ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-06-26 nr. 946

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. KoridaVLADAS BRAZIŪNAS. Vieną kartą per tūkstantį metų-gk-. Sekmadienio postilėKalbėjosi Elita Veidemane. Knutas Skujeniekas: „Mes dabar maitinam utėles...“ANDRIUS MARTINKUS. Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (1) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (1) • DAINA OPOLSKAITĖ. Mano tėčio šviesaJURGIS VININGAS. EilėsPOVILAS ŠARMAVIČIUS. Pirmadienio krupnikasARTŪRAS LIUTVINAS. Einu namo (2) • ARTŪRAS LIUTVINAS. Iš caro žemės žmonių prisiminimų (1) • ANGELĖ JASEVIČIENĖ. Bandymas prisijaukinti mirtįRIMA PALI. Brunono (Bruno von Querfurt) gyvenimasAUDRIUS MUSTEIKIS. Mano protėviaiSu fotografu VIDU BIVEINIU kalbasi Akvilė Žilionytė. Apie vandenis, šviesą lange ir ranką prie širdiesGIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Slibinai (5) • Kitas numeris išeis liepos 10 d. (6) • daugiau tokių sekmadienių nebebus. Bus kitokie. (2) •

Korida

DALIA STAPONKUTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gėlė. 1996
Edita Matulionytė

Tarp visų asmeninių istorijų, kurios neišpainiotos grūdasi prie brandžios gyvenimo vasaros ištakų, skaudžiausios yra senos meilės istorijos, kurios, regis, seniai turėjo atitekti nakčiai, visiems laikams pakilti į dangaus skliautą ir virsti amžinu žvaigždėtų platybių fonu. Tačiau kartais dievas miegodamas mosteli plaštaka virš tavo veido, ir tos istorijos ima gelti tarsi gėdingos aistros, varstančios kūną aštriomis prisiminimų adatėlėmis, po kuriomis vienas po kito sproginėja spindintys tikrovės burbulai, drumsdami išmaldautą čia ir dabar ramybę. Sena meilė kaip sirena, kurios balsui sunku atsispirti, vilioja į pražūtingą praeities gelmę, šelmiškai nusiteikusi išbandyti naujas tavo išgales. Stipriausiai vilioja klausymosi geismas, nes norisi kaskart pajusti atmintyje išlikusį arba jau susikurtą žodžių ir balso malonumą, norisi girdėti aiškiai, ne per laiko miglą tai, kas kadais iki saldaus pamišimo paralyžiuodavo kūną. Žmonės, kaip kalbiniai žvėrys, vos užuodę pažįstamo veikimo nuodą, gali instinktyviai judėti jo kryptimi, nenujausdami tykančios strėlės. Žodžiai kaip raudonos skraistės brūkštelėjimas per buliaus šnerves įaudrina iki bebaimio šuolio ant likimo ieties smaigalio.

Atsispyrę nuo žodžių ir nuo jų apkvaitę, mes imdavome iliustruoti ir turtinti savo istoriją vienas kito nuotraukomis, dauginti intymiausių kūno dalių atvaizdus, kurie išsiskyrimo pertraukėlėse turėdavo mums tapti jaudinančiu prisiminimu, nors iš tikro nuvildavo ir netgi graudindavo tarsi apgailėtinų ir gleivėtų pievos varlyčių bejėgiškumas. Vešliose, sužėlusiose tankmėse, krėsdami išdaigas, šlapindamiesi vienas kitam ant rankų, šluostydami, uosdami, glostydami ir šukuodami vienas kitą, mes dalindavomės pasakojimais, paslaptimis ir prasimanymais. Kartais mėgdavome atsitraukti nuo žodžių ir būti visiškai nebylūs, braidyti po tylias sutemas, visiškai akli ne tik nuo tamsos, bet ir vienas nuo kito, nuolat alkani, nuolat sotūs išgulėtos žolės minkštimu. Juokdamiesi valydavome vienas kito skysčius lapais, guosdami gydydavome vienas kito įdrėskimus seilėmis, švelniai kamšydavome vienas kitam burną kvapnių žiedų saujomis, kai aistros riksmas pernelyg rėždavo širdies nervą, ir pailsę pridėdavome ausį vienas kitam prie krūtinės pasiklausyti bežodžio, žvėriško širdies plakimo. Nuvarginta širdis kartais prašydavo nusiraminimo, liepdama glamonėti vienam kitą liečiantis tik minkštomis pirštų pagalvėlėmis, ir tada atrasdavome, kad labiausiai jaudinantis yra ne visiškas, o vos vos artumas, pusmetrio atstumu. Drebėdami iš jaudulio išplėsdavome naktį iki begalybės, ir kai po skrydžio kūnas norėdavo nusnūsti ant kokios nors cemento briaunos, iš tos nakties be paliovos skleisdavosi vis kita naktis, dar kūniškesnė ir sykiu jau visiškai bekūnė, išpiešta švytinčiomis linijomis ir ratilais, ugnies spiralėmis. Mes mėgavomės įvairiausių formų paviršiais – tai galėdavo būti paslaptinga užuolaidos klostė, stalas su pabirusiais teptukais ir dažų tūbelėmis, įtrūkusi betono plokštė su žolės kuokštu ar glotnus metalinis vamzdis – ir krapštydavome vienas kitam iš panagių rūdis, senus dažus ir sudrėkusias dulkes, surinktas nuo tų paviršių. Mes užsikrėsdavome net banaliausių gamtos gyvių – kaip juodi, žvilgantys buožgalviai – energija ir imituodavome plonyčių linijų – kaip rausva, išlenkta gandro koja – grakštumą. Buvome bebaimiai, įžūlūs, išmirkę tekiloje, išdažę visus patiekalus savo syvuose, sužvėrėję, atsisakę valios, destruktyvūs. Mūsų meilė neturėjo vietos ir patalo, pusalkanė ir skurdi, ji nuolat išplėšdavo sau gabalėlį svetimos erdvės, išgramdydavo kitų purvą ir paruošdavo laikiną guolį savo dviem susitraukusiems nuo aistros kūnams. Mes neturėjome nieko, tik išgrynintą, nepakeliamą aistrą, kuri dūris po dūrio žudė kaip banderilių nuodai, iš galingų žvėrių paversdama mus tuo, kuo virsta nugalėti buliai. Įdomu, kuo virsta jų kūnai? Įtariu, kad kažkuo absoliučiai paradoksaliu – sočiais kumpeliais, preciziškai nupjaustytais rageliais ir išvalytomis žarnelėmis kažkam, tegu ir ugniai, naudoti. Atėjo laikas, ir į mus kažkas iš pasalų nusitaikė, pasirinko mus ir prarijo mūsų aistrą, kad koridos ratas suktųsi toliau. Svarbiausia ne žvėries mirtis, o korida, kuri niekados nebūna paskutinė, tik pereinamasis punktas, už kurio atsiveria kita korida, dar spalvingesnė – viršspalviai ir viršjausmiai...

Mes žūvame, o mūsų aistros gyvena savo gyvenimą, laukdamos, kol mumyse apsigyvens kitas žvėris. Jos neturi amžiaus, laiko ir vietos, bet turi smogiamąją galią, kryptį ir, jei pasiseks, išrauna mus iš inercijos molio. Jos juda, ieškodamos eliksyro, plyšio prasiveržti, erdvės užkariauti. Jos kaip jautrios Aleksandro Makedoniečio šnervės gerai užuodžia kitų šalių aromatus, patiki netikėtomis galimybėmis ir, dievo plaštakai sapne pamojus, skrieja link tolimo pasaulio atspindžių. Jos šaukiasi stilingų viduramžių miestų su sena kūniškos aistros istorija, jei tokia užrašoma, o gal tiesiog siekia palankios ir erotiškos Viduržemio temperatūros, kurioje kūrėsi ir savo istoriją kūrė pamišėlės nemiegančios tautelės, neigiančios proto, teritorijos, kūno imperiją ir išpažįstančios vienintelę – aistrų – imperiją. Nenuostabu, kad ten – prie tos geidžiamos ir geidulingos Viduržemio jūros pakrančių su spalvingų charakterių miestais – mus tradiciškai vilioja iš antikinių protėvių paveldėtas šnervių jautrumas. Tokių vietų stilius atgrasumo ir patrauklumo turi su saiku – ištvirkęs, išgalvotas, tropinis, truputį ciniškas ir pasižymintis neregėtu orumu, lygiai kaip sena aistra. Tokiose vietose dažniausiai atrodo, lyg jose jau būtume kažkada – labai seniai – buvę. Jos verčia galvoti, kad mes iš anksto pažįstame kraštovaizdžius, kuriuos išvysime per savo gyvenimą, ir kad apskritai negalima užtikti kažko visiškai naujo, ko nebūtume seniai nujautę giliausiuose savo kloduose. Viduramžių mieste, vienoje iš vasarėjančių kūniškų Viduržemio šalių, aš ir norėčiau susidurti su savo sena aistra, nes turiu nuojautą, kad mano amžius ir charakteris sutaptų su vietos koloritu ir, nepaisant įmanomos susitikimo dramos, ta vieta padėtų man jaustis gerai. Sakoma, kad susitikti su „buvusiais“ neteisinga, kad taip neigiamas savo pačių tragiškumas, žeminama savo aistra. O gal atvirkščiai? Gal susitikti – tai eiti į skaudžią akistatą su savo tragišku laikinumu ir pašaipiomis likimo grimasomis. Apie tai, kaip tokiuose miestuose prabunda prisnūdę, rafinuoti ir moteriškais sijonėliais dangstomi jausmai, ryžosi prabilti net Woody Allenas iš anapus Atlanto, savo naujausiame filme akies krašteliu užgriebdamas beveik absurdišką žmogiškų santykių trapumą ir netikėtumą, kurį sustiprina vieta. Vieta, siūlanti aistroms siužetus, arba „aukų“ laukiantys vietos siužetai, kaip trafaretų išpjovos sugeriantys srūvančias svečių aistras. Tose vietose sutirštėja laimės nuojauta ir skausmas, nes per amžius gyventojų sulipdytas vietos tobulumas, tikrumas ir gyvybe trykštančios šiltos gatvės išryškina daugelį žmogiškų santykių niuansų su brangiausiomis dovanomis ir slegiančia išdavyste. Aš pradėčiau susitikimą nuo lėto pasivaikščiojimo po miestą, ilgo ėjimo ir pokalbio einant. Eitume ir eitume viduramžiškų keliukų nėriniu, glausdami savyje seną aistrą, ir pamažu susikurtume nematomą ėjimo nuoseklumą, per kurį padvelktų tariama, bet mums svarbi amžinybė. Eidami prisijaukintume seną miesto kvartalą, auksines kaip Kipro dulkės Viduržemio architektūros linijas, šios gražbyliaudamos įsuktų mus į unikalų senamiesčio šifrą, tą koketeriją, tą vylingą istorijos mistifikaciją, į akivaizdų maskaradą, sukurtą iš naktinių gatvės spektaklių. Į maskaradą be perdėto prašmatnumo, be sustiprinto pojūčių aštrumo, be didelio pikantiškumo ir gestikuliavimo, vienu žodžiu – į švelnią Viduržemio miesto kasdienybės šventę, kur niekas nerėžtų akies ir perdėm nekolonizuotų. Kokią vėlyvą valandą įsidrąsinę ir jau susikibę už rankų eitume vakarienės į paprastą skersgatvio užeigą su sukrypusiais staliukais ir gėlėtomis klijuotėmis, ryškiomis kaip tatuiruotos padavėjų nugaros, valgytume koridoje nurungto buliaus kepsnį su grybų padažu, vilgytume lūpas tirštame Katalonijos vyne ir ratas girgždėdamas truputį krypteltų atgal. Mes gal ir nebejaustume vienas kitam ištvirkusios aistros, tačiau susiremtume laiką naikinančia kūno kalba ir taikytume savo strėlių nuodus į kitus mumyse apsigyvenusius žvėris. Svaidytume vienas kitam šmaikščius iššūkius, praeitis mumyse susiremtų su šia akimirka kaip koridos arenoje, kurioje laukiame reginio, tolimi pasauliai staiga suartėtų – siaubingai ryškūs, siunčiantys vienas kitam spontaniškus signalus, neišsakomus pasiaiškinimus. Signalas po signalo – ir mes pajustume, kad esame jau nebe gaivališki medžiotojai, o meistriški toreadorai – mūsų žvėrį jau nudobė kiti, ir mūsų vaidmuo dabar yra gražiai paerzinti vienam kitą muleta ir špaga, beveik nerizikuojant suklupti. Mes pajustume naujojo laiko gramatiką savo kalboje, ir tai nebūtų kokie pramanyti prieskoniai ar rinktiniai praeities likučiai, ar svaiginantys aklagatviai, į kuriuos įpuolėme mėgindami save. Ne, tai būtų tiesiog naujojo laiko gramatika, kurioje vyrautų belaikė tariamoji nuosaka – „o kas būtų buvę, jeigu...“ – liudijanti, kad tapome belaikiai, ir laikas mumyse nieko nebepakeis. Mūsų, belaikių, nebegalės nužudyti kiti kaip klasikinėse istorijose apie pagrobtą ir apmainytą aistrą, tačiau gal panorėję dar galėsime žudyti vienas kitą – pikantiškai ir subtiliai. Mūsų sena aistra eina dideliais žingsniais per viduramžių miestą, žengia per mus, ir taip jau visada bus, vis iš naujo, kadangi, išmušta iš laiko vėžių, ji nebeišmatuojama, bedugnė, mums nebepriklausanti, jokiais pakartojimais neišsemiama.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Liepos

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 96 iš 236 
23:02:09 Jun 30, 2009   
Oct 2006 Feb 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba