SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-09-23 nr. 676

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Pulsuojantis atminties labirintas4

Savaitė 
• Prie nežinomo žydų vaiko kapo
• "Ne apie didvyrius daina"5
• "Lietuvos" kino teatro atsisveikinimo renginiai

Muzika 
• Jeronimas Kačinskas (1907–2005)
• Lietuvių klasikos serijoje – Vytauto Bacevičiaus simfoninė muzika
• "Banchetto musicale"
• Muzikos vakarai Vilniaus rotušėje
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Stasiui Ušinskui – 100
1
• Dovilė Tumpytė
Menininkų kolonijų fenomenas
• Rimtas Tarabilda
Pusiausvyra tarp ramybės ir judesio
1
• Paroda "Gyvenimas Terezine vaikų akimis"
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Ožka, arba Kas ta Silvija?1
• Martynas Petrikas
Rytų ornamentas
• "Sirenų" provokacijos
• Vilniaus teatro Festivalis "Sirenos"
• Rusų drama pradeda sezoną
• Nauji Mažojo teatro namai
• OKT gastrolės
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Menas žudo dokumentiką
• Laima Kreivytė
Išgyvenus Dievų mišką
 Živilė Pipinytė
Susitaikius su pasauliu
1
• Autsaideris Zatoičis
• Lietuvių filmai keliauja po festivalius
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Susitaikius su pasauliu

Geriausias 2004-ųjų filmas rodomas Lietuvoje

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Živilė Pipinytė

Nuo pat pirmų kadrų "Tušti namai" ("Bin-jip", P. Korėja, Japonija, 2004) panardina į Kim Ki-duko pasaulį, kuriame visi žmonės yra vieniši klajūnai, kur tvyro prievarta ir keistai nuo jos neatsiejamos meilės ilgesys. Ankstesniuose filmuose sąmoningai nebrėžęs ribos tarp realybės ir to, ką dažnai vadiname beprotybe, režisierius sukurdavo keistą erdvę, pirmiausia atspindinčią personažų dvasios būseną. "Salos", "Blogo vaikino" ar "Samarietės" personažų beprotybė buvo numanoma, bet iškildavo į paviršių tik Kim Ki-dukui akimirksniui sustabdžius ar deformavus kadrą, prisodrinus jį nepakeliamos geltonos spalvos ar šokiruojančių detalių. "Tuščiuose namuose" režisierių domina kita – dvasinės kelionės būsena. Man regis, ją režisierius jau bandė atskleisti filme "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris", ypač jo finaliniuose epizoduose.

"Tušti namai" prasideda beveik kaip tradicinis kelio filmas, nors kelio motyvas – vienas svarbiausių Kim Ki-duko kine. Filmo herojus yra šiuolaikinis valkata, kuris bastosi po šalį motociklu. Radęs tuščius namus, herojus juose apsigyvena, tačiau nujausdamas, kada turi grįžti tikrieji šeimininkai, išnyksta beveik nepalikęs jokių pėdsakų, nebent tik labai paprastus – pataisytą laikrodį ar grotuvą, išskalbtus drabužius, palaistytas gėles. Tuo jis primena keliaujantį budistą vienuolį, kuris užsuka į šventyklas pasimelsti, pailsėti ir pavalgyti. Kad filmo herojus nėra vien tik paprastas benamis, išduoda jo manieros, žvilgsnis. Tai – žmogus su paslaptimi, kurios režisierius nemato reikalo mums atskleisti. Tarsi nusileidęs žiūrovų lūkesčiams, jis vėliau suteiks šiek tiek informacijos policininko, kuris tiria herojaus bylą, lūpomis.

Vienuose namuose herojus netikėtai sutinka už save vyresnę moterį – sumuštą, nelaimingą namų šeimininkę, iš kurios nuolat tyčiojasi turtuolis vyras. Moters paslaptis įspėjama paprasčiau – kadaise ji buvo modelis, jos erotiškas nuotraukas herojus jau buvo aptikęs vienuose namuose. Priešingai nei ankstesniuose režisieriaus filmuose, herojus neišnaudoja moters sutrikimo, nebando jos užkariauti prievarta, nepaverčia jos prostitute. Tiesiog toliau jie keliauja kartu.

Moterį ir išorinį pasaulį skiria tylėjimo siena. Moteris tyli, nes tyla ją tarsi apsaugo nuo būtinybės būti pasaulio dalimi, išgyventi jo dramas ir būsenas. Herojų suartėjimas neišvengiamas, bet idilės nebus – juos išskirs policija ir pasipiktinęs moters vyras. Jaunuolis atsidurs kalėjime, moteris grįš į savo auksinį narvelį ir prabils apie meilę. Po to Kim Ki-dukas nustebins dar kartą – finale jis sukurs ekrane keistą menage ą trois idilę, kai vienas iš to meilės trikampio dalyvių – tik dvasia, tik atspindys veidrodyje.

Kiekvienam save gerbiančiam sinefilui tylinti moteris, be abejo, iškart primins Ingmaro Bergmano "Personą", bet ši ir kitos gausios kino klasikos nuorodos vargu ar padės įminti ne herojų, bet paties filmo mįslę, nors įsivaizduojamas golfo kamuoliukas kalėjimo kameroje verste verčia prisiminti įsivaizduojamą teniso kamuoliuką iš Kim Ki-duko mokytoju laikomo Michelangelo Antonioni "Padidinimo", juolab kad ir ten, ir čia žaidimas liudija susitaikymą su gyvenimo žaidimo taisyklėmis.

Išorinis Kim Ki-duko pasakojimo paprastumas pirmiausia primena nebylųjį kiną, kuriame tokia pat svarbi ir metaforiška buvo kiekviena stambiu planu kaip ir golfo kamuoliukas "Tuščiuose namuose" rodoma detalė, kuriame panašiai – po truputį ir dažnai tik išoriškai – per veiksmą, judesį, reakciją, žvilgsnį – buvo atskleidžiamas personažų vidus. Kim Ki-dukas įrodo, kad ši kalba visiškai nepaseno, kad ji ir toliau lieka universali. Gal tuo pirmiausia ir galima paaiškinti fenomenalią iš pirmo žvilgsnio kuklaus filmo sėkmę – Venecijos kino festivalio prizą už režisūrą ir neseniai San Sebastiano kino festivalyje režisieriui įteiktą Tarptautinės kino kritikų asociacijos (FIPRESCI) Didįjį prizą geriausiam metų filmui? Filmo sukūrimo istorija taip pat pamokanti: scenarijus parašytas per mėnesį, filmavimui buvo pasirengta Kim Ki-dukui kuriant kitą filmą, nufilmuoti "Tušti namai" per 16 dienų, o sumontuoti – per dešimt. Visai kaip nebyliojo kino laikais.

Filmo herojai gyvena įvairiuose namuose, mes beveik nematome jų gyventojų, bet iš daiktų galime įsivaizduoti ir jų gyvenimo būdą, ir materialinę gerovę, ir tarpusavio santykius. Kičinis boksininko būstas, tradicinė jaunos šeimos buitis, filmo heroję supanti prabanga jau savaime signalizuoja tam tikrą būseną, tam tikrą dvasinės kelionės etapą. Tačiau svetimas būstas, svetimi namai – ne tik kelionės etapai. Tai ir tarsi kito gyvenimo galimybė. Regis, ir režisierius yra patyręs tą keistą jausmą, kai žiūrėdamas pro apšviestą langą į svetimus namus būtinai pagalvoji, kad ten gyvena laimingi žmonės arba kad ten – svetimuose namuose – galėtum pradėti kitą gyvenimą. Tačiau Kim Ki-dukas išsklaido šias naivias iliuzijas. Svetimas gyvenimas palieka pėdsakų, bet tai tik fotografijos, atspindžiai. Gali gulėti svetimose lovose, gaminti svetimą maistą, liesti daiktus ir kartais taip palikti savo nematomą atspaudą. Kita vertus, tai, ką svetimuose namuose palieka filmo herojus, gali ir sukelti nelaimę, kaip kad netikėtai iššovęs žaislinis pistoletas. Svetimi namai – tarsi gyvenimai ilgoje budistinių pasivertimų grandinėje, kurios niekas negali nutraukti. Neatsitiktinai moterį taip traukia tradicinis būstas, kurio tradicinius drabužius dėvintys gyventojai ramiai laisto gėles ir gamina arbatą. Ji grįžta ten, kad panirtų į jų tarsi sustingusio laiko ramybę ir harmoniją. Šitame epizode jau atsiranda sapno motyvas. Moteris užmiega, ir tai primena "Salos" ar kitų Kim Ki-duko filmų pabaigoje atsirandančias cezūras, pabrėžiančias veiksmo nerealumą. Priešingai nei dauguma režisierių, Kim Ki-dukas naudoja poetines figūras ne tam, kad sutirštintų poetinę filmo atmosferą, o tam, kad ją išretintų. Tas išretinimas padeda jam atskleisti paslėptą ekraninio vyksmo prasmę, kuri ir šįkart giliai budistiška. Be abejo, kiekvienas filmo interpretuotojas ją supras savaip. Moteris sapne susitaiko su gyvenimu, su vyru, su likimu, kurių ji negali pakeisti. Bandymas pabėgti neturi prasmės, nes realybė neegzistuoja. Vaikinas mokosi skraidyti tuščioje kalėjimo kameroje. Jis nejaučia skausmo ir prievartos, jis apsėstas minties kirsti realybės ribas ir būti visiškai laisvas. Tačiau jis sugrįžta į namus, kuriuose yra laukiamas, tarsi patvirtindamas teiginį, kad tuos namus būtinai reikia surasti. Pasitelkdamas kiną – atmerktomis akimis pamatytą svetimą sapną – "Tuščiais namais" Kim Ki-dukas vėl įrodo kiekvienos nematomos kelionės prasmę.

 

Skaitytojų vertinimai


7247. Pauliusg :-) 2006-04-24 23:28
Filmas nuostabus! Senai buvau taip susidomėjęs. Scenarijus puikus, na ne veltui gausiai apdovanotas. Scenos padarytos labai gerai, žinant dar, kad filmuota 16 dienų. Pasirodo, kad nereikia geram filmui skirti vienerių ar daugiau metų. Dabar... ieškosiu, kur galima pamatyti kitus šio režisieriaus filmus. Anotacija filmo taip pat patiko. Beje.. ačiū "Balticum"

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 17 iš 85 
0:26:05 Aug 12, 2009   
Dec 2006 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba