ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-08-14 nr. 952

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AUGUSTINAS DAINYS. Poetinis įvykis (1) • GEORGE PITCHER. Gailėjimasis labai padeda atleisti ir pamiršti-js-. Sekmadienio postilėARTIS SVECE, LAIMA MUKTUPĀVELA, IEVA ZĪBĀRTE, GUNDEGA REPŠE. Aktualioji latvių publicistika (1) • MINDAUGAS PELECKIS. Tobulas imperijos instrumentas (1) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (1) • Kviečiame į vakarą-koncertą poetui SIGITUI GEDAI atminti (4) • JURGA TUMASONYTĖ. Dirbtinė muselė (1) • GRAŽINA CIEŠKAITĖ. Eilės (1) • MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ. Daiktai ir darbaiJURGA ŽĄSINAITĖ. Žemų gaidų moduliacijosMano jūs mieliLEV PIROGOV. Suaugęs netikėtumasSŁAWOMIR MROŻEK. SunkumaiSŁAWOMIR MROŻEK. LiftasKOSTAS POŠKUS. Soldafoniška situacija (1) • VALDAS PATUMSIS. Sustoti draudžiama (1) • O leiskit paklausti kurioje vietoje pas zole sirdis? (46) •

Poetinis įvykis

AUGUSTINAS DAINYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

Daiktų santykių dermės ir kombinacijos sukuria prasmių įvairovės žaismą. Dalyvaudamas jame, poetas gauna nepakartojamą patirtį, kurią išreiškia rašydamas eilėraščius.

Eilėraščio rašymo postūmis gimsta iš prasmių įvairovės žaismo išlaisvinimo, iš tikrovės žavesio patirties ir pagavos, kuri lemia žodžių rastį, sugulančią į eilėraštį. Taigi eilėraštis yra poeto išlaisvinto prasmių įvairovės žaismo liudijimas. Eilėraščiu kalba prasmių įvairovės žaismas, patirtas ir pajaustas poeto, prisišauktas į kalbą ir ja išsakytas.

Įsivaizduokime pasaulio situaciją: poetas valtimi irstosi po ežerą. Tai, ką jis patiria irstydamasis po ežerą, yra prasmių įvairovės žaismo begalybė. Jis mato ežero vandenis, vagojamus daugybės bangelių, dangų, atsispindintį vandenyje, povandeninę augaliją, žuvis, plaukiojančias ties vandens paviršiumi, taip pat pakrantės nendryną ir žydinčias vandens lelijas, miško medžius ir laukymes krante. Jis girdi kirų ir kragų balsus, vėją ir tolimą karvės mūkimą. Jis užuodžia drėgną, dumblu atsiduodantį ežero kvapą. Visa tai yra prasmės, kurios, patiriamos įvairiomis dermėmis ir kombinacijomis, atveria galimų potyrių begalybę. Poetas ją sugeria, ja alsuoja ir visai netikėtai pajunta, kad jo galvoje užsimezgė keli žodžiai, prišaukti jo patirties, tuomet jis iš krepšio išsitraukia užrašų knygutę bei rašiklį ir parašo eilėraštį ar bent juodraštinį jo variantą.

Poezija yra prasmių įvairovės žaismo pagimdytas įvykis poeto galvoje ir jo kalbos padarguose. Tai pasaulio žavesio sukurtas atspindys kalboje, kuria kalba poetas. Poeto dėka pasaulio prasmių įvairovės žaismo įvykis virsta kalbos prasmių įvairovės žaismo įvykiu – eilėraščiu. Pasaulio įvykiai virsta kalbos įvykiais. Daiktų dermės šaukiasi vardų ir virsta žodžių dermėmis – eilėmis. Daiktai šaukiasi vardų, o vardai nori įvardyti daiktus. Pasaulio būtis siekia prisišaukti įvardijančią būtį, o įvardijanti būtis geidžia daiktų, kad galėtų juos įvardyti. Štai toks yra vyksmas, kuriame nutinka eilėraštis.

Poetinis įvykis reikalauja išlaisvinančio judesio. Jis nėra duotas savaime, nes mūsų įprastybėje vyksta poezijos draustis. Įprastybėje vyrauja normalumas ir jo atžvilgiu poetinis įvykis yra anomalija, kurią ji draudžia, primesdama savo kasdienes taisykles, kurių įprastybės gyventojai turi laikytis, o jei joms nusižengia, dažnai būna nesuprasti, yra drausminami ar net baudžiami. Toks yra žmonių socializacijos dėsnis. Visi turi būti kaip visi. Pasaulio daiktai turi būti patiriami taip, kaip tai apibrėžia įprastinio patyrimo taisyklės, o įvardijami pagal įprastinės kalbos normas. Įprastybėje nėra vietos poezijai, norint ją išgauti, reikia sukeistinti įprastybę. Tačiau įprastybės sukeistintojas nėra įprastybės toleruojamas, jis suvokiamas kaip anomalija. Todėl norėdamas gyventi tarp žmonių turi vėl priimti įprastybės taisykles ir jų laikytis.

Poetinis įvykis yra keistų ir anomalių prasmių perteklius, kuris išsprogdina įprastybę, padarydamas ją anomalią ir keistą, panaikindamas jos instrumentiškumą ir pragmatiškumą. Suprantama, žiūrint iš įprastybės perspektyvos, kurią sudaro reikalų su daiktais ir žmonėmis turėjimo taisyklės ir konvencijos, toks sukeistinimas reiškia kėsinimąsi į kasdienį funkcionalumą. O žmogaus gebėjimas atlikti įvairias funkcijas, kaip antai saugiai vairuoti automobilį, apsirūpinti maisto ištekliais, už darbą gauti atlygį, yra tai, kas užtikrina įprastybės tęstinumą, kuriuo ji laikosi. Šios funkcijos gali būti atliktos tik dėl to, kad laikomasi įprastybės konvencijos taisyklių. Tuo tarpu poetinis įvykis, sukeistindamas įprastybę, laužo jos konvencijos taisykles. Todėl poetinis įvykis yra nereikalingas ir neverslus įprastybėje. Jis yra jos trikdys.

Visas pasaulis, visi jo daiktai ir žmonės yra apraizgyti įprastybės voratinkliu. Įprastybės bėgiais rieda žmonių pasaulio traukinys. Jei nebūtų įprastybės, žmonės paprasčiausiai negalėtų išgyventi, nes įsigalėtų chaosas. Įvairios funkcijos, atliekamos laikantis konvencijų, kuria žmonių pasaulio tęstinumą ir tvermę. Tačiau jei neliktų poezijos, leidžiančios į įprastus dalykus pažvelgti neįprastai, žmonių pasaulyje būtų nuobodu gyventi, jame nenutiktų nieko naujo, nieko nestandartinio, nieko nepaprasto. Tačiau keisčiausia tai, kad, jei neminėsime poezijos knygų, t. y. daiktų, užpildančių lentynas, poezijos niekur nėra. Tam tikra prasme poezija neegzistuoja kaip akmuo arba arbatinukas. Įprastybės žmogus žiūri į obelį ir mato funkciją: medį, ant kurio auga obuoliai, kuriuos reikia nuraškyti, o paskui suvalgyti. Poetas žiūri į tą pačią obelį ir mato vaisiaus brandinimo paslaptį. Kur yra ši paslaptis? Jos nėra įprastine prasme. Jos negalima paliesti, išmatuoti, pasverti. Ši paslaptis yra įvykis, kurį galima tik įžvelgti.

Poetinis įvykis yra tikrovės žavesys, kurio dauguma gali nepastebėti. Taip yra todėl, kad poetinis įvykis nėra daiktas. Taip pat jis nėra būtinas. Negalima sudaryti sąlygų, kurios garantuotai jį sukeltų ar nulemtų. Net poetui poetinis įvykis nutinka lyg ruletės rutuliukas, atsitiktinai sustojęs ties laimingu skaičiumi. Nėra jokios technikos ar metodo poetiniam įvykiui prisišaukti. O jei tokie būtų siūlomi, tai nebūtų spontaniška ir panėšėtų į gudravimą. Tikrovės žavesys nutinka. Štai ką daugiausiai apie jį galima pasakyti. Ir nutinka tada, kai iškrentama iš įprastybės konvencijos režimo. Kai pasiseka į daiktus ir žmones pažiūrėti įprastybės taisyklių nesaistomomis akimis, kai šių taisyklių nesusaistytos akys pamato pasaulio daiktų ir žmonių nepakartojamumą, jų derinių ir ryšių žaismą, kerintį savo neišsemiamomis ir į begalybę vedančiomis prasminėmis galimybėmis. Jos užkabina ir ima traukti lyg magnetas, ir tada palieki įprastybės valdas už nugaros ir eini nežinomomis nepakartojamumo pievomis. Ir jei rašai, jos dosniai atsilygina gimstančiais eilėraščiais, vaizdais ir mintimis.

Vietą, kurioje nutinka poetinis įvykis, sudaro pasaulio daiktų ir žmonių padėtys. Bet poetinis įvykis nėra jokia daiktų padėtis. Jei jį lyginsime su daiktu, tada jis neegzistuoja. Poetinis įvykis neegzistuoja, o nutinka, ir nutinka ne kaip daiktas, o kaip Dvasia. Poetinis įvykis yra žavesio debesėlis, sklandantis tarp daiktų ir žmonių. Dvasia nėra daiktas, todėl apie ją irgi galima pasakyti, kad ji neegzistuoja. Bet Dvasia suteikia palaimintumo būseną, kurios negali sukurti daiktai. Dvasia daiktams ir žmonėms dovanoja žavesį, juos savimi apgaubdama. Dvasia yra poezija. Patirdamas poetinį įvykį poetas kraštovaizdyje įžvelgia jo Dvasią. Poezija išsako Dvasią ir gimsta iš Jos. Eilės yra Dvasios liudijimai.

Yra sakoma, kad tikra poezija rašoma iš Dievo arba Dievas rašo per poetą. Iš tiesų, poezijos lemtis pasaulyje yra analogiška Dievo lemčiai pasaulyje. Dievas nėra pasaulis, o pasaulis nėra Dievas. Jo negalima surasti pasaulyje. Ieškant Dievo, reikia nusisukti nuo pasaulio reikalų ir interesų. Norint atrasti Dievą ir gyventi Juo, reikia išeiti iš pasaulio. Ir, nepaisant viso šito, Dievas rodosi pasaulyje per savo ženklus, per Šventumą, kuris reiškiasi žmonių poelgiuose, šventovėse ir gamtoje. Pasaulis nėra Dievas, bet pasaulio vietovėse nutinka Dievo įvykiai, nors jie nėra pasaulio. Taip yra ir su poezija bei jos įvykiais. Jos negalima išvesti iš pasaulio daiktų padėčių, ji nėra pasaulio daiktų padėtys, bet ji reiškiasi pasaulio daiktų padėtyse. Todėl vienas žmogus žiūrėdamas į obelį mato maisto šaltinį, o kitas – vaisiaus brandinimo paslaptį. Vaisiaus brandinimo paslaptis reiškiasi pasaulyje, kalba apie pasaulio sanklodą, bet nėra pasaulis. Tai Dvasia, kuri pasaulio daiktams suteikia prasmę. Todėl jei iš pasaulio dingtų poezija, būtų nuskurdinta pasaulio daiktų prasmė.

Dėl poetinio įvykio daiktai ir žmonės įgauna nefunkcinę ir nepragmatinę prasmę. Čia negalima neprisiminti M. Heideggerio, kuris teigė, kad poetinė sakmė atveria esinio būtį. Šiame rašinyje būtis ir Dievas suprantami kaip sinonimai. Tad ir heidegeriškoji būties ir esinio skirtis suprantama kaip Dievo ir Jo sukurtos bei palaikomos kūrinijos skirtis. Dvasia yra vienas iš Dievo veidų. Poetinė sakmė yra poetinis įvykis, pašauktas į kalbą.

Dievas, sukūręs pasaulį, nuolat jam suteikia palaikantį impulsą. Taip pasaulis tveria ir nepasibaigia. Dievas yra pasaulio pagrindas. Jis tarytum laiko pasaulį savo delne. Kalbant M. Heideggerio terminais, Dievo delnas, kuriame rymo pasaulis, yra būtis, kuri grindžia kiekvieną esinį. Poetinė sakmė, gimdama iš poetinio įvykio, išsprogdinančio įprastybės pragmatiką ir funkcijas, leidžia išeiti į erdvę, kurioje daiktai ir žmonės atsiveria nepragmatine ir nefunkcine puse. Pastaroji leidžia įsižiūrėti ir įsiklausyti į tai, iš ko kyla kūrinija.

Poetinis įvykis neatsiranda iš pasaulio, jam nepriklauso ir nėra jo dalis. Tačiau jei poetinį įvykį bandome analizuoti, skaidydami į sudėtines dalis, tada atrandame, kad visos poetinio įvykio dalys yra iš pasaulio. Poetinė sakmė kalba žodžiais, kurių reikšmės yra pasaulio vaizdai. Ir jei aplankysime kokią nors vietovę, kurioje buvo parašytas koks nors garsus eilėraštis, ten jau nebus jokios būtinybės ar sąlygų tokiam pačiam poetiniam įvykiui atsirasti. Poetinis įvykis negali būti apribojamas jo atsiradimo vietove, nors tos vietovės faktūra gali įeiti į poetinį įvykį. Poetinis įvykis atsiranda iš niekur. Šį „niekur“ vadinkime Dvasia arba Dievu. Poetinis įvykis atsiranda iš Dievo arba Dvasios, nutikdamas vietovėje šiapus. Tačiau svarbu ir tai, kad jis nėra vietovės šiapus dalis. Kitaip poetinius įvykius, nukakę į tą vietovę, rinktumėme kaip grybus po lietaus.

Kadangi poetinis įvykis kristalizuojasi prasmių įvairovės žaisme, tai poetinis įvykis prieinamas tam, kurio žiūra sugeba išlaisvinti prasmių įvairovės žaismą. Tačiau prasmių įvairovės žaismas dar nėra poetinis įvykis. Juo tampa prasmių įvairovės žaisme užsimezgusi prasmių dermė. Tik kai žaidžianti prasmių įvairovė virsta prasmių mazgu, gimsta poetinis įvykis.

A. Badiou, heidegerinės tradicijos tęsėjas, sako, kad poetinis įvykis atveria pasirodymo ir pasislėpimo dramą. Poetinė prasmė blyksteli įprastybės nuobodulio ir mašinalumo horizonte, jį išsprogdindama ir atverdama neišsakomybės žavesį, kuris poeto yra įviliojamas į kalbą. Tačiau šis neišsakomybės žavesys, vos tik apsireiškęs, pasislepia, vėl užleisdamas vietą įprastybės karalijai. Poetinį įvykį galima lyginti su saulėlydžio ir po prietemos pievas klaidžiojančių vienišų švieselių – žaltvykslių stebėjimu. Saulėlydžio drama yra Šviesos pasislėpimo ir Tamsos įsiviešpatavimo vyksmas. Poetinis įvykis įprastybės fone analogiškas žaltvykslėms nakties fone. Tačiau žaltvykslės taip nejaudintų vaizduotės, jei jos nebūtų vienišos švieselės nakties ordų akistatoje. Ir poezija neturėtų savo galios, jei neviešpatautų įprastybė. Tik įprastybės akivaizdoje išryškėja tikroji poezijos prasmė ir paskirtis. Poezija suteikia galimybę pamatyti ne pragmatinę, o dievišką žmonių ir daiktų prasmę. Ji teikia deguonį, kurio prisikvėpavę galime nerti į tvankias įprastybės valdas ir ten išgyventi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


168174. Vandaborskaitė2009-08-18 21:56
Poezija yra valia siekti galios prasmių įvairovės žaismu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 103 iš 236 
1:29:22 Aug 19, 2009   
Dec 2006 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba