SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-06-27 nr. 808

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Tautvydas Bajarkevičius
Klausyk
3

Muzika 
• Goda Rupeikaitė
Spalvingas senosios muzikos vakaras
2
 Živilė Ramoškaitė
Groti taip, kaip dabar niekas negroja
1
• Operetė Kauno pilyje2
• Nidoje – festivalis „Vargonų vasara“
• Fortepijoninių rečitalių ciklas Druskininkuose
• KONCERTAI

Dailė 
• Viktorija Šiaulytė
Balta serija
6
• Rasa Barčaitė
Moteriškas „Actus magnus“
6
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Arba protas, arba kūnas10

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Žvilgsniai į sceną ir už jos
• Helmutas Šabasevičius
Baleto metraštininkės jubiliejus
• Kviečia penktosios „Sirenos“
• Dovydas Judelevičius
Lėlės viską gali
1
• Ketvirtasis Druskininkų teatro festivalis
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Savižudybė ar milijonas?
• Edipas iš komiksų pasaulio
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Filosofija 
• Ilona Jurkonytė
Apie kadrą, trunkantį ilgiau nei 7 sekundes
3

Anonsai 
• Vilniaus dailės akademija1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Groti taip, kaip dabar niekas negroja

Vilniaus festivalyje – Julianas Rachlinas su Lietuvos kameriniu orkestru

Živilė Ramoškaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
M. Raškovskio nuotr.

Praėjusį šeštadienį Nacionalinėje filharmonijoje karaliavo styginiai, sukėlę gausiai susirinkusios Vilniaus festivalio publikos aplodismentų audrą ir šūksnius. Šitaip publiką įaudrino Vienoje gyvenantis smuikininkas Julianas Rachlinas ir Lietuvos kamerinis orkestras, įspūdingai groję kompozitorių Antonio Vivaldi ir Astoro Piazzollos muziką. Šis grojimas atmintyje išliks ilgam. Skambėjo populiarusis A. Vivaldi keturių koncertų ciklas „Metų laikai“ ir argentiniečio A.Piazzollos keturių tango ciklas „Buenos Airių metų laikai“. Kūrinius skiria 250 metų, tačiau jų tema – ta pati, taigi klausytojai galėjo pajusti bei pamąstyti apie muzikos kūrimo ir jos raiškos priemonių kitimą bei jo dydį. Labai smalsu būtų sužinoti, ką publika pagalvojo (Piazzolla geriau nei Vivaldi, ar atvirkščiai; o gal šitaip svarstyti beprasmiška?..).

Negaliu nepriminti, kad sugretinti viename koncerte šiuos du kūrinius pirmasis sumanė Gidonas Kremeris. Jo iniciatyva atsirado ir kompozitoriaus Leonido Desiatnikovo speciali A. Piazzollos tango ciklų aranžuotė smuikui ir styginių orkestrui, skambėjusi šiame koncerte. Aišku, niekam neuždrausta G. Kremerio idėjas perimti, plėtoti ar savaip interpretuoti. Tačiau labai kruopščiai parengtoje programėlėje kažkodėl apie tai nutylėta...

Beje, apie G. Kremerį meno kuluaruose dažnai pasakoma, jog jis būtinai visur turi būti pirmasis. O idėjų generatoriaus likimas visais laikais tas pats: arba krūva epigonų, arba kūrybingas ir įdomus tų idėjų plėtojimas, arba neretai – ir oponavimas.

Kas nors gal pamanys, kad apie tai rašau norėdama sumenkinti J. Rachlino ir Lietuvos kamerinio orkestro programą. Anaiptol! Tai tik vardan teisybės ir tikslumo, kuriuos mėgstu. Šiuolaikinis menas nuolat „pasisavina“ ar perima idėjas. Pagaliau visais laikais taip buvo: antai, mūsų pasididžiavimas – baroko architektūra – be šito juk niekada nebūtų atsiradusi Lietuvoje...

„Užkietėję“ melomanai, klausantys namuose G. Kremerio ir „Kremerata Baltica“ prieš kurį laiką įrašyto ir Jungtinėse Amerikos Valstijose išleisto žavaus CD „Aštuoni metų laikai“ („Eight seasons“), kuriame pirmąsyk užfiksuota ir L. Desiatnikovo A. Piazzollos tango ciklo aranžuotė, žino, jog ten abiejų autorių ciklų dalys sudėliotos pagrečiui: Vivaldi – Piazzolla, Vivaldi – Piazzolla ir t.t.

J. Rachlino sumanymas kiek kitoks: ciklai buvo pateikti ištisai vienas po kito: pirmoje koncerto dalyje – visas Vivaldi, antrojoje – visas Piazzolla. Kaip buvo interpretuoti šie kūriniai? Ar galima įžvelgti ir užčiuopti šio atlikimo skirtumus nuo kitų, juolab – nuo minėtoje kompaktinėje plokštelėje užfiksuotos interpretacijos?

Trumpas atsakymas būtų toks: skiriasi, ir šie skirtumai gana aiškiai artikuliuoti. Stabtelėkime prie A. Vivaldi „Metų laikų“.

Šį kūrinį groja beveik visi koncertuojantys smuikininkai, o mūsų Filharmonijoje jis yra skambėjęs dešimtis kartų. Tačiau publika keičiasi, tad tų, kurie gerai prisimena mūsų vyriausiosios kartos smuikininko virtuozo Eugenijaus Paulausko interpretaciją, nesustabdomai mažėja. Užtat daugėja klausytojų, kurie mena G. Kremerį, J. Rachliną (ne taip seniai Vilniuje su Lietuvos kameriniu jis yra atlikęs šį veikalą), Vilhelmą Čepinskį... Visada atsiras klasiką pamėgusio jaunimo, kuris atėjęs į koncertą su A. Vivaldi „Metų laikais“ susipažins pirmąsyk.

Išklausius pirmąją „Pavasario“ dalį jau tapo aišku, kad J. Rachlinas daugiausia dėmesio skiria muzikos melodingumui ir frazių dainingumui, sakytum, itališkajam šios muzikos pradui. Taip suskambėjo ne tik I tema, kai frazės piešinyje atsirado kitokie nei įprasta atramos taškai (tokių skirtingų frazių išdainavimų buvo dar daugiau), bet ir pavasariškas paukštelių čiulbesys, kurį dažnas šiuolaikinis atlikėjas paryškina, kartais visiškai priartindamas prie „tikrų“ paukščių balsų (G. Kremeris). Panašiai buvo žvelgiama ir į kitus cikle pateiktus su gamtos kaita susijusius įvykius – vėjo gūsius, vandens čiurlenimą, audrą, krušą, medžioklės fanfaras... Tačiau reikia pabrėžti, kad J. Rachlino dėmesys dainingumui ir smuiko skambėjimui (jo nuostabusis instrumentas čia atlieka labai reikšmingą vaidmenį) nereiškia, jog minėti „programiški“ epizodai buvo neįtikinami ar blankesni už kitus. Viskas skambėjo vienodai ryškiai, vaizdingai, be to, pateikta su išskirtine ugnele ir polėkiu. Tiesiog bandydami užčiuopti atlikimo koncepciją esame priversti išryškinti ją nubrėžiančius dalykus. Melodingumas ir subtilus bei itin nuoširdus melodijų išdainavimas visa jėga pasireiškė lėtosiose koncertų dalyse, atvėrusiose taip pat ir solisto asmenybės gelmę, išskirtinį jo nuoširdumą ir atvirumą. Na, kad ir „Pavasario“ Largo, o ypač „Vasaros“ Adagio.

Tačiau solinio koncerto žanras yra ir tam tikros solisto varžybos su orkestru. Ši kūrinio plotmė buvo artikuliuota tiesiog tobulai! Virtuoziškumas, kuriam A. Vivaldi, būdamas puikus smuikininkas ir smuikavimo novatorius, skyrė labai daug dėmesio, atskleistas neprilygstamai. Sunkiausius techninius epizodus (įvairias gamas, laužytus arpeggio, dvigubas gaidas, akordus ir t.t.), kurių cikle apstu, J. Rachlinas atliko ne tik idealiai intonuodamas, kas „gyvo garso“ koncerte beveik nepasitaiko. Jis tai darė nepaprastai lengvai, o kur tiko – dar ir elegantiškai, tuo pačiu metu suspėdamas bendrauti su orkestru ir jam vadovauti. Nepaminėjau darnaus solisto ir orkestro ansamblio, nusipelniusio vienų superliatyvų, maksimaliai angažuoto koncertmeisterio Eugenijaus Urbono vadovavimo, Dainiaus Palšausko solo, tikslaus klavesinininkės Skaistės Palšauskienės skambinimo... visko neišvardysi.

Po koncerto su J. Rachlinu pasidalijau mintimis apie tai, kaip suvokiau jo sumanymą. Smuikininko teigimu, jis siekia groti taip, kaip groja ne dabartiniai atlikėjai, o smuikininkų karta, kuriai atstovavo tokie milžinai kaip Davidas Oistrachas, Natanas Milšteinas ir kiti. „Taip, kaip dabar niekas negroja.“

Kalbant apie A. Piazzollą, pirmiausia būtina pabrėžti, jog šis atlikimas buvo pirmasis. Tai sužinojau po koncerto, o klausantis muzikos tokia mintis net nešmėkštelėjo. Apie šių tango ypatybes ir skirtumą nuo populiaraus šokio, apie Piazzollos novatoriškumą nesyk rašyta, taigi nesikartosiu.

Konspektiškai aptariant J. Rachlino ir Lietuvos kamerinio orkestro interpretaciją, pirmiausia dėmesys krypsta į didžiulę šios muzikos emocijų amplitudę, į jausmus, kurių gausa ir įvairovė remiasi tango kaip aistringu, švelniu, brutaliu, ilgesingu, erotišku, agresyviu šokiu... Šiuos bruožus atlikėjai, regis, ir stengėsi atskleisti ir kuo efektingiau pateikti publikai. Buvo momentų, kai atrodė, jog jie visi kartu su solistu tiesiog pašėlo, o muzika juos skraidina į kitą erdvę.

Šis užsidegimas ir bendras alsavimas buvo svarbiausia. Apie smulkias detales gal šįkart nekalbėsiu – buvo daromas įrašas, tad orkestras pats išgirs, ką dar reikia tobulinti. Kadangi paaiškėjo, jog tai pirmasis atlikimas ir tik po vienos bendros repeticijos (!), belieka orkestrą nuoširdžiai sveikinti ir darsyk pasidžiaugti jo meistriškumu.

J. Rachlinas, tikėkimės, vėl pas mus atvyks, nors ir yra labai užimtas – per metus žymiausiose pasaulio salėse surengia apie 120 koncertų. Paklausiau, ar ne per didelis krūvis, o smuikininkas nuoširdžiai nusišypsojęs (jo atvirumas, šiluma ir meilė žmonėms stebina kaskart iš naujo) atsakė, jog tai yra jo laimė ir džiaugsmas. „Man dabar trisdešimt treji ir aš noriu kuo daugiau būti scenoje ir groti. Tai ir yra mano gyvenimas.“

Post scriptum: kaskart atskridęs į Vilnių Julianas pirmiausia apsilanko lietuviškų patiekalų restorane, nes labai mėgsta šaltibarščius, silkę su grietine ir vėdarus (kaip jis gražiai sako, „bulvinę dešrą“). Šiuos skanėstus jis pamėgo dar būdamas mažas (iki penkerių metų gyveno Vilniuje), kai juos gamindavo senelė...

 

Skaitytojų vertinimai


14545. grazu :-) 2008-07-05 13:29
labai malonu kad salia nuostabaus smuikininko atzimetas ir kamerinis orkestras.jie jau seniai nusipelno geru zodziu.aciu straipsnio autoriai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 79 
2:23:13 Aug 19, 2009   
Dec 2006 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba