis egzotišką Balkanų Kito autentiškumą. Tai pasakytina, pvz., apie serbus, kurie, priešingai išsekusiems ir anemiškiems Vakarams, vis dar stebėtinai vitališki. Atvirkščias rasizmas iš esmės lemia Emiro Kusturicos filmų sėkmę Vakaruose.

Kadangi Balkanai yra Europos dalis, juos galima apibūdinti rasistinėmis klišėmis, kurių niekas nedrįstų taikyti Afrikai ar Azijai. Politinės kovos Balkanuose prilyginamos kvailiems operečių siužetams, o, pvz., Ceausescu buvo kartais vaizduojamas kaip šiuolaikinė grafo Drakulos reinkarnacija. Slovėnija, būdama arčiausiai prie Vakarų Europos, yra labiausiai atvira šiam atvirkščiam rasizmui. Kai Kusturica, kalbėdamas apie savo filmą "Pogrindis", pavadino slovėnus Austrijos jaunikių tauta, niekas nereagavo: "autentiškas" menininkas iš mažiau išsivysčiusios buvusios Jugoslavijos šalies šaiposi iš labiausiai išsivysčiusios. Kalbėdamas apie Balkanus tolerantiškas "multikultūralistas" gali demonstruoti savo užslėptą rasizmą.

Galbūt geriausias mūsų universalizuoto gyvenimo refleksyvumo pavyzdys yra didėjantis interpretacijos neveiksmingumas. Psichoanalizė tradiciškai rėmėsi pasąmonės kaip "tamsiojo kontinento", nepralaidžios subjekto substancijos, samprata. Pasąmonė turėjo būti tiriama interpretuojant: kai jos turinys būdavo ištraukiamas į dienos šviesą, atsirasdavo naujas suvokimas. Šiandien pasąmonės ribos (nuo sapnų iki isterinių simptomų) prarado nekaltybę: tipiško išsilavinusio paciento "laisvos asociacijos" dažnai atsiranda iš pastangų suteikti psichoanalitinį savo paties sutrikimų paaiškinimą; taigi turime ne tik froidiškąsias, jungiškąsias, kleiniškąsias, lakaniškąsias simptomų interpretacijas, bet simptomus, kurie savaime yra froidiški, jungiški, kleiniški, lakaniški - jie neegzistuoja, jei nesiremiama psichoanalizės teorija. Nelemtas šios refleksyvizacijos rezultatas yra tas, kad analitiko interpretacija praranda savo simbolinį veiksmingumą ir palieka simptomą susijusį su savo idiotišku jouissance. Tai tarsi prie sienos prispaustas skustagalvis neonacis, savo elgesį motyvuojantis kaip socialinis darbuotojas, sociologas ar socialinis psichologas, apeliuojantis į sumažėjusį socialinį mobilumą, didėjantį nesaugumą, tėvo autoriteto nebuvimą, motinos meilės stygių ankstyvoje vaikystėje.

"Kai girdžiu žodį "kultūra", mano ranka siekia pistoleto", - ši frazė priskiriama Goebbelsui. "Kai girdžiu žodį "kultūra", mano ranka siekia čekių knygelės", - sako cinikas prodiuseris Godard`o filme "Panieka". Kairuoliškas žargonas Goebbelso teiginį apverčia taip: "Kai girdžiu žodį "ginklas", mano ranka siekia kultūros". Kultūra, anot šio šūkio, gali būti veiksmingas atsakas ginklui: smurto protrūkis yra pasage a l`acte, kylantis iš subjekto neišsilavinimo. Dabar visa tai smarkiai destabilizuoja vadinamasis postmodernusis rasizmas, kurio bruožai yra stulbinantis nejautrumas mąstymui - neonacis, mušantis spalvuotuosius, žino, ką daro, bet vis viena tai daro.

Refleksyvizacija transformavo socialinio dominavimo struktūrą. Paanalizuokime viešąjį Billo Gateso įvaizdį. Jis nėra patriachalinis tėvas-šeimininkas, netgi ne Didysis Brolis, apsuptas būrio sekretorių bei asistentų ir valdantis nepasiekiamą biurokratinę imperiją iš paskutinio dangoraižio aukšto. Jis veikiau yra Mažasis Brolis, jo paprastumas toks šiurpinantis, kad daro jo viešąjį įvaizdį neperprantamą. Nuotraukose ir piešiniuose jis atrodo kaip bet kuris iš mūsų, bet nenuoširdi šypsena leidžia įtarti kažką negera. Kitas esminis Gateso ikonos aspektas yra tas, kad jis vaizduojamas kaip įsilaužėlis, kuriam pasisekė (sąvoka "įsilaužėlis" turi, be abejo, naikinančią, ribinę, antisisteminę konotaciją, ji teigia tai, kas priešinga tolygiam didelių biurokratinių korporacijų funkcionavimui). Fantazijos lygmeniu Gatesas yra smulkus chuliganas, kuris nugalėjo ir apsivilko gerbiamo viršininko kostiumą. Su Billu Gatesu, Mažuoju Broliu, tapatinamas bjaurus vaikėzas, kuriame glūdi piktasis genijus, siekiantis visiškai kontroliuoti mūsų gyvenimus. Ankstesniuose filmuose apie Džeimsą Bondą piktasis genijus būdavo ekscentriška figūra, vilkinti ekstravagantiškus drabužius, arba atvirkščiai - pilką maoistų komisaro uniformą. Gateso atveju ši kvaila šarada nebereikalinga - piktasis genijus tampa vaikinu iš gretimo buto.

Kitas refleksyvizacijos proceso aspektas yra pakitęs pasakojimo tradicijos, kuria naudojomės siekdami suprasti savo gyvenimą, statusas. Knygoje "Vyrai - iš Marso, moterys - iš Veneros" (1992) Johnas Gray`us išdėstė vulgarizuotą naratyvinės-dekonstrukcionistinės psichoanalizės versiją. Kadangi mes galiausiai esame "pasakojimai", kuriuos apie save pasakojame sau, išeitis iš psichinės aklavietės, anot jo, esanti "pozityvus" mūsų praeities pasakojimo perrašymas. Tai, ką jis turi omenyje, nėra tik standartinė kognityvinė terapija keisti negatyvius "neteisingus įsitikinimus" apie save tvirtinimais, kad esi mylimas ir kūrybingas, bet radikalesnė pseudofroidiška procedūra, vedanti atgal, pirminės traumos žaizdon. Psichoanalizės teiginiui, kad trauminė ankstyvos vaikystės patirtis visam laikui nulemia subjekto vystymąsi, Gray`us suteikia patologinį posūkį. Jis siūlo, kad grįžęs atgal ir susidūręs su pirmine traumine scena subjektas, padedamas terapeuto, "perrašytų" šią sceną, šią galutinę fantazminio subjektyvumo struktūrą, kaip malonesnio ir produktyvesnio naratyvo dalį. Jei, tarkime, pirminė trauminė scena, glūdinti pasąmonėje ir deformuojanti, slopinanti kūrybingumą, yra tėvo šūksnis "Esi niekam tikęs, iš tavęs neišeis nieko gero!", turėtumėte "perrašyti" šią sceną taip, kad jūsų geranoriškas tėvas šypsotųsi ir sakytų: "Tu šaunuolis, aš visiškai tavim pasikliauju". (Taigi vilkžmogiui išeitis būtų "grįžti" į tėvų coitus a tergo ir "perrašyti" sceną taip, kad tėvai joje tik skaitytų gulėdami lovoje, tėvas - laikraštį, o motina - sentimentalų romaną). Tai gali atrodyti nerimta, tačiau tokiu plačiai praktikuojamu politiškai korektišku būdu etninės, seksualinės ir kitos mažumos perrašo savo praeitį, kad įtvirtintų savo teises (pvz., afroamerikiečiai teigia, kad senosiose Afrikos imperijose supratimas apie mokslą, technologijas ir t.t. buvo ištobulintas dar iki moderniųjų laikų Europoje). Įsivaizduokite tokiu pat būdu perrašomą Dekalogą. Ar kai kurie įsakymai nėra per griežti? Tad grįžkime ant Sinajaus kalno ir perrašykime taip: svetimavimas - geras, sąžinės neapsunkinantis dalykas, nes tarnauja kilniam savirealizacijos tikslui. Išnyksta ne pats "skaudinantis faktas", bet traumos realumas, svarbiausias subjekto psichinės sąrangos veiksnys, prieštaraujantis simboliniam perrašymui.

Mūsų postpolitinėje, liberalioje, nedraudžiančioje visuomenėje žmogaus teisės gali būti suvokiamos kaip teisė nesilaikyti Dekalogo. Teisė turėti galiausiai tampa teise svetimauti. Teisė siekti laimės ir privačios nuosavybės - teise vogti ir išnaudoti kitus. Žodžio laisvė - teise meluoti. Teisė laisviems piliečiams naudotis ginklu - teise žudyti. Religijos laisvė - laisve išpažinti netikrus dievus. Žmogaus teisės, žinoma, tiesiogiai neatleidžia nuo Dievo įsakymų, bet sukuria ribinę "pilkąją zoną", nepavaldžią religinei ar pasaulietinei valdžiai. Šioje šešėlinėje zonoje aš galiu nepaklusti Dekalogui. O jei valdžia pagautų mane su nusmauktomis kelnėmis ir bandytų sutrukdyti nusižengti, galėčiau šaukti: "Pamatinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas!". Valdžia, pripažįstanti žmogaus teises, negali užkirsti kelio piktnaudžiavimams. Lacanas atkreipia dėmesį į raginimus uždrausti melo detektorių tiriant nusikaltimus - esą tokie tiesioginiai "objektyvūs" patvirtinimai riboja žmogaus teisę į minčių privatumą.

Su panašia įtampa tarp teisių ir draudimų mūsų politinio korektiškumo laikais susijęs ir heteroseksualinis viliojimas. Kitaip tariant, nėra suvedžiojimo, kuris negalėtų būti interpretuojamas kaip įsiveržimas ar priekabiavimas, bet, žinoma, viliojimas nebūtinai yra tik nekorektiškas priekabiavimas. Kai tu pasiduodi, atsiveri Kitam (potencialiam partneriui), ji arba jis nuspręs, ar tu priekabiavai, ar buvai sėkmingai suviliotas. Neįmanoma iš anksto numatyti, koks bus jos ar jo atsakymas (štai kodėl savimi pasitikinčios moterys dažnai niekina "silpnus" vyrus, bijančius imtis rizikos). Tai labai tinka mūsų politiškai korektiškam laikmečiui: viliojimas vienaip ar kitaip visada nusižengia politinio korektiškumo taisyklėms. Argi tai ne viliotojo menas suvedžioti taip, kad nekiltų jokių kalbų apie priekabiavimą?

Nors psichoanalizė tapo viena iš refleksyvizacijos aukų, ji taip pat gali padėti ją suprasti. Psichoanalizė nepasigenda išnykusio senojo stabilumo, nesieja šio išnykimo su moderniomis neurozėmis, neskatina mūsų ieškoti šaknų tradicinėje savęs pažinimo išmintyje. Ji nėra ir kita modernaus refleksyvaus žinojimo versija, mokanti mus prisijaukinti psichinio gyvenimo paslaptis. Psichoanalizei rūpi nenumatyti libido tradiciškai reguliavusių struktūrų dezintegracijos padariniai. Kodėl tėvo autoriteto ir lyčių bei socialinės hierarchijos susilpnėjimas sukelia naujas kaltes ir nerimą, užuot drąsiai atvėręs mums naują pasaulį, kuriame galėtume mėgautis keisdami ir performuodami mūsų daugialypes tapatybes?

Postmoderni konsteliacija, kurioje subjektas yra priverstas eksperimentuoti su savo gyvenimu, skatina formuotis naujus "aistringus prieraišumus" (pasitelkiant Judith Butler terminą), kurie atstoja patriarchalinio simbolinio autoriteto dezintegraciją. Tai paaiškintų plintantį griežtą šeimininko ir tarno santykio dominavimą lesbietiškose porose. Duodanti įsakymus yra "viršus", paklūstanti jiems yra "apačia", o norint pasiekti viršų, tenka sunkiai mokytis. Šis viršaus ir apačios dualizmas nėra nei tiesioginis susitapatinimas su agresoriumi (vyru), nei parodijinė patriarchalinių dominavimo santykių imitacija. Veikiau tai atspindi paradoksą laisvai pasirinkti šeimininko ir tarno koegzistavimo formas, padedančias patenkinti libido.

Visa tai primena kovos lauką. Viešoji tvarka nebesiremia hierarchija, represijomis ar griežtu reguliavimu, ir todėl jai nebeoponuojama išlaisvinančio pažeidimo aktais (kaip įtampą mokykloje sumažiname juokdamiesi iš mokytojo už jo nugaros). Socialines įtampas keičia laisvų ir lygių individų santykiai, "aistringi prieraišumai" iki ribinės nuolankumo formos, kuri yra "nešvari paslaptis", nusižengimų šaltinis tenkinant libido. Nedraudžiančioje visuomenėje griežtai kodifikuotas autoritarinis šeimininko ir tarno ryšys tampa nusižengimu, nenorma. Šis paradoksas arba apvertimas koreguoja psichoanalizės objektą: tai nebe autoritarinis tėvas, draudžiantis malonumą, bet begėdiškas tėvas, reikalaujantis patirti malonumą ir galop paverčiantis tave impotentu ar frigide. Pasąmonė jau nebėra slaptas pasipriešinimas įsakymui, bet įsakymas savaime.

Psichoanalitinio paaiškinimo mūsų gyvenimo "rizikos visuomenėje" refleksyvizacijos teorijai reikia ieškoti ne ikirefleksyvios pasąmonės substancijose, bet pačioje teorijoje, neigiančioje kitą refleksyvumo būdą. Psichoanalitikai žmogaus libido iškrypimus sieja su malonumo draudimu: ne griežtas, malonumo neteikiantis paklusnumas įsakymui, bet malonumą teikiantis paklusimas, ritualizuotas uždraustų pagundų slopinimas padeda patenkinti libido. Kareivių gyvenimą, pvz., gali valdyti ir nerašytos begėdiškos taisyklės bei ritualai (privalomas "jauniklių" mušimas ir homoerotinis pažeminimas), ir oficialus reguliavimas. Šis seksualizuotas smurtas netrikdo "tvarkos" kareivinėse; jis veikia kaip tiesioginė libido išraiška. Reguliaciniai valdžios mechanizmai ir procedūros tampa refleksyviai erotizuoti: nors represijas išprovokuoja siekis reguliuoti "nešvarius" troškimus per sociosimbolinę dominuojančią tvarką, pačią tvarką palaiko libidiškai orientuotas jos reguliavimas, virstantis libido patenkinimo šaltiniu.

Toks refleksyvumas prieštarauja įsitikinimui, kad postmodernus subjektas yra laisvas pasirinkti ir formuoti savo tapatybę. Postmodernybė turi kitą demoną - superego. Superego yra psichoanalitinis konceptas, apibūdinantis trumpą sujungimą tarp represijos ir to, kas represuojama. Kaip teigė Lacanas, superego turinys yra įsakymas "Mėgaukis!". Tėvas stengiasi surengti sekmadienio ekskursiją, kurią vis tenka atidėti. Kai galų gale ji įvyksta, persisotinęs šia idėja jis rėkia vaikams: "Tik pabandykite ja nesimėgauti!"

Superego veikia priešingai nei simbolinis įsakymas. Tėvo figūra, kuri tiesiogiai įkūnija "represyvų" simbolinį autoritetą, sako vaikui: "Privalai eiti į močiutės gimtadienį ir gražiai ten elgtis, net jei tau būtų mirtinai nuobodu, o tavo norai man nerūpi". Superego figūra, priešingai, sako vaikui: "Tu žinai, kad močiutė norėtų tave pamatyti, bet tu turėtum eiti į jos gimtadienį tik jei pats to norėtum, o jeigu ne, galėtum pasilikti namie". Postmodernaus superego pokštas yra tas, kad vaikui, rodos, siūlomas laisvas pasirinkimas, tuo tarpu kiekvienas vaikas žino, kad iš tikrųjų jis neturi jokio pasirinkimo. Dar daugiau - jam duodamas įsakymas ir liepiama šypsotis. Ne vien "Turi nueiti pas močiutę, kad ir nenori", bet ir "Privalai aplankyti močiutę ir jaustis laimingas!". Superego įsakymai liepia tau mėgautis darant tai, ką privalai daryti. Kas atsitiktų, jei vaikas tai suvoktų kaip tikrai laisvą pasirinkimą ir sakytų "ne"? Tėvai priverstų jį pasijusti klaikiai: "Kaip gali būti toks žiaurus? Ką tau padarė vargšė močiutė, kad net nenori jos matyti?"

"Tu gali atlikti savo pareigą, nes privalai ją atlikti", - taip Kantas formuluoja kategorinį imperatyvą. Negatyvi šios formulės loginė išvada skamba kaip moralinis įsakas: negali to daryti, nes neturėtum. Žmogaus klonavimo oponentų argumentas yra tas, kad klonavimas atvertų galimybę manipuliuoti žmogaus psichikos savastimi. Tai kitas Wittgensteino tezės "Kas negali kalbėti, turėtų tylėti" variantas. Kitaip tariant, negalime daryti to, kas galėtų sukelti katastrofiškų etinių padarinių. Jei klonavimo oponentai krikščionys tiki sielos nemirtingumu ir asmens unikalumu - kad individas yra ne vien tik genetinio kodo ir aplinkos sąveikos rezultatas, - kodėl turėtų oponuoti? Nejaugi jie vis dėlto tiki, kad genetika gali pakeisti pačią žmogaus esmę? Kai kurie krikščionys oponuoja klonavimui apeliuodami į sunkiai suvokiamą sielos koncepcijos paslaptį, tarsi kūno klonavimas tuo pat metu reikštų nemirtingos sielos klonavimą.

Kanto "Tu gali, nes privalai" superego pakeičia "Tu privalai, nes gali". Tai "Viagros" principas, siūlymas grąžinti vyro erekcijos galią grynai biochemiškai, ignoruojant iškylančias psichologines problemas. Jei "Viagra" gali pasirūpinti tavo erekcija, nebelieka pasiteisinimo - turėtum užsiimti seksu kai tik įmanoma, o jei to nedarai, turėtum jaustis kaltas. Kita vertus, New Age siūlo išsivaduoti iš nemalonios superego priklausomybės atkuriant mūsų tikrąjį spontaniškumą. Bet naujoji New Age išmintis taip pat remiasi superego imperatyvu: privalai siekti savirealizacijos ir savęs įtvirtinimo, nes tu gali. Ar ne todėl raginimas išsilaisvinti dažnai tampa psichologine prievarta?

Nors nuolankumas lesbietiškame sadomazochistiniame ryšyje ir individo paklusnumas fundamentaliam religiniam ar etniniam tikėjimui yra modernūs reiškiniai, jų libidinės paskatos yra skirtingos. Lesbietiškas šeimininko ir tarno ryšys yra teatrališkas veiksmas, paremtas priimtomis taisyklėmis ir laisvu sutarimu. Jame savaime glūdi galingas išsilaisvinimo potencialas. Fundamentalistinis atsidavimas etniškam ar religiniam reikalui, priešingai, neigia bet kokio susitarimo galimybę. Suprantama, sadomazochistinis paklusnumas nėra vien tik žaidimas, o paklusnumas "totalitarinei" politinei bendruomenei ne visuomet yra tikras. Dažniausiai kaip tik priešingai: sadomazochistiniame kontrakte vaidmuo yra suvokiamas absoliučiai rimtai, o totalitarinis paklusnumas, prisidengęs fanatiško atsidavimo kauke, yra galiausiai netikras, pretenduojantis į kažką kita. Netikrą nuolankumą atskleidžia ryšys tarp totalitarinio valdovo figūros ir superego įsakymo "Mėgaukis!".

"Totalitarinio" valdovo valią gerai iliustruoja Vokietijoje gaminamo saliamio be riebalų pakuotės užrašas "Du darfst!" - "Tau galima!". Naujasis fundamentalizmas nėra reakcija prieš neribotos laisvės sukeltą nerimą, būdingą vėlyvajam liberaliajam kapitalizmui; jis nereikalauja taikyti draudimus leistinumų "išplautai" visuomenei. Klišė apie "pabėgimą iš laisvės" į totalitarizmą yra labai klaidinanti. Paaiškinimo neduoda ir standartinė froidistinė-marksistinė tezė, tvirtinanti, kad libidinis totalitarinio (fašistinio) režimo pagrindas yra "autoritariškas asmuo", kuriam prievartinis paklusnumas teikia pasitenkinimą. Iš pirmo žvilgsnio totalitarinis vadas taip pat nustato griežtas taisykles, verčiančias mus atsižadėti malonumo ir aukotis vardan aukštesnių tikslų. Iš tikrųjų jo įsakymo potekstėje slypi kvietimas nebaudžiamam pažeidinėti taisykles. Nors totalitarinis vadas primeta mums paklusnumo standartus, iš esmės jis uždraudžia moralinę bausmę. Jo slaptasis įsakymas yra "Tau galima!". Jis teigia mums, kad socialinį gyvenimą reguliuojantys ir padorumo minimumą garantuojantys draudimai yra beverčiai, kad tai tik priemonė apsunkinti paprastų žmonių padėtį, kita vertus, esame laisvi žudyti, prievartauti, vogti, bet tik paklusdami Vado valiai. Paklusnumas Vadui leidžia pažeisti moralės normas: visus nešvarius dalykus, apie kuriuos svajojai, viską, ko turėjai atsisakyti laikydamasis tradicinio, patriachalinio, simbolinio Įstatymo, dabar gali sau leisti nebijodamas bausmės, lygiai taip, kaip valgyti saliamį be riebalų nerizikuodamas sveikata.

Moralinių draudimų atmetimas yra ir postmodernaus nacionalizmo bruožas. Klišė, anot kurios sutrikusioje, pasaulietinėje, globalioje visuomenėje aistringai išpažįstama etninė tapatybė grąžina tvirtą vertybių skalę, neturi būti suvokiama tiesiogiai: nacionalistinis fundamentalizmas veikia tik kaip paslėptas "Tau galima!". Mūsų postmoderni refleksyvi visuomenė, iš pažiūros hedonistiška ir nedraudžianti, iš tikro yra prisotinta taisyklių ir įstatymų, kurių paskirtis - tarnauti mūsų gerovei (draudimai rūkyti, mitybos rekomendacijos, seksualinio priekabiavimo netoleravimas). Aistringas etninis susitapatinimas reiškia iš šių suvaržymų išlaisvinantį šūkį - "Tau galima!". Gali nusižengti (ne Dekalogui, bet) griežtoms taikaus sugyvenimo liberalioje tolerantiškoje visuomenėje taisyklėms, gali gerti ir valgyti ką tinkamas, kalbėti politiškai nekorektiškus dalykus, nekęsti, netgi užmušti, prievartauti. Tau suteiktas pseudoišsilaisvinimas, kuriuo superego papildo simbolinio įstatymo tekstą.

Paviršutiniška opozicija tarp pareigos ir malonumo yra nugalima keliais būdais. Totalitarinė valdžia eina dar toliau negu tradicinė autoritarinė valdžia. Jos įsakymas galiausiai yra ne "Atlik savo pareigą, man nerūpi, ką tu galvoji", bet "Privalai atlikti pareigą ja mėgaudamasis". (Taip veikia totalitarinė demokratija: nepakanka sekti lyderiu, privalu jį dar ir mylėti). Pareigos tampa malonumu. Bet egzistuoja ir priešingas paradoksas, kai malonumas virsta pareiga viską leidžiančioje visuomenėje. Būtinybę "gerai leisti laiką", mėgautis savimi žmonės patiria kaip tam tikrą pareigą ir galop pasijunta kalti, jei nėra laimingi. Superego kontroliuoja zoną, kur šios dvi opozicijos susilieja - kur komanda mėgautis atliekant pareigą sutampa su pareiga mėgautis savimi.

Iš anglų k. vertė Gabrielė Klimaitė

 

Skaitytojų vertinimai


212. pašalinis :-) 2002-06-29 15:07
nu gerai senis pavaro, o jau atrodė, kad nusibodęs...

219. Mykolas OK :-) 2002-06-30 00:15
Vos ne kiekviena pastraipa - vis nauja įdomi mintis, įdomi formuluotė.
Šis straipsnis - tarsi straipsnių rinkinys:
- Konstruktyvi "žmogaus teisių" supratimo kritika;
- Apie Balkanus ir bandymus nubrėžti sienas
(taip panašu į kai kurių mūsiškių požiūrį į gudus);
- Pilkasis genijus Bill Gates;
- Laisvės ir apribojimai "laisvoje" ir totalitarinėje viesuomenėje;
- Malonumas tampa pareiga;
- Ar kūno klonavimas tuo pat metu reikštų nemirtingos sielos klonavimą?

229. gyvas2002-07-01 11:38
Visas straipsnis - analizuojancios kompiuterines programos isdava.

230. masliukas2002-07-01 12:42
citata "Religijos laisvė - laisve išpažinti netikrus dievus." nukelia visa sia rasliava i VBS (Viena Boba Sake)lygi.

238. Mykolas OK :-) 2002-07-01 17:14
Su šia fraze autorius gal ir persistengė, tačiau ji gali būti ir ne VBS kontekste, jeigu pridėtume teiginį, kad apie dievų tikrumą gali spręsti tik pats žmogus. Tada ši frazė galėtų reikšti, kad esame laisvi išpažinti dievus, kuriais netikime.

239. Ambicingiems optimistams 3) ir 4)2002-07-01 17:15
Gal ir gerai būtų, jei kompai savaime generuotų idėjas, bet tai jau komunistuojančio futurizmo viltis. Religija nėra vien tikėjimas ir atnašavimai, apie ją galima kalbėti absoliučiai visais aspektais, todėl įsižeidinėti - gana primityvu. Beje, ir aliuzija į VBS nėra per daug išradinga - patingėjote sugalvoti ką nors šmaikštesnio.

242. fanė2002-07-01 18:19
Bisuoju: laukiu tęsinio

245. xX2002-07-01 22:39
idėjų generatoriai buvo sukurti/surasti seniai seniai (raudonas vynas, kanapės, LSD, Philip Morris, pagaliau), o kompas tebūtų karikatūra beveik natūralių gamtos produktų draugijoj, jei ne filosofų dar nesuvokta kompo misija. Ji visai kita, negu 3) "gyvas" spėja esant (gal U.Eco pastūmėtas) teksto programuotam sintezavimui (ne-analizavimui), kas 6)-am leidžia prikabinti pastarajam visada gyvo futurokomunizmo etiketę. Iš tiesų, matant tą nesuprastą kompo (ir kartu - teksto autoriaus) misiją, nei malonumas netampa pareiga, nes nesenstama, nei pareiga niekada nevirsta malonumu, nes nesuvaikėjama. Tiesiog kompas leidžia kalbėti (pasiūlo kalbos modelį) apie amžinus dalykus, esmes.

253. masliukas2002-07-02 10:28
norejau, tik pasakyti, kad straispsnyje pilna efektingu bet mazai pasvertu (bobisku) fraziu. siaip sis straipsnis labiau orientuotas i vakarus, ka ten besakytumet, as nejauciu jokios pareigos gerai praleisti laika - tai juokinga.

254. aritmetika2002-07-02 12:46
mažai pasvertas = bobiškas
labai pasvertas = diediškas?

263. masliukui2002-07-03 01:14
masliuk, o kokia tau nauda iš to, kad esi mizoginas?

267. matricaria2002-07-03 12:43
pradejo taip graziai apie moteris, o paskui nusivaziavo. gudrus - moka pakabinti skaitytoja. ne kiekvienas ir kiekviena uzkimba, deja.

15728. germis :-( 2009-07-11 13:08
Laba diena, Aš apie močiūtę.Jeigu anūkas nenori pasveikinti močiūtės,tai, aš, manau, kad tėvai labai, netgi labai susivėlino su auklėjimu.Rašyti mes mokame, bet ar susimąstome, apie ką ir kam rašome.Suprantu tik tiek, kad Lietuvoje nėra tiesingos ir normalios švietimo sistemos, kad Lietuva šią dieną išgyvena vartotojišką kultūrą. Tokį derlių ir pjauname.Labai jau tas derlius skurdus. Gaila. Visiems geros dienos.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 82 
3:10:05 Aug 19, 2009   
Dec 2006 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba