SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-01-23 nr. 598

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neremia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas117
• Fondo taryba6
• Protestas23
• Atgal į ateitį?11
• 100-osioms spaudos atgavimo metinėms2

Muzika 
• Beata Leščinska
Lauksime ir kitąmet
20
• Mykolas Usonis
Įspūdis, dėl kurio buvo verta lėkti iš Vilniaus į Klaipėdą…
• KONCERTAI

Dailė 
• Lijana Birškytė-Klimienė
Lietuvos istorijos atspindžiai dailėje
• Armina Jonušaitė
"Auksinio jaunimo" mafija
5
• Kristina Stančienė
Įžūlumas vietoj melancholijos
 Onutė Gaidamavičiūtė
Įvairiaspalvė rezignacija
1
• PARODOS

Literatūra 
• Pamąstymai apie lietuvišką dailę išeivijoje1
• Knygos meno konkursas
• VAKARAI

Teatras 
• Alma Braškytė
Requiem vaikystei
2
• Alė Strik
O Chan lauks visada
4
• Rusų dramos teatre – rusų klasika
• SPEKTAKLIAI2

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Artėja Tarptautinis Berlyno kino festivalis
1
• Neįminti klausimai2
• Šventas naivumas2
• Raudotojų prašome nesivarginti
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Įvairiaspalvė rezignacija

Audronės Petrašiūnaitės tapybos paroda Rotušėje

Onutė Gaidamavičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Audronė Petrašiūnaitė. "Autoportretas su veidrodžiu". 2000 m.

Audronės Petrašiūnaitės paveikslų parodoje eksponuojami penkerių metų darbai iš keleto ciklų: mėlynojo ("Išblukęs kaip veidas", 2002; "Žiemos langas", 2001; "Natiurmortas su stikline", 2002), autoportretų ("Diena kaip naktis", "Miegančioji", 2002; "Žiemos veidrodis", 2002), rudens ("Didysis varnas", 2000; "Juodas ridikas", 2000).

Iš pirmo žvilgsnio viskas paveiksluose susilieja. Nėra akivaizdžiai išskiriamų objektų nei ryškių kontūrų. Viską valdo iš vieno tono į kitą pereinančios spalvinės dėmės, piešinio štrichus primenantys potėpiai. Tik atidžiau įsižiūrėjus galima atpažinti tam tikrus figūrinius elementus: veidą, ištįsusias rankas. Dažnai tos pačios ar giminiškos spalvų dėmės užpildo ir figūras, ir erdvę. Kuriamas aplinkos ir žmogaus vienovės įspūdis. Kaip yra teigusi ir Rasa Andriušytė, vientisos harmoningos erdvės pojūčiu Audronės drobės artimos Antanui Martinaičiui, o aš pridėčiau – ir Algirdui Petruliui. Mėlynojo ciklo paveikslai – "Žiemos langas", "Išblukęs kaip veidas" spalvine gama kiek primena Rūtos Katiliūtės paveikslus.

Petrašiūnaitės darbuose itin svarbi balta spalva. Jos vis primaišoma į kitas spalvas: ji dažnai brėžia figūrų kontūrus, šviesina ar net kiek "šaldo" paveikslo erdvę. Tad baltumą galima traktuoti ir pozityviai, ir negatyviai. Nors, palyginti su ankstesniais darbais, šių paveikslų koloritas kiek niūresnis, slogesnis, daugiau rudos, juodos spalvų. Regis, kad ir geltona bei raudona spalvos turi kažką slegiančio: pavyzdžiui, autoportrete "Žiemos veidrodis" sėdinčios moters raudonis, susiliejantis su raudona erdve, "užaštrinamas" baltų potėpių: balto rankos kontūro, baltų sienų štrichų. Šiuo atveju balta spalva kuria tam tikrą įtampą.

Autoportrete "Diena kaip naktis" kuriama itin slogi nuotaika: raudoname fone itin kontrastuoja balta ir raudona spalvos, juodas fonas. Kairėje paveikslo pusėje – neindividualizuotas moters profilis, "pripildytas" baltos spalvos, centre – vaikiškai negrabiai kontūriškai "suręstas" veidas en faēe ir priešinga kryptimi žvelgiančios kontūriškos katinų figūros. Šiomis "nekomunikabiliomis" formomis tarsi byloja vienatvė. Apie slegiantį liūdesį kalba "svyrančios" figūrų pozos paveiksluose "Žiemos veidrodis", "Geltona moteris", iš dalies ir "Didysis varnas". Tik pirmuosiuose iš liūdesio "svyra" moters galvos, o pastarajame – varno...

Kai kurie Audronės darbai išsiskiria dekoratyvumu. Pavyzdžiui, paveiksle "Miegančioji" savotiškai žaidžia viena į kitą beįsiterpiančios rausvai melsvos spalvinės dėmės, kai kur atmieštos baltos spalvos ir virstančios žydrais ar rožiniais štricheliais, primenančiais rožes, pėdas. Dekoratyvus subtiliai niuansuotas ir natiurmortas "Rudenio vaisiai": žaidžia raudoni ir geltoni tiek gamtos, tiek kambario objektų – kėdės, vaisių, gėlių – tonai.

Apskritai Petrašiūnaitės darbuose vyrauja uždara intymi kambario erdvė, savaip "įrėminanti" joje esančias figūras, nesvarbu, ar tai būtų batai, ar daržovės, ar moters profilis. Susitelkimas ties, regis, "nereikšmingais" "natiurmortiniais" objektais teikia paveikslui kameriškumo. Uždarą kambario erdvę savotiškai praplečia lango rėmai.

Palyginti su ankstesniais darbais, šioje parodoje daugiau spontaniškumo, nutylėjimų. Itin svarbus tampa kontūras, neišbaigtumas. Mąžta džiaugsmo. Motyvai išlieka panašūs: kameriški namų erdvės objektai, vienumos palydovės – katės.

 

Skaitytojų vertinimai


4500. stanislovas2005-03-03 14:23
geras straipsnis

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Birželio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 83 
2:10:33 Jun 10, 2009   
Oct 2006 Feb 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba