ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-07-31 nr. 950

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DAINA OPOLSKAITĖ. Iškraustyti žmogų (1) • ROLANDAS KAUŠAS. Provokacija (5) • DOVILĖ PUSKEPALYTĖ. Eilės-gk-. Sekmadienio postilėLAIMANTAS JONUŠYS. Mirus išminčiuiInterviu su PETERIU ROLLINSU. Abejonės daigaiSIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (1) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Germanas (1) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. BekojaiGVIDAS LATAKAS. Nekalendoriniai šventiejiĮprastų dalykų pašlovinimas. GARRISON KEILLOR STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. Aistiška dvasia (1) • PRANAS VASILIAUSKAS. Kas ką? (2) • DONATAS PAULAUSKAS. Narkašas (3) • KASPARAS POCIUS. Nuskendę Liepojos laivai STASYS JUREVIČIUS. Laukuos lapojančiai užsišnekėtiSu rašytoju JONU UŽURKA kalbasi Mindaugas Peleckis . Manyje gyvena karys ir rašytojas (3) • Redakcijos padėkaANDRIUS ŠIUŠA. Vienos nakties beieškant (1) • ateini pasiskaityt apie kultura ir aukstuosius menus, o cia sodininku priplepeta. (30) •

Iškraustyti žmogų

DAINA OPOLSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Marcelo Malagamba.
Requiem. 1998

Beveik galiu girdėti, kaip visas pasaulis yra. Kažkur į baltus kvapnius pelenus subyra galingi medžiai, išgaruoja vanduo ir sniegas, sutrupa spalvoti drugelių sparnai, suskamba krintančios uogos ir visa prisiglaudžia nepasiekiamoje žemės gimdos urnoje. Girdžiu, kaip nematomose stepėse siaučia amžini, belaikiai vėjo skvernai, spinduliuoja gelsvučiai gėlių pumpurai, o dulsvame vandenynų dugne didžiulėse belemnitų ir nautilų kriauklių apvijose koketiškai šypsosi laikas. Atsargiai lyčiu jas vedžiodama pirštu ir jaučiu suakmenėjusio kūno nebylumą.

Šiandien turėsiu iškraustyti žmogų. Negailestingai nušluostyti visus jo paliktus pirštų pagalvėlių atspaudus, atidariusi langus išleisti visus namuose tebeklaidžiojančius jo žvilgsnius, surinkti visus ten esančius nešiotus, dėvėtus, sukurtus ir apnaikintus gyvenimo daiktus. Išgarsinti iš tebeaidinčių baldų jo juoką ir visus juose sugulusius ir tebeglūdinčius žodžius.

Užsimerkusi dar ilgai guliu lovoje, kažkodėl klausydamasi savo lygaus kvėpavimo. Per nuolatinį skubėjimą ir genančius darbus kartais pamirštu jį turinti, nuostabų savo gyvybės kuždėjimą. Iš lėto keliuosi, rengiuosi, geriu kavą. Tingiai šukuojuosi, nesąmoningai trokšdama pailginti laiką, padauginti jo greitai besidalijančias ląsteles iki neaprėpiamų gabaritų kūno. Šiandien jaučiuosi turinti jo kaip niekad daug, tiek daug, kad neišmanau, kur jį dėti. Galėtų kas nors paskambinti ir kur nors pakviesti. Jau kuris laikas laukiu žinių iš Londono. Šiandien jos būtų pačiu laiku. Galėtų pranešti, kad jau rytoj turėčiau būti pasirengusi išvykti. Pasakyti, kad atsirado neatidėliotinas reikalas ir jis negali laukti, negali būti atidėtas. Nė minutei. Tuojau pat. Galiu išvykti net ir šiandien. Iš tiesų apsidžiaugčiau. Tačiau tai būtų vien saldi saviapgaulė. Ji pateisinama, labai žmogiška, daugelio išbandyta.

Bet manęs laukia žmogus. Jis nepermaldaujamas, jo stiprus pulsuojantis laukimas jau atėjęs į mano namus, galinga jėga laiko išjungęs mano telefone garsą, užgniaužęs durų skambutį, išbalinęs parkerio rašalą ir aklinai suklijavęs nučiupinėtus užrašų knygelės lapus, kur mėgstu iš anksto planuoti ir užrašinėti būsimus darbus. Žinau, kad esu stebima, netgi pati beveik galiu regėti save iš šono, žinau, kad viskas paruošta ir numatyta, todėl manęs niekas nestebina. Niekas nepasilieja, nesudūžta, nesislapsto, nedingsta. Net dantų pasta valantis dantis nenutykšta į šalį kaip įprastai, net muilas neslysta iš rankų kaip visada, net nebereikia ieškoti palaidinės – ji kybo čia pat, ant kėdės atkaltės, bateliai tvarkingai stoviniuoja koridoriuje, raktas nekantrauja spynoje – žmogus manęs laukia.

Mašinos variklis išjungiamas palaimingai atsidūsta ir iškart įminga. Jo paskutiniai garsai greitai ir godžiai suvalgomi didžiulės tylos. Vieną po kitos iškeliu kartonines dėžes. Kieme mane iškart pasitinka senas suvienišėjęs katinas. Jo siauras kampuotas snukutis lėtai prasišiepia sveikindamas mane. Jis nemato dėžių. Užeik, sako jo gintarinės primerktos akys, tu pačiu laiku, užeik. Paglostau jo šiurkštų suplonėjusį kailį, o jis flegmatišku, bet oriu žingsniu nutipena prie durų, sustoja ant slenksčio, susideda letenėles vieną šalia kitos, truputį pasuka galvą į kairę ir man prieš akis sustingsta čia gyvenusio žmogaus poza. To žmogaus akimis žiūri į apšepusias medines namo sienas, raižančias delnus atšokusių dažų lopinėliais. Reiktų perdažyt, kažkada sakė žmogus, žiūrėdamas į jas primerktomis saulėje katino akimis. Matai, reikia perdažyti, rodo man katino akys. Jis, tikras ir vienintelis šių namų įgaliotinis, nenuleisdamas nė minutės nuo manęs akių greitai seka iš paskos, lipa laiptais ir pirmas įsmunka į vidų. Abu sustojam uosdami tų namų kvapą – gerai subrandintą ir išsaugotą aromatą. Senų nuotraukų popieriaus, užsistovėjusio tuščiose vazose vandens, vaistų, trupančių pelargonijų, nudėvėtų sofos ir fotelių užtiesalų, mezgimo siūlų. Jį įkvepi šnervėmis, jis kaip opijus apsemia visus plaučius, susikristalizuoja smulkiausiose arterijose ir pamažu plūsteli į patį kraują. Kad ir kokiuose uostuose būtų man tekę stoviniuoti – aromatingose Venecijos vyninėse, Paryžiaus vynuogynuose, Kretos alyvmedžių giraitėse – tik čia pašaukiami tikraisiais vardais kraujas ir atmintis.

Gerai pažįstamas koridoriaus labirintas kvieste kviečia į apmirusias kambarių šventyklas. Jos ištikimai tebesaugo savo šeimininko astralinį kūną, jų faraonas tebegyvas. Jis vaikšto čia tarp savo daiktų, teisėtai priklausančių tik jam vienam, karūnuotas viešpataujančios kasdienybės, kol kas dar niekieno nesurasta ir neišplėšta jo kapavietė. Gelsvas sieninio kalendoriaus papirusas rodo seniai sustingusį to žmogaus gyvenimo laiką. Amžinai gegužė, amžinai 1-oji jos diena. Šalia kalendoriaus – nužudytas laikrodis: amžinai 16 valanda, amžinos 52 minutės. Neliesk, sako katinas, tik neliesk, nė nemėgink. Jis nerimastingai sukioja galvą į visas kertes, kad atkreipčiau į jį dėmesį. Reikės kažkaip jį apgauti, tiek to, kalendorių ir laikrodį paliksiu paskutiniam šiuose namuose mostui.

Pirmiausia virtuvė. Keturi platūs žingsniai: viryklė–stalas–šaldytuvas–viryklė ir lengvas apsisukimas, medinės grindys nepamiršusios magiškų kasdienio šokio žingsnelių, jos džiaugsmingai unisonu atkartoja begalybę kartų atliktą tų žingsnių choreografiją. Kairėje prie sienos – pakaba rankšluosčiui su ežiuku, kad vaikas, parbėgęs iš lauko, išsyk nusiplautų rankas. Ežiukas šviečia apsitrynusiu metalu, tačiau aš nesuklysdama galiu parodyti, kur yra jo akys, juodas snukutis ir nešamo obuolio iškilumas ant nugaros. Laukdamas manęs žmogus ir šį kartą pakabino ten rankšluostį, švarų, kvepiantį skalbimo muilu. Rankas, girdžiu jo įspėjantį balsą, pirmiausia plauk rankas, nes glostei katiną. Nusišluostau jas į pakabintą rankšluostį ir jos iškart apsivelia voratinkliu. Deja, ne šiandien, rankšluostis pakabintas jau seniai, tačiau žmogus tikrai žinojo, kad kada nors šluostysiuosi į jį rankas. Metas jį nukabinti, bet pirmiau indauja. Indų ne per daug, lygiai tiek, kiek reikia kasdien vienam žmogui. Visus būtų galima lengvai sutalpinti į vieną nedidukę dėžę perdengiant senų laikraščių lakštais. Tačiau tai pernelyg pavojinga. Tereikia paimti ten gulinčias lėkštes ir apskritose jų gelmėse pamatyčiau to žmogaus veido atspindį. Jis tebeateina visais jų paviršiais tris keturis kartus per dieną – pusryčiai, pietūs, vakarienė. Apskrita gelmė parodo jo tamstelėjusią kaktą, akių žvilgesį ir švelnius nuovargio šešėlių kaspinus, supančius veidą. Visuose šaukštuose ir šakutėse glūdi įsispaudusi tiksli jo lūpų trajektorija. Geriau vėliau. Geriau stalčiai. Juose cukrus, makaronai, kruopos. Vienas pakelis praplėštas. Žmogus norėjo išsivirti košės, vėlai naktį, kai beprotiški skrandžio skausmai ėmė raižyti prieš akis švytinčią delčią lango stikle. Jis pasikėlė ant alkūnių lovoje ir lėtai ėmė slinkti vilkdamas savo sunkų kūną prie lovos krašto. Pasiekęs jį persisvėrė, bet tai padarė per staigiai ir jo kūnas – išdžiūvęs tuščiaviduris medis – dusliai dunkstelėjo ant grindų prie pat lovos. Jis išgulėjo ten iki ryto, net nebandydamas pasiekti telefono, nešaukdamas, nebelsdamas ir nevaitodamas, o tyliai ir ramiai kaip išdžiūvęs medis, kol ryte atvažiavo savi ir įkėlė atgal į tą pačią lovą. Tada jis užmigo, išmiegojo beveik iki pietų, o prabudęs paprašė košės. Laikrodis rodė 16.30. Tebuvo spėta praplėšti popierinį pakelį. Tik tiek. Dabar reikėtų iš čia jį paimti. Ne, geriau ne.

Eime iš čia, sako katinas. Geriau į kambarį. Ar gali pasakyti, kas čia, ant sienos? Nuotraukos. Neryškūs išblėsę prisiminimai. Žmogus mėgo ant sienos kabinti savųjų nuotraukas. Čia mes visi: ir gimę kūdikiai, ir sutuoktinių poros, jauni ir pusamžiai. Nėra tik jo paties. Tačiau žvilgsniui bėgant nuotraukomis jis netikėtai dirsteli kiekvienoje iš jų, tik spėk sugauti ir atpažinti jo bruožus. Mano nuotrauka daryta antroje klasėje. Išblukusi iki baltumo, tik vos matomos akys ir mokyklinės uniformos linija. Kai buvo padaryta, žmogus ją iškart pakabino. Žinau, kad dažnai žiūrėdavo į ją, kaip ir į visas kitas. Spintoje be geležinių rankenėlių kabo visi žmogaus rūbai, stovi batai. Jie – tikrieji reliktai, tvirtai įsišakniję sau priklausančioje vietoje, ir nešant juos iš čia reikės tas šaknis negailestingai nukapoti, todėl mano žvilgsnis labiau krypsta į viršutinę lentyną. Didžiulė kartoninė dėžė eglutės žaisliukų! Laikau ją rankose kaip Aladinas skrynią su brangiaisiais akmenimis. Jie tikri, jie patys tikriausi brangakmeniai, slypėję čia nežinia kiek metų. Visi stikliniai, lengvai dūžtantys, jų tuščiaviduriai kevalai pilnut pilnutėliai sutaupyto tikrojo Kalėdų džiaugsmo. Laikydama juos rankose jaučiu stiprėjantį sniegu apneštų žalių spyglių kvapą, girdžiu to žmogaus juoką, matau jo spindinčias akis, man plaukus glosto jo rupūs, virtuvėje kepamais kalėdiniais vafliais kvepiantys pirštai. Žmogus visada visiems sakė, kad vaiko negali paleisti iš atminties tol, kol jo vėl nepamatysi, kad vaikas neauga pats, jis auga su kažkuo, tas kažkas, dabar žinau, visad slypėjo kepamuose vafliuose, eglutės žaisliukuose ir ryškiuose Kalėdų Senelio elnių kanopų pėdsakuose, paliktuose šviežiame sniege ant paties namo stogo. Eime, sakydavo žmogus, lipk, pamatysi, jie nusileido tau kietai įmigus, buvo girdėti tylus prunkštimas ir vos girdimas kanopų caksėjimas į apledėjusį kaminą. Tik dabar susivokiu, kad taip ir nesuspėjau išklausti tos kalėdinių elnių paslapties, jų aiškūs pėdsakai, palikti sniege ant stogo, taip ir liks man amžinai neįmenama mįslė. Elniai šuoliuoja jau taip toli nuo manęs, būtojo dažninio laiko snieginėse prerijose kylanti pūga užpusto jų pėdsakus, kartu nusineša ir visas Kalėdų eglutes. Jų vietoje didžiuliame įskilusiame vazone tebeauga senas alijošius. Jis vienintelis gyvas šiuose namuose. Balsvas dulkių sluoksnis dengia jo storas mėsingas šakas. Žmogus jį pasodino beveik tada, kai mano tėvas atvažiavo čia paskutinį kartą, o jam išėjus mama braukė pirštais lėtai riedančias ašaras stovėdama prie mūrinio namo kampo. Paskutiniais ligos metais žmogus vietoj eglutės papuošdavo jį, nes tikros eglutės parsinešti iš tolimos pamiškės nebepajėgė. Gulėdamas lovoje žiūrėdavo, kaip stalinės lempos atšvaitai sudėlioja begalybę jo veido fotografijų spindžiose žaisliukų sienelėse. Alijošių reikia paimti, persodinti.

Katinas, matyt, jau apsiprato su mano neryžtingumu, todėl ramiai prigula ant kilimo užlaužęs priekines letenėles ir nusiteikia laukti, kol čia dairysiuosi. Gali būti kiek nori, užsimerkia jis, tu man netrukdai.

Išeinu į prieškambarį. Nuo kiekvieno žingsnio sudrebantis didžiulis sieninis veidrodis panardina mane į savo sustingusią gelmę. Ilgą laiką jos skaidraus paviršiaus niekas nedrumstė, nevirpino joks atsitiktinis atvaizdas, todėl ji plėšriai čiumpa mane visu ūgiu ir skandina į šių namų gilumą. Jaučiu, kad negrįžtamai. Tu gyvensi čia, byloja gelmė, niekuomet iš čia neišeisi. Į stiklą nyra mano atspindys ir nelauktai prieš akis ima plaukti ištisa jų galerija: aš su dviem plonom kasytėm ir pienių vainiku ant galvos, su žieminiu paltu ir triušine kepure, laikanti sterblėje viščiukus, besimatuojanti naujus batelius ir galiausiai – dėvinti vestuvinę suknią. Ir tai ne viskas. Visuose tuose išplaukusiuose atspindžiuose šalia stovi žmogus, jis visur ir visada šalia manęs. Tu negali, paliesta pirštais suraibuliuoja skaidri plokštuma, negalėsi iš čia išeiti. Tu čia ir čia, ir ten, ir tenai. Ir aš čia. Ir ten. Ir niekas nepraeina, nekinta, nesibaigia. Tu nieko nepaimsi, nes viskas tavo. O viskas, kas tavo, esti namuose, vienoje vietoje. To niekas neišneša, neparneša, neišmaino. Tai paprasčiausiai turi.

Katinas tingiai išlydi mane į kiemą. Atsisveikindamas kreivai šypteli ir iš lėto nutipena pamiegoti ant suoliuko prie nužydėjusių alyvų.

Iškeltas kieme dėžes sukraunu atgal į bagažinę. Patikrinu mobilųjį telefoną, paliktą mašinoje. Trys žinutės ir du praleisti skambučiai. Misija baigta, kodas atšauktas, galiu grįžti.

Kažkur toli balti medžių pelenai vėl sukuria buvusius kūnus, sušlama lapai, ištrykšta vanduo ir iškrinta sniegas, užsimezga uogos, o kriauklių fosilijos kantriai tebelaukia, kol bus iškeltos ir inkrustuotos paminklinėse akmens plokštėse.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


167217. fa2009-08-04 23:46
grazu ir stilinga

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 101 iš 236 
0:43:44 Aug 5, 2009   
Dec 2006 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba