SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-04-06 nr. 750

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Ona Mažeikienė
Meno kryžkelės
1
• Sveiki sulaukę šventų Velykų!1
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• Ciklą užbaigus
• Živilė Ramoškaitė
„Kaskados“ mini dešimtmetį
• Viskas prasidėjo nuo mažo žaislinio pianino12
• Nebegirdėsime Vytauto Strolios…
• Kamilė Rupeikaitė
„Ir vėl spektaklis, vėl premjera...“
2
• Rita Nomicaitė
Guvus koncertas
1
• Aušra Stasiūnaitė
Kūrybinį kelią prisimenant
1
• KONCERTAI

Dailė 
• Dovilė Tumpytė
Meno Maskva: pasivaikščiojimas
4
• Živilė Ambrasaitė
Menininko klajonės
• „Senamiesčio dominijos“ kiaušinis tapo margučiu
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Agnė Narušytė
Šokoladinės Velykos
18
• Liudvikas Jakimavičius
Didžiosios savaitės mitologemos

Teatras 
• Teatro riteris1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pramogų metas1
• Kaip sėkmingai susigadinti gyvenimą1
• Išdalyti „Kino pavasario“ apdovanojimai
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Laima Kreivytė
Pavasaris Londone
24

Anonsai 
• Šv. Velykų koncertas „Jono Pauliaus viltis“

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Meno kryžkelės

Vytauto Kazimiero Jonyno kūrybos paroda

Ona Mažeikienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vytauto Kazimiero Jonyno skulptūros

Šiemet Lietuva švenčia pasaulinio masto dailininko, Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro, JAV nacionalinės akademijos nario, pedagogo prof. Vytauto Kazimiero Jonyno (1907 03 16 – 1997 12 04) šimtmetį. Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose kovo 27 d. atidaryta dailininko kūrybos retrospektyvinė paroda „Pasaulio meno kryžkelėse“. Atidarydamas parodą, muziejaus direktorius R. Budrys kalbėjo apie V.K. Jonyną kaip apie puikų oratorių, gabų menininką, kuris buvo įvaldęs visas dailės sritis – grafiką, tapybą, skulptūrą, vitražą, mozaiką. Jis dėkojo dailininko dukrai Giedrai Jonynaitei-Tronconei, padovanojusiai tėvo studiją ir meno kūrinius Lietuvai šių metų pradžioje ir atvykusiai iš tolimos Amerikos į parodos atidarymą. Šiemet dovanotų kūrinių dalį lankytojai parodoje pamatys pirmą kartą.

G. Jonynaitė pasakojo, kad tėvas, dar gyvendamas toli nuo tėvynės, nuolat svajojo apie tai, kad jo kūrybiniam palikimui geriausia vieta būtų gimtinėje. Už puikią parodą duktė dėkojo muziejaus direktoriui R. Budriui ir darbuotojui Vytautui Balčiūnui, su kuriuo ilgokai susirašinėjo dėl kūrinių pargabenimo į Lietuvą. Kultūros ministras J. Jučas įteikė G. Jonynaitei padėkos raštą. Po oficialių kalbų atvykusieji į atidarymą buvo pakviesti apžiūrėti gausią parodą aštuoniose erdviose rūmų salėse ir jas jungiančiuose koridoriuose. Parodoje lankytojai gali pamatyti visų meno sričių kūrybą ir susipažinti su visais trimis dailininko kūrybos periodais: nuo Kauno meno mokyklos iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, nuo 1944 m. Vokietijos, Freiburgo dailės ir amatų mokyklos, iki XX a. 6-ojo dešimtmečio ir vėliau – kūrybos Amerikoje.

Žymaus dailininko kūryba Lietuvos meno mėgėjams (ką jau kalbėti apie žinovus) neblogai pažįstama. Apie V.K. Jonyną nemažai rašyta: enciklopedijose, meno knygose bei Lietuvos ir užsienio periodikos straipsniuose. Ypač išsamiai aprašytas visas dailininko gyvenimas ir kūrybiniai ieškojimai monografijų meistro Tomo Sakalausko knygoje „Kelionės. Dailininko Vytauto K. Jonyno gyvenimas.“ (Vilnius, „Vaga“, 1991). Knygos autorius išklausinėjo dailininką ir pateikė daug jo biografijos faktų, autentiškų jo minčių apie gyvenimą bei dailės kūrybos paslaptis. Jeigu nesate knygos skaitę, linkėčiau paskaityti, nes dviejų savo srities meistrų pokalbis labai įdomus ir suteikia daug žinių.

iliustracija
Vytautas Kazimieras Jonynas. „Europa“. 1953 m.

Trumpai priminsiu pagrindinius dailininko gyvenimo faktus. V.K. Jonynas gimė Dzūkijoje (Alytaus apskr.), mokėsi Suvalkijoje ir Kaune. 1923–1929 m. studijavo Kauno meno mokykloje. Tapybos jį mokė Adomas Varnas, o grafikos – Adomas Galdikas. 1931–1934 m. žinias gilino Paryžiuje, Aukštojoje dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokykloje, įgijo medžio raižinių ir knygos meno specialybę. Be to, 1935 m. V.K. Jonynas Paryžiuje dar studijavo medžio skulptūrą ir baldų konstravimą Taikomosios dailės mokykloje (Ecole Boulle). Sugrįžęs į Lietuvą (1935–1940 m.) V.K. Jonynas dėstė grafiką ir medžio skulptūrą Kauno meno mokykloje. 1941–1944 m. jis buvo Kauno taikomosios dailės instituto direktorius ir dėstytojas. Grįžtant į Lietuvą sovietams, dailininkas su šeima pasitraukė į Vokietiją. Įkūrė Freiburgo meno mokyklą (1946–1950), jai vadovavo ir, žinoma, kūrė. 1951 m. išvyko į JAV ir apsigyveno Niujorke. Dėstė dailės disciplinas Catan-Rose institute Kvynse (1951–1957), vėliau, iki 1973 m., Fordhamo universitete Bronkse. Niujorko periodas pats intensyviausias ir reikšmingiausias kūrybiniu atžvilgiu. 1955 m. įkūrė monumentaliosios dekoratyvinės dailės studiją, veikusią iki 1983-ųjų. Studiją uždarius, atsidėjo laisvai kūrybai. Nuo 1989 m. dailininkas vasarodavo Druskininkuose, čia buvo įkurta V.K. Jonyno galerija (M.K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas). Dailininkas tapo Druskininkų Garbės piliečiu. Ir tik paskutiniuosius savo gyvenimo mėnesius dailininkas praleido Vilniuje, viename geriausių šalyje pagyvenusių žmonių pensione. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

iliustracija
Vytautas Kazimieras Jonynas.
„Šv. Kazimieras“

Dailininkas V.K. Jonynas buvo žinomas dar iki Antrojo pasaulinio karo. Jis aktyviai kūrė, jo kūryba buvo eksponuota ir įvertinta. 1937 m. Pasaulinėje meno parodoje Paryžiuje V.K. Jonynas gavo du aukso medalius (už grafiką ir plakatus) ir garbės diplomą už baldų projektus. Po karo apie pasitraukusius iš Lietuvos išeivius nieko nežinojome. Pirmąsias Amerikoje sukurtas V.K. Jonyno litografijas Lietuvos dailės muziejui padovanojo 1969 m. (išdrįsęs atvykti į sovietinę Lietuvą) dailininkas Viktoras Vizgirda. V.K. Jonynas Lietuvoje lankėsi 1979 ir 1989 m., jo kūryba buvo eksponuota Lietuvos dailės muziejaus salėse. Pradedant 1980-aisiais ir vėliau V.K. Jonynas pats padovanojo muziejui daugiau kaip 400 įvairiausių žanrų dailės kūrinių: piešinių, medžio raižinių, litografijų, akvarelių, pašto ženklų, vitražų bei jų projektų ir eskizų, altorių eskizų, atvirukų eskizų, medinių, terakotinių, metalinių skulptūrų. Be žymaus dailininko V.K. Jonyno kūrybos neapsieina nuolatinės dailės muziejų ekspozicijos.

Parodos pradžioje eksponuojama V.K. Jonyno grafika, knygų iliustracijos. Kurti grafiką dailininkas pradėjo dar studijuodamas Kauno meno mokykloje. Jis kūrė knygų, vadovėlių viršelius, vinjetes, iliustravo periodinius leidinius. Grafikos menas dailininkui buvo ne tik kūrybinis poreikis, bet ir materiali paspirtis. Dailininkas yra piešęs satyrinių piešinių, plakatų, kūręs istorine tematika.

Pasimokęs Paryžiuje jis sukūrė daug estampų ir surengė savo grafikos parodą. Kūryba vietinės spaudos buvo teigiamai įvertinta. Kelerius metus (nuo 1932-ųjų) dailininkas kūrė iliustracijas K. Donelaičio knygai „Metai“. Su meniškomis iliustracijomis knyga buvo išleista tik 1940-aisiais. Už iliustracijas dailininkas gavo valstybinę premiją. Eksponuojama nemažai knygų iliustracijų, grupinių kompozicijų, įžymių žmonių portretų. Parodoje matome Freiburgo miesto vaizdų, ten sukurtų knygų iliustracijų, portretų, smulkiosios grafikos: pašto ženklų, emblemų, ekslibrisų, atvirukų eskizų. Dailininko raižiniuose galima pastebėti lietuvių liaudies meno paprastumą ir sudėtingų istorinių raižinių braižą. „Liaudies meno raižiniai atitiko mano būdą. Juose radau kelią, kurį galiu rinktis. (…) Gailiuosi, kad ilgai užtrukau, kol prisikasiau prie mūsų liaudies meno raižinių esmės. Ir prisikasiau, deja, tik protu, o ne darbais (…) Viskas prasidėjo liaudies raižinių lukštenimu. Jie [darbai] Paryžiuje laipsniškai keitėsi. Linijų adoracija. Patiko galimybė užgriebti kiek paprastesnius sprendimus. Kai kam atrodė, kad pakliuvau kubizmo mokyklos įtakon, nors iš tikrųjų tai buvo konstruktyvizmo, o ir dekoratyvumo rezultatas. Pastarieji elementai stiprino graviūros išraiškos jėgą. (…) Grįžęs iš Paryžiaus į Lietuvą (…), su K. Donelaičiu užvedžiau visai kitą kalbą negu pirmosiose keturiose „Metų“ iliustracijose. Ir kituose šio laikotarpio darbuose, neišskiriant nė Niujorko periodo, neužmiršau liaudies meno raižinių sidabrinės linijos.“ Studijos ir kūrybiniai ieškojimai dailininkui kėlė norą mokytis, „mokytis visko, kas tik susiję su menu“. (Visos straipsnyje cituojamos dailininko mintys yra iš V.K. Jonyno straipsnio „Paryžius: didmiesčio dinamika ir liaudies meno jėga“, „Tiesa“, 1987 m. vasario 15 d.)

iliustracija
Vytauto Kazimiero Jonyno skulptūros

Viena parodos salė skirta akvarelei, žavinčiai nepaprastu skaidrumu, spalvų suderinamumu. Čia nėra ypatingų siužetų, vyrauja spalvingi gamtos vaizdai. Paveikslai tokie lengvučiai, tarsi peršviečiami, labai mieli akiai. „Nuostabi yra spalva, palieta akvarele ant popieriaus. Kokios jėgos galimybės slypi šioje spalvoje? Kaip išsaugoti jos jėgą ir stiprumą, kad neprarastum skaidrumo?“

iliustracija
Vytauto Kazimiero Jonyno ekspozicijos fragmentas

Gyvendamas Amerikoje, V.K. Jonynas labai daug kūrė lietuvių bažnyčioms. Parodoje matome daugelio vitražų projektus ir jų spalvingus eskizus. Vienos salės langą puošia originalus vitražas „Pasveikinimas miestui“ (1986 m.). Dailininkas atliko apie 200 užsakymų, daugiausia religinės, bet ir pasaulietinės paskirties pastatams. Jis tiesiog kūrė pastatų interjerų visumą: altorius, vitražus, skulptūras, bareljefus, mozaikas, baldus, šviestuvus ir net bažnytinius reikmenis. Pristatydamas parodą R. Budrys pabrėžė, kad viskas, ką parodoje matome, yra gražu, bet kokį pritrenkiantį vaizdą galima regėti lankantis tų bažnyčių viduje!.. Apie vitražus, mozaiką dailininkas rašė: „Vitražas gali išaugti su siena, su dviem ar trim aukštais. O spalvų gražumėlis! Stiklas – saulės medžiotojas, be jos jis nebylys. Kas jį gali pavaduoti saulei nusileidus? Elektra ar mozaika? Lauko akmenėliai, stiklo gabalai ar tradiciniai glazūruoti mozaikos keturkampiai gabalėliai? Ar galėjau prieš tokias pagundas atsispirti? Reikėjo pamėgint.“ Taip dailininkas viską „mėgino“ ir kūrė.

Skulptūros ir bareljefų salė daro didelį įspūdį. Iki šiol parodose matydavome V.K. Jonyno skulptūras išdėstytas pavieniui, tarp kitų dailės žanrų. Dabar sienas puošia bareljefinės Kryžiaus kelio stotys, o salės centre – medžio, aliuminio, bronzos, apibendrintų lengvų dinamiškų linijų modernios skulptūros, eksponuojamos žvakidės bei kiti dekoratyvūs plastiniai dabai. „Skulptūra yra architektūros sesuo! Čia, broleli, tai bent formos, tai bent formatai, bet jas turi palikti tik mažuose popieriaus lapuose.“ Tik daug sukūręs, įvaldęs visas meno sritis ir turintis oratoriaus talentą dailininkas galėjo taip taikliai ir poetiškai jas aptarti.

Parodoje galima pasižiūrėti ir videofilmą, kur V.K. Jonynas pasakoja apie savo gyvenimo ir kūrybos kelius.

 

Skaitytojų vertinimai


11643. agne :-) 2007-11-25 19:27
labai saunus straipsnis.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 88 iš 201 
23:24:55 Jun 30, 2009   
Oct 2006 Feb 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba