SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-01-09 nr. 596

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Būk originali arba žūk
12

Muzika 
• Robertas Varnas
Klaipėdiečių kalėdinė dovana
• Beata Leščinska
Ir studentui, ir prezidentui
11
• Operos švyturiai
• Kipras, Fiodoras ir kiti – jau Vilniuje2
• Patikslinimas
• 2003 m. "Muzikos žinios"
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
Barokinė misterija
2
• Pillė Veljataga
Papuošalas – priešas
• PARODOS

Literatūra 
• Paulius Normantas apie Rytų muziejų1
• Paskutinė premija per Tris karalius2
• Tarptautinis poezijos konkursas "Strugos tiltai"2
• VAKARAI

Teatras 
• Susipažinkime5
• Irena Aleksaitė
Raudonkepuraitė vilko glėbyje
1
• Psichologinio teatro adeptas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Ant nevaldomo keistų dimensijų plausto: Dereko Jarmano atvejis
 Tragedija ir 15 minučių1
• Ilga kelionė į pabaigą: karaliaus sugrįžimas2
• Garbingas apgavikas
• Savaitės filmai3
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• SLEIPNIR

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Tragedija ir 15 minučių

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Eimi ir jaguaras"

Kadangi pastaraisiais mėnesiais Lietuva tapo racionalumo ir iracionalumo kovų arena, manau, bus pravartu pasižiūrėti šiandien (9 d. 22 val.) LTV rodomą garsaus vokiečių režisieriaus Volkerio Schlöndorfo 1991 m. filmą "Keleivis". Filmas sukurtas pagal kadaise ir Lietuvoje populiarų Maxo Frischo romaną "Homo Faber", bet visos apklausos skelbia, kad žmonės skaito vis mažiau, tad neapeliuosiu į savo – skaitytojo prisiminimus. Filmo herojus Valteris Faberis (jį suvaidino amerikiečių rašytojas, dramaturgas ir aktorius Samas Shepardas) yra racionalus materialistas. Jis žavisi technika, skaičiais, tačiau iracionalumas jį pasiveja tarsi lemtis graikų tragedijos herojų. Tad tikrasis filmo siužetas pasakoja ne apie incestą (filmo herojus, pats to nežinodamas, pamilsta savo dukterį), o apie ilgą kelionę į save, suvokiant, kad egzistuoja likimas, nuo kurio neįmanoma pabėgti, nepaisant šiuolaikiškų transporto priemonių ir kitokių naujųjų laikų gudrybių.

Paradoksas, bet man Faberis savaip primena kito filmo – Mike’o Nicholso "Vilko" (LNK, 11 d. 20.15) herojų – leidėją Vilą Rendelą, kurį suvaidino Jackas Nicholsonas. Rendelas yra "turintis skonį individualistas". Netikėtai tapęs vilkolakiu, herojus atranda jėgų pasipriešinti socialiniam spaudimui, kurį įkūnija jaunas prasimušėlis (James Spader). Todėl filmą galima interpretuoti ir kaip tam tikrą manifestą, nukreiptą prieš ir pas mus vis labiau populiarėjančią karikatūrinę korporatyvinę etiką, kaip savotišką odę individualizmui. Nicholsonas meistriškai vaidina žmogų, atrandantį ne tik vienatvės galią, bet ir savyje slypinčią agresiją. Kai kuriuose kadruose jis net primena amerikiečių kino vyriškumo ekstraktą Humphrey Bogartą.

Amerikiečių kinas man visada acocijuojasi su puikiais aktoriais, sugebančiais ant savo pečių laikyti net ir labiausiai išskydusį siužetą. Aišku, to nepasakysi apie Michaelo Manno 1995 m. "Karštį" (LTV, 11 d. 21 val.), nes siužeto spyruoklė čia labai tampri. Tačiau vis dėlto ne taip svarbus darosi ir siužetas, kai viename filme susiduria Alas Pacinas ir Robertas De Niro. Siužete numatyta jų personažų – policininko ir nusikaltėlio – dvikova, man regis, yra tik pretekstas daug įdomesnei dviejų žvaigždžių dvikovai. Neseniai geriausiu visų laikų aktoriumi pavadintas De Niro vaidina ir Johno Herfeldo 2001 m. filme "15 šlovės minučių" (TV3, 10 d. 20.15). Deja, šįkart De Niro nemato savęs verto priešininko (nors Edwardas Burnsas – tikrai įdomus aktorius), todėl ir vaidina labiau mėgaudamasisi išoriniais efektais. Filmas priverčia pagalvoti ir apie siužete gal ne taip akcentuojamus dalykus, susijusius su pavadinimu ir personažų motyvais. Kadaise Andy Warholo numesta frazė, kad kiekvienas pilietis gali tikėtis 15 šlovės minučių žiniasklaidos veidrodyje, ne tik tapo masinės kultūros nuosavybe, bet ir šlovės parodija. Ypač Lietuvoje. 15 minučių išsigimė į niekaip nesibaigiančius provincialius realybės šou. Specifiška lietuviška jų atmaina – prezidento Rolando Pakso realybės šou po visą Lietuvą.

Masinės kultūros "šoumenai"nuo seno masina amerikiečių kiną. Tačiau retas kuris kūrėjas sugeba išsivaduoti iš jos primestų stereotipų. Tai pavyksta Milošui Formanui, Paului Thomasui Andersonui, dar keliems… Todėl neatsisakysiu malonumo dar kartą pasižiūrėti žavų Andersono 1997 m. filmą "Pašėlusios naktys" (LNK, 10 d. 23.35), nostalgiškai pasakojantį apie gėlių vaikų ir seksualinės revoliucijos laikus. Filmo herojai – pornografinių filmų kūrėjai. Viename interviu režisierius sakė: "Aš dievinu pornografiją ir jos nekenčiu. Ji mane jaudina ir sukelia pasišlykštėjimą. Kad sukurčiau "Pašėlusias naktis", turėjau susitaikyti su šiuo ambivalentiškumu. Tai man leido stebėti filmo personažus jų neteisiant. Tačiau, nepaisant visko, jų poelgiai turėjo savo padarinius. Žmonės, kurie ryžtasi eiti iki galo, rizikuoja, nes po šventės būna skausminga aušra…"

Nenoras teisti personažus daro "Pašėlusių naktų", "Magnolijos", "Apsvaigusių nuo meilės" autorių artimesnį europiečių režisieriams, nes amerikiečiai dažnai būna nepakeliami moralistai. Net Oliveris Stone’as. Bus įdomu po ilgokos pertraukos pasižiūrėti jo 1993 m. filmą "Gimę žudyti" (LTV, 10 d. 22 val.). Būtent jis prieš dešimt metų įvairiose diskusijose dažnai buvo pasitelkiamas kaip argumentas, kad pasaulis vis labiau ritasi į prievartos bedugnę. Filmo herojai – du jauni nusikaltėliai, kurie nori atsirevanšuoti gyvenimui. Jie jauni, seksualūs, žiaurūs ir neturi jokių moralinių skrupulų. Tai įrodo penkiasdešimt keli lavonai. Tačiau tai nereiškia, kad jie negali sulaukti savo 15 minučių šlovės. Atvirkščiai. Žiniasklaida mėgaujasi savo naujais herojais… Filmas sukurtas pagal tada dar menkai kam žinomo Quentino Tarantino sumanymą, todėl jis nėra toks tiesmukas, kaip kad norėtų ponai moralistai. Aišku, nereikia pamiršti ir Oliverio Stone’o – jis šiame filme, kaip jokiame kitame, yra nusiteikęs polemizuoti su žiūrovu, o ne įrodinėti jam seniai žinomas tiesas.

Pasižiūrėjus filmą, be abejo, kyla noras polemizuoti, ar filmuose gausiai rodoma prievarta iš tikrųjų pasmerkia ją, ar prievarta tik naudojamasi norint patraukti žiūrovus. Riba yra labai subtili ir, deja, kartais nebepriklauso nuo autorių. Prisimenu, kad vienoje dokumentinio serialo "Kriminalinė Rusija" serijoje buvo pasakojama apie jaunų žudikų porą, kurią įkvėpė Woody Harrelsono ir Juliette Lewis filme "Gimę žudyti" suvaidinti herojai bei jų nuotykiai. Sako, kad gimę žudyti rusai stengėsi net išoriškai būti į juos panašūs.

Kad ir kaip būtų, visi pasiilgstame vadinamųjų "true story". Vieną tokią istoriją atkuria vokiečių režisieriaus Maxo Färberböcko 1999 m. filmas "Eimi ir jaguaras" (LTV, 14 d. 22 val.). Jo herojės – dvi moterys, kurias suveda karo metais netikėtai įsiplieskusi meilė. Viena jų – nuo persekiojimo besislapstanti žydė (Maria Schrader), kita – ištikima vokiečių kareivio žmona, kelių vaikų motina Lili (Juliane Kohler). Praėjus daugeliui metų po karo, ji išdrįso papasakoti savo neįtikėtinos meilės istoriją ir sulaukė ne tik savo 15 minučių šlovės, bet ir filmo.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 78 
3:21:44 Jul 8, 2009   
Nov 2006 Mar 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba