SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-10 nr. 818

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lina Michelkevičė
Skausmingas kuravimas
23

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Atmetęs banalybę ir lengvas emocijas
• Goda Rupeikaitė
Koncertinio sezono pradžia
• Živilė Ramoškaitė
Atgijusi meno šventovė
• Laura Kaščiukaitė
Ar priprasime prie kitokių?
 Rasa Vilimaitė
Pritrenkiantis pragaro sielų teatras
6
• Edmundas Gedgaudas
Tartum iš sapno
4
• KONCERTAI

Dailė 
• Eglė Mikalajūnaitė
Panyrant į sistemą
• Neringa Černiauskaitė
Užčiaupti vaizdai
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Miestas didvyris gyvena teatru
• TEATRAI

Kinas 
• Rusų kino naujienos ir ne tik
• Galiu tik padėti filmui atsirasti1
• Tapatybės, traukiniai ir muzika
• Kuklus totalitarizmo žavesys
• Pamąstymai apie kiną ir jo žiūrovus1
• Savaites filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Ar išliks demokratija?1

Anonsai 
• Klaipėdos dramos teatras Vilniuje
• Koncertų ciklas „Jaunosios kartos interpretacijos“

Bibliografija 
• GROŽINĖ LITERATŪRA. LITERATŪROS MOKSLAS

Muzika

Pritrenkiantis pragaro sielų teatras

Claudio Monteverdi operų premjera

Rasa Vilimaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tartum iš sapno
D. Matvejevo nuotr.

Vos suskambus pirmiesiems barokinio ansamblio (styginių kvartetas, viola da gamba, klavesinas ir teorba) akordams, iš karto dingtelėjo viena mintis – opera „aukštyn kojom“. Apėmė visiškai naujas garso erdvės pojūtis – atlikėjai šį kartą įsikūrė aukštai, tarsi ant debesų. Pakylėta virš viso sceninio veiksmo, muzika liejosi it nuostabiausios angelų ansamblio melodijos, nutvieskusios visa aplinkui nežemiška šviesa. Būtent toks įspūdis susidarė rugsėjo 29-ąją „Lėlės“ teatre, pagaliau nupūtus amžių dulkes nuo Claudio Monteverdi operų „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ (1624) bei „Nedėkingųjų šokis“ (1608) partitūrų.

„Tankredžio ir Klorindos dvikova“ – tai operos scena, paties kompozitoriaus, beje, apibūdinama kaip draminė kantata trims solistams – dviem tenorams (pasakotojas ir Tankredis) ir sopranui (Klorinda) – bei mažam ansambliui (keturiems viole da braccio (greičiausiai dviem smuikams, altui ir violončelei, contrabasso da gamba ir klavesinui). Monteverdi kaip kūrinio pagrindą pasirinko šešiolika Dvyliktosios giesmės eilėraščių iš Torquato Tasso poemos „Išlaisvintoji Jeruzalė“. Čia vaizduojama Tankredžio, krikščionių riterio, ir saracėnės Klorindos, neperregimais šarvais apsirengusios ir todėl Tankredžio neatpažintos mylimosios, dvikova prie Jeruzalės sienų. Kaip ir pridera madrigalui, „Tankredžio ir Klorindos dvikovą“ anuomet, 1624 metais, stebėjo aristokratiška publika kompozitoriaus globėjo pono Girolamo Mozzenigo rūmuose. Klorindos krikštas ir palaiminga mirtis nuo mylimojo rankos sujaudino ir pravirkdė Venecijos aukštuomenę.

Monteverdi aštuntosios madrigalų knygos „Meilės ir karo madrigalai“ (1638), kurioje šis kūrinys išspausdintas, įžanga labai tiksliai nurodo, kaip viskas turi būti atliekama. Pasakotojas privalo dainuoti labai aiškiai ir artikuliuotai; visas emocijas reikia reikšti ne tik balsu, bet ir muzika. Taip pat pabrėžiama, kad dainininkai turi susilaikyti nuo savavališko improvizuotų trilių ar kitokių figūrų įterpimo, išskyrus vieną strofą, kurioje žodžiais „Naktie, gili tamsa“ kreipiamasi į suasmenintą naktį. Šis kūrinio epizodas išsiskiria ypatingu melodingumu, priešingai nei didžioji dalis rečitatyvu atliekamo teksto, net priartėja prie lyrinio dainavimo. Mindaugo Zimkaus (pasakotojas) atliekama ši strofa taip pat aiškiai skyrėsi nuo kitų – tenoras ją perteikė įtaigiai, tarsi gavęs tiesioginius nurodymus iš paties maestro Monteverdi.

Pasakotojo vaidmuo kūrinyje pagrindinis, tad Tankredis (Mindaugas Jankauskas) ir Klorinda (Edita Bagdonaitė) pasirodo gana epizodiškai, bet dėl tokio koncentruotumo judviejų dialogai suskambo tik dar išraiškingiau, įnešė gaivaus intonacinio atsinaujinimo pojūtį. M. Jankauskui jokių didesnių sunkumų neiškilo, o štai E. Bagdonaitė kartą ėmė ir įkliuvo į Monteverdi suregztą „emocinį voratinklį“. Tankredžio paklausta, kas esanti, strofą „Jūs veltui klausiate“ ji sudainavo grubokai, pasigedau atidesnio jausminio išsisakymo. Monteverdi pats nurodė, vadovaudamasis graikų filosofais, pagrindinius šios savo kompozicijos afektus – tai jaudinantis, švelnus ir saikingas atlikimas. Būtent saiko, mano manymu, sopranui čia mažumėlę ir pritrūko. Tačiau Klorindos mirties scenoje, pasibaigiančioje sulig paskutiniu atodūsiu ištartais žodžiais „Aš mirštu taikoje“, E. Bagdonaitė sugebėjo itin subtiliai perteikti emocinę savo herojės būseną – tylų susitaikymą su mirtimi ir kartu šventą nusižeminimą amžinajai Dangaus viešpatijai.

Pirmasis iš paminėtųjų afektų (jaudinantis) susijęs ir su stile concitato – „sujaudintuoju stiliumi“. Jis Monteverdi buvo sukurtas, kaip manoma, siekiant atgaivinti antikinės dramos elementus. Tam jis naudoja ne tik balsą, bet ir išradingai pasitelkia instrumentus. Dėl to muzikoje atsiranda ir iliustratyvumo epizodų – jau draminės kantatos pradžioje ansamblio nepaprastai tiksliai sugrotas greitas natų ir tų pačių ritminių figūrų kartojimas puikiai perteikia Tankredžio žirgo šuoliavimą bei nerimastingas mūšio scenas, naudojant naujas „sujaudintojo stiliaus“ instrumentines priemones: tremolo ir pizzicato. Balse visa tai įprasminama analogiškai – greitu pasakotojo dainavimu, tų pačių žodžių kartojimu. M. Zimkus šiuos rečitatyvinius „pagreitėjimus“ atliko aiškiai, jie išsiskyrė nepriekaištinga artikuliacija. Raiškiai šiame kūrinio epizode skambėjo ypač gražaus medžiaginio „kūno“ ir tauraus tembro teorba (Klaus Mader, Vokietija), uždėjusi visam ansambliui kone tiesiogiai juntamą barokinės instrumentuotės aureolę.

Įdomus pasirodė sceninis sprendimas (režisierius Gintaras Varnas) – kompozicija įprasminta pasitelkus lėles. Didžiąją dalį viso operos veiksmo scenoje žvilgėjo šarvai ir žvangėjo kalavijai. Ši kiek per daug ištęsta ir gan statiška scena, manau, galėjo būti neabejotinai dinamiškesnė – tie patys kovos vaizdai nesikeitė nuo operos pradžios iki paskutinio Klorindos atokvėpio. Čia galima buvo „sužaisti“ pasitelkus platesnio spalvų spektro apšvietimą, o vyriškam Klorindos apdarui suteikti bent menkiausią moteriškumo užuominą. Tuo tarpu visi muzikos atlikėjai įsikūrė lyg kitoje dimensijoje – ant antros, aukščiau esančios scenos pakopos. Tik pasakotojas kartkartėmis nusileisdavo žemyn, taip tarsi emociškai priartėdamas prie veiksmo, svarbiausiuose epizoduose būdamas šalia veikiančių aktorių-lėlių ir ta savo dvilype būtimi susiedamas vaidinančiųjų ir muzikinį tekstą įprasminančiųjų sferas.

Kur kas išraiškingiau lėlės buvo panaudotos antroje tą vakarą skambėjusioje Monteverdi operoje in genere rappresentativo – „Nedėkingųjų šokis“ (Ottavio Rinuccini libretas). Veiksmo centre – šešios šokančios nedėkingos sielos, pasmerktos amžinoms pragaro kančioms už tai, kad atsisakė meilės – paties aukščiausio, krikščioniškuoju požiūriu, tikėjimo lygmens. Po ilgų Veneros (Gintarė Skerytė, sopranas) ir Amūro (Viktoras Gerasimovas, sopranas) įkalbinėjimų, pragaro valdovas Plutonas (Nerijus Masevičius, bosas) trumpam išleidžia nedėkingąsias sielas iš amžinosios tamsos karalijos į dienos šviesą. Jų šokis buvo išties įspūdingas, tik geriausių atsiliepimų vertas reginys. Iš pažiūros prabangios lėlių barokinės suknelės ir šukuosenos išryškino jų kadais gražius, o nūdien jau apsiniaukusius ir nesuskaitomą daugybę amžių besitęsiančios pragaro kančios paženklintus veidus. Šokdamos jos vis kartojo tuos pačius monotoniškus, betikslius judesius, pasibaigiančius nerangiais senatvės iškraipytų sąnarių reveransais.

Julijos Skuratovos sukurtų lėlių judesiai buvo nepaprastai daugiaprasmiai ir efektingi – tai deformuotų, neproporcingos sandaros lėlių siluetų gestikuliacija, kai nebeaišku, kas tiksliai visame tame barokiniame kūne juda – rankos ar kone susipynusios su jomis lėlių kasytės, – prikaustė dėmesį iškart, vos pro pragaro vartus joms įlingavus į dienos šviesą. Čia buvo gausu komiškų elementų (italų commedia dell’arte bruožas). Jau operos pradžioje pats pragaro dievas Plutonas, vaizduojamas kaip didžiulė balta galva ugninėmis akimis, be paliovos mirksėjo Venerai kalėdinės eglutės žaisliukų duženomis „išdažytomis“ akimis. Tos akys švietė švelnių Veneros rankų prisilietimų sukeltą susijaudinimą (ne veltui viskas čia alsuote alsuoja stile rappresentativo). Šokančios pragaro sielos, ištroškusios dėmesio ir menančios aristokratišką gyvenimą, tai paeiliui šokinėjo per virvutę, tai mosavo teniso raketėmis ir, lyg būtų kokiame prabangiame aukštuomenės pobūvyje, gėrė arbatėlę.

Šis Monteverdi operų lėlių teatras nustelbė iki tol matytus gan įprastus pastatymus su gyvai veikiančiais aktoriais – atlikėjais. Lėlės buvo išties genialus sumanymas. Genialus jis atrodė ne tiek dėl puikios režisūros, bet labiausiai – dėl pritrenkiančio scenografės ir lėlių autorės J. Skuratovos darbo. Scenografijos stebuklai, matyt, nuo pat pradžių fatališkai sėlina paskui nedėkingųjų dvasių baletą. Nes nuo pat 1608 metų, kai Mantujos kunigaikščio Vincenzo Gonzagos užsakymu jo sūnaus Francesco ir Margaritos Savojietės vestuvėms buvo suvaidinta ši opera, iš premjeros įspūdžių Gonzagų dvaro spaustuvės leidinyje Federico Follino ranka įamžino būtent įspūdingą vaidinimo scenografiją: ugnyje skęstantį pragarą, liepsnojančius nedėkingųjų sielų kostiumus; minimi net ir pragaro valdovo Plutono ištaigingi, auksu ir brangakmeniais nusagstyti drabužiai. J. Skuratova nesiekė išorinio pragaro tapatumo, bet sukūrė vizualiai įspūdingus nedėkingųjų sielų pavidalus, kurių akys, veidai ir juose įsispaudusi pragaro kančia persekioja net ir išėjus iš salės. Belieka pridurti, kad abi Monteverdi operos Lietuvoje statomos pirmą kartą, o jų muzika atkeliavo iš Bolonijos bibliotekoje saugomų partijų originalų kopijų.

 

Skaitytojų vertinimai


15205. pastebejimai :-) 2008-10-14 02:09
Teko paslankioti pastatymo uzkuliuose ir pamatyti premjera - tikrai stulbinantis darbas! Nesu muzikologe, bet jau esu susipazinusi su daugeliu ankstyvojo baroko formu. Keista girdeti, kad straipsnio autore ivardina terminus, kaip styginiu kvarteta, arba kantata, kurie neturi nieko bendro su siuo laikotarpiu. O, kad jai pasirode per grubi Klorindos replika, tikrai nesutikciau, zinant tai, kad abu karingieji herojai dar nezina kas pries ka stovi, ir turint omeny, kad Klorinda yra "musulmone" (jei taip galima butu pasakyti), tai galejo buti atlikta ir ziauriau. Gal reiketu pasiulyti autorei pasiklausyti flegmatisku bitisku sio kurinio irasu, kad susidarytu zymiai ramesnis siu ivykiu raidos destymas?? Sveikinu visus, Gintara, Julija, Dariu, aktorius, solistus ir organizatorius. Pakartokite dar, butinai ateisiu ir pakviesiu dar bent simta draugu.

15211. hmmm2008-10-14 12:59
kitų metų teatro sezono apdovanojimuose šis darbas turėtų paimt pirmą vietą Lėlių teatro kategorijoje. žiūrėsim...

15219. Pastebejimams ir Co2008-10-14 20:34
Paskaiciau ir suradau, kad "dramine kantata" opuseli pavadino pats Monteverdi, o styginiu kvarteto is viso neradau. Aprasyta gana efektingai ir pritarciau autores nuomonei. Bet ne tai svarbiausia. Gal svarbiausia, kad premjeros is tiesu labai vertos demesio. Ypac antroji opera ir labiausiai - del Skuratovos darbo. Siltai sveikinu dailininke su grazia kurybine sekme. Geras ir grazus sio straipsnio pavadinimas, teisingas.

15226. Nuomone2008-10-15 14:34
Verti demesio pastatymai ir puiki recenzija. Visus sveikinu!

15233. Dar viena nuomone2008-10-16 10:03
Taip, taip, ties siais spektakliais is tiesu visi dziaugiames. Tegyvuos jie ilgai Leliu teatro repertuare. As ten irgi buvau ir maciau. Ispudis gana gerai cia aprasytas. Bat kazkodel man atrode, kad pragaro sielu buvo visos 8? Ir Bagdonaites dainavimas patiko. Bet ir recenzija ne blogesne.

15234. hmmmm2008-10-16 12:47
"Dar vienai nuomonei": spektaklis - ne repertuarinis, dabar be kitu metu nepamatysite... gaila, zinoma...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 85 
0:36:46 Jul 29, 2009   
Nov 2006 Mar 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba