Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2009-07-03 nr. 3244,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=15062

PROZA/Apsakymo konkursas

Septyni V. miesto stebuklai

NERIJUS MEŠKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jano Bułhako nuotrauka

Troleibuse, man už nugaros, kalbasi trise.

– Laikas būtų obelis genėt.

– Ir kirsti reikėtų, ale dar derlių duoda, gaila.

Trečiasis tyli, bet kažkodėl žinau, kad jis ten. Įsistebeilijęs į ritmingai pro šalį prajudančius Pylimo gatvės bromus. Viename iš jų kadaise įveisiau tau kabančius Semiramidės sodus. Mūsų vaikas, žaisdamas terasoje, užspringo riešutu ir pasaulį supurtęs žemės drebėjimas palaidojo figas, migdolus, akacijas, sutraiškė rožių pumpurus, o sumaitotų jazminų žiedlapiai sūkuriu pakilo virš Vilniaus babilono ir balta liepsna apgaubė tris statulas, iškilusias ant Arkikatedros bazilikos stogo.

Prisimenu, kai dar buvau Laurynas Stuoka-Gucevičius, jokių statulų ant to stogo net negalvojau kelti: tai kitas architektas, Kazimieras Jelskis jau po mano mirties pasirūpino, kad trys šventieji iš aukšto žvelgtų į miestą – karalaitis vaikas, basomis per sniegą bėgdavęs į bažnyčią melstis, didiko sūnus, aštuoniolikos metų miręs per pačią Marijos dangun ėmimo šventę, ir smuklininko duktė, pagal legendą, atradusi Kristaus kryžių.

Tai jos plaukų upė leidžiasi į tamsų Šventaragio slėnį. Blyksteli sidabra­spal­vė žuvies nugara, klykteli melduose naktinis paukštis, ir vėl tylu tarsi nieko nebūta. Kuris iš mūsų – ji ar aš? – trumpam sutrikdėme nakties ramybę? Mano basos pėdos apkibusios drėgnomis žolėmis, smilgos pjauna tarpupirščius, aš sėlinu tyliai kaip jaunasis Paris, ieškodamas savosios Elenos. Ji slepiasi už vieno iš gluosnių kamienų, svyrančių Vilnelės vandenų link, tuoj tuoj susijuoks, ir man vėl teks grįžti į savo laiką – Arkikatedros varpinės dūžių perskeltą XXI amžiaus dabartį, kurioje ji nejudri stovi ant vieno iš bazilikos kuorų su tuo savo saulės nuauksintu kryžiumi, o aš esu tik įrašas bažnyčios metrikų knygoje, kūdikis, pakrikštytas Kazimieru Stanislovu, dviem vardais, kurie man kol kas nieko nereiškia, nes dar netapau istoriku, ir iš viso nežinia, ar tapsiu.

iliustracija
Jano Bułhako nuotrauka

Sako, Daukantas pėsčias pasiekė Vilnių, ėjo kažkur nuo Klaipėdos krašto, kad vėliau savaip užrašytų istoriją, pagarbindamas būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Turėjo gi jam po tokios kelionės kojas skaudėti, gal ir per kelius jos linko, bet Rodo koloso likimo nesulaukė –­ mirė penkiolika metų už jį vyresnis ir tikriausiai nuo plaučių uždegimo. Taigi žmogaus kaulas už tvirčiausią akmenį tvirtesnis.

Pagailėjo akmuo ir mergaitės, Gedimino pilį statant, tik puokštę laukų gėlių pamatų duobėje prispaudė, vėliau ji, jau senolė, ant vėlių suolelio sėdėdama Mindaugo valstybę apgailėjo, o jos vaikų vaikaičiai pamiškėje ne pradingusios karūnos brangakmenius, o rasos lašus nuo rasakilų taurelių vienas kitam ridinėjo, kol šie, blykstelėję saulėje, ryto rūku pavirto kaip ir didinga Lietuvos praeitis, kurios valdovai būtų galėję atgulti lietuviško Halikarnaso mauzoliejuje.

Jei toks būtų buvęs Vilniuje pastatytas, tai tikriausiai ant Gedimino kapo kalno, kur šių laikų naujieji pagonys vėl į apeigas renkasi, simboliškai duoną laužia, midumi ar šaltinio vandeniu užsigerdami, bet pirma keletą lašų Patrimpui ar Ūkopirmui nulieja, ir įsigeria vanduo į peleną, kadaise, 1419 metais, Vilniaus vyskupijos katedrą liepsnos pašvaiste apgaubusį, nes gal ir nederėjo jos statyti Šventaragio slėnyje, ant Perkūno šventyklos griuvėsių. Ką gali žinoti, koks pagonis, nusprendęs tapti nemirtingas, ją kaip auką saviems dievams padegė, o ir medinis paties Perkūno stabas ugnies fakelu virto, dangaus soste sėdėdamas, žaibu lyg skeptru į žemę pasirėmęs, kairiąja ranka Jūratę prie šalies glausdamas, kol dar ši nebuvo Maironio apdainuota ir į Kastyčio baltalyčio tinklus neįsipainiojo, marių žuvis bevaduodama.

iliustracija
Jano Bułhako nuotrauka

Dabar pati tik su skenduoliais kalbasi, o jos gintarinių rūmų akmenėlius Pilies gatvės prieigose prekeiviai turistams žarsto. Nupirkau ir aš ten auskariukus savo dukrelei, įsegsiu į ausis dešimtojo gimtadienio proga, žiūrėk tu man, kaip greitai išsistiebė, tuoj tėvą praaugs, vis užsieniuose besiblaškantį, tėvų žemę žmonai palikusį ir tik trumpam, kelioms savaitėms, namo begrįžtantį.

Taigi įlipau Trakų stotelėje į 7-ojo maršruto troleibusą, važiuoju dabar Pylimo gatve į patį galą Justiniškių, klausydamasis trijų vyriškių pokalbio apie obelis, ir spėlioju, kuris iš jų viename iš tų apšerpetojusių bromų įveisė žmonai Semiramidės sodus ir pirmagimį sūnų Kazimieru Stanislovu pavadino. O prieš akis prabėga spalvotos Lietuvos tūkstantmečio reklamos, primindamos, kad laikas yra ne kas kita, kaip jos šviesių plaukų upė, tekanti Šventaragio slėnio praeities link.

 

Skaitytojų vertinimai


53823. ehf7evh2009-07-06 10:13
Graži publikacija - gražus tekstas, gražiai parinktos nuotraukos, bet juk tai - ne apsakymas, o tiesiog eseistinis pakalbėjimas. Ne?..

Rodoma versija 1 iš 1 
2:14:22 Jul 8, 2009   
2 PM 2 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba