SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-06-08 nr. 759

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Milda Valentaitė
Sudervės kryptis
9

Muzika 
 Rima Povilionienė
Iškalbinga Vilniaus festivalio misija
• Rasa Vilimaitė
Muzika po Šiaurės dangumi
2
• Kamilė Rupeikaitė
Premjera mažiesiems žiūrovams
1
• Pristatyta knyga apie Onutę Narbutaitę
• J.S. Bacho „Pasija pagal Joną“
• Šeimyninis muzikavimas2
• KONCERTAI

Dailė 
• Milda Žvirblytė
Gotai, apokalipsė, šių dienų kultūra
20
• Miglė Užkurnytė
Išlaikant keistumo dvasią
• Lietuva Venecijos bienalėje6
• PARODOS2

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Scenos aristokratas Laimonas Noreika (1926–2007)
• Daiva Šabasevičienė
Spektaklis apie teatro ašaras ir juoką
• Trečiasis Druskininkų teatro festivalis2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pirmo laipsnio susitikimai su kinu
• Reikia draugauti
• Prisimenant Bernhardą Wicki
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Lincas – Vilnius: bendras skambesys
• VEKS tarybos kreipimasis

Pasaulyje 
• Eglė Mikalajūnaitė
Kylanti (nebe)periferija
2

Anonsai 
• Priimamos paraiškos 2008-ųjų Europos kultūrų dialogo metų nacionalinio projekto įgyvendinimo partnerių atrankai
• Europos kultūros programų centras kviečia

Muzika

Iškalbinga Vilniaus festivalio misija

Koncertas, skirtas Karolio Szymanowskio jubiliejui

Rima Povilionienė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Birželio viduryje prasidės jau vienuoliktasis Vilniaus festivalis. Pernai jubiliejinis festivalis, regis, įrodė tapęs organiška Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalimi, pateikdamas iškalbingą dešimtmečio kaleidoskopą. Šiemetinė programa, pradedant ambicingu J.S. Bacho „Pasijos pagal Joną“ sceniniu pastatymu ir baigiant uždarymo koncertu su pasaulinėmis džiazo žvaigždėmis, įgauto pagreičio nepraranda. Priešingai, prasideda dar įspūdingiau ir pristato ne tik garsias pavardes, bet ir pasaulinio lygio kolektyvus. Puikiai suprantama, ką reiškia pakviesti akademinio meno žvaigždę. Tačiau atvežti į Lietuvą didelį kolektyvą – dar sudėtingesnė užduotis. O šiemet festivalyje net keturi užsienio kolektyvai – tai Jurijaus Bašmeto suburtas „Maskvos solistų“ orkestras, Gidono Kremerio vadovaujama „Kremerata Baltica“, trimitininkas Wyntonas Marsalis su Linkolno menų centro džiazo orkestru, o vienas simfoninės muzikos vakaras skirtas kaimyninės Lenkijos meistrams – birželio 17 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje svečiuosis Varšuvos filharmonijos simfoninis orkestras ir jo maestro Antonis Witas.

Peržvelgus per dešimt metų Vilniaus festivalio surengtų koncertų kiekį, galima sakyti, dėmesys Lenkijos muzikai ir lenkų atlikėjams jau tampa tradicija. Festivalio programose įžvelgiama ir nuosekli autorinių koncertų žanro tąsa, o birželio 17 d. koncertas sujungs šias dvi kryptis: Lenkijos muzikai pakviesti atlikti jų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio (1882–1937) kūrinius. Varšuvos filharmonijos simfoniniam orkestrui diriguos A. Witas, smuiku grieš sparčiai kritikų palankumą ir klausytojų simpatijas pelnantis Mariuszas Patyra.

Maestro A. Witas, studijavęs pas Krzysztofą Pendereckį ir Nadią Boulanger, asistavęs žymiajam Herbertui von Karajanui ir dirigavimo meno mokęsis pas Seiji Ozawą, pasaulinio dėmesio sulaukė dar 1971 m., pelnęs antrąją premiją prestižiniame H. von Karajano dirigentų konkurse Berlyne. Vėliau sulaukė kvietimų diriguoti svarbiausiems pasaulio orkestrams, o nuo 2002 m. paskirtas Varšuvos nacionalinės filharmonijos direktoriumi ir meno vadovu. Britų kritikai 1985 m. geriausiu įrašų albumu išrinko A. Wito diriguotą K. Szymanowskio „Stabat Mater“; jo įrašyti S. Prokofjevo fortepijoniniai koncertai su pianiste Kun Woo Paik 1993 m. pelnė „Diapason d’Or“ ir „Grand Prix du Disque de la Nouvelle Academie“ premijas, jo įrašų išleido kompanijos „Naxos“, EMI-HMV, CBS, „Camerata Tokyo“, „NVC Arts“, „Pony Canyon“, „Polskie Nagrania“, „Wifon“ ir „EBS Recordings“; vien su Lenkijos radijo ir televizijos didžiuoju simfoniniu orkestru įgroti 96 įrašai. Už O. Messiaeno simfonijos „Turangalila“ interpretaciją A. Witas apdovanotas Kanų klasikos premija „Midem Classique 2002“.

„Lenkiškai prabilęs Brahmsas“, „smuiko sensacija“, „angelo prisilietimas“ – tai spaudos atsiliepimai apie jaunosios kartos atstovą M. Patyrą. Smuikininkas buvo pirmasis lenkas, 2001 m. tapęs nugalėtoju prestižiniame 48-ame tarptautiniame N. Paganini konkurse Genujoje. Tą kartą žiuri ir klausytojų nuomonės absoliučiai sutapo – spaudoje rašyta, kad M. Patyra pelnė ne tik vertinimo komisijos aukščiausius balus, bet ir gausios publikos simpatijas. Šiandien smuikininkas griežia garsaus N. Paganini 1742 m. smuiko „Il Cannone“ kopija, kurią gavo kaip prizą už geriausią N. Paganini kaprisų interpretaciją, bei Guarneri del Gesu 1733 m. smuiko kopija. Galima sakyti, stulbinanti sėkmė minėtame konkurse M. Patyrai ilgam „priklijavo“ garbingą N. Paganini virtuozo etiketę: „Atrodo, kad iš jo [N. Paganini] jis paveldėjo mitrumą ir temperamentą…“ Tačiau patsai smuikininkas neretai ugningo temperamento, originalių kūrybinių impulsų ištakas nurodo štai taip: „Man labai patinka Lotynų Amerikos muzika, pavyzdžiui, samba ar salsa. Taip pat bliuzas, rokas, džiazas – tai griežiu smuiku arba improvizuoju fortepijonu. Tačiau labiausiai mėgstu šokti.“

Vilniaus festivalis, kviesdamas lenkų muzikus, jų vakarą dedikuoja K. Szymanowskio jubiliejui – šiemet Lenkija mini kompozitoriaus 70-ąsias mirties metines. K. Szymanowskio biografijos faktai byloja apie šios asmenybės vidinę inteligenciją, subtilų skonį, itin platų akiratį. Tarp jo artimų draugų buvo pianistas Arturas Rubinšteinas, smuikininkas Pavelas Kochańskis, Grzegorzas Fitelbergas, vėliau paskirtas Vienos valstybinės operos dirigentu. Bičiulystė su P. Kochańskiu lėmė daugelio K. Szymanowskio kūrinių smuikui atsiradimą, po bendravimo su I. Stravinskiu lenkų kompozitoriaus muzikoje atsirado radikalių kūrybinio braižo pokyčių. K. Szymanowskio biografijoje minima, kad jis susitiko su S. Prokofjevu, Paryžiuje 1933 m. kompozitorius bendravo su A. Cortot, J. Thibaud’u, P. Casalsu, P. Monteux, A. Honeggeriu ir W. Landowska, 1935 m. susipažino su Witoldu Lutoslawskiu (būtent išgirdęs K. Szymanowskio Trečiąją simfoniją, W. Lutoslawskis apsisprendė tapti kompozitoriumi).

Koncerte bus atlikti trys K. Szymanowskio kūriniai – Antroji simfonija B-dur, op. 19, Pirmasis koncertas smuikui, op. 35, bei Noktiurnas ir tarantela, op. 28. Antrąją simfoniją, vertinamą kaip vienas reikšmingiausių kompozitoriaus kūrybinio palikimo dalių ir romantiškojo kūrybos etapo viršūnę (beje, laiškuose pats K. Szymanowskis rašė esąs įsitikinęs, kad po jo mirties būtent šis kūrinys bus įvardytas kompozitoriaus šedevru), K. Szymanowskis pabaigė 1910 m., bet Varšuvoje 1911 m. balandžio 7 d. įvykusi premjera pasisekimo neturėjo. Muzikinių vaizdų turtingumas ir meistriška kompozicinė technika buvo įvertinta ir pripažinta netrukus – per premjeras Berlyne, Leipcige ir Vienoje. Sėkmė Vienoje lėmė kompozitoriaus kontrakto su prestižine leidykla „Universal Edition“ pasirašymą. Kompozitoriaus rūpinimąsi šiuo kūriniu rodo vėlesni faktai – 1930-aisiais G. Fitelbergo padedamas K. Szymanowskis ėmėsi redaguoti Antrąją simfoniją. Vis dėlto antrosios dalies suredaguoti nespėjo – darbą baigė jo bičiulis. Simfonijoje įžvelgiama panašumų su paskutiniąja L. van Beethoveno fortepijonine sonata, op. 111, – teigiama, kad K. Szymanowskis šį kūrinį naudojo kaip prototipą. Simfonijoje, kaip ir daugelyje tuo metu sukurtų fortepijoninių opusų, girdėti analogijų su A. Skriabino muzika, kūrinio orkestruotėje jaučiama G. Mahlerio įtaka.

iliustracija
Antoni Wit
J. Multarzynskio nuotr.

Pirmasis koncertas smuikui (1916) bei Noktiurnas ir tarantela (1915) sukurti bene intensyviausiais ir produktyviausiais kompozitoriaus gyvenimo metais. Tai buvo kelionių po visą Europą ir Šiaurės Afriką, išsamios pažinties su Italija metas. Tuo metu Londone kompozitorius susitiko su I. Stravinskiu. Šio muzikos poveikis paskatino K. Szymanowskį ieškoti naujų išraiškos priemonių, novatoriškų skambesio sprendimų, faktūrinių, koloristinių sumanymų, sukėlė vėliau vis stiprėjusį susižavėjimą lenkų folkloru – pietinių Tatrų apsupto Zakopanės regiono muzika. Tinkamiausias šioms garsų vizijoms perteikti jam atrodė smuikas. Tada ir gimė bene gražiausi K. Szymanowskio kūriniai smuikui: „Mitai“, op. 30, Noktiurnas ir tarantela bei Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui. Būtent šio laikotarpio kūriniai – Koncertas smuikui ir Trečioji simfonija – K. Szymanowskiui atnešė pasaulinį pripažinimą XX a. 3-iojo dešimtmečio viduryje. Vienos dalies Koncertą smuikui Sankt Peterburge 1917 m. griežė P. Kochańskis, labai paveikęs smuiko kadencijos užrašymą (kūrinys buvo dedikuotas šiam solistui), o premjera Varšuvoje įvyko 1922 m. lapkričio 1 d., Varšuvos filharmonijos simfoniniam orkestrui dirigavo Emilis Mlynarskis. Ir Pirmasis, ir Antrasis koncertas smuikui vadinami tarsi svajomis ar meilės poema – anot Z. Jachimeckio, kūrinį paskatinęs Tadeuszo Micińskio meilės eilėraštis „Gegužės naktis“. Virtuoziškos, ispanų folkloro ir neapolietiškosios muzikos kolorito kupino Noktiurno ir tarantelos ciklo originali versija buvo parašyta smuikui ir fortepijonui, vėliau kūrinio transkripciją solistui ir orkestrui atliko kompozitoriaus draugas G. Fitelbergas, beje, dirigavęs Antrosios simfonijos premjerą Varšuvoje.

Atrodytų, kas gali įtaigiau ir prasmingiau perteikti kūrėjo mintis nei jo paties tautiečiai, gebantys labiau nei kas kitas perskaityti tarp eilučių. O Varšuvos filharmonijos simfoninis orkestras ir K. Szymanowskio pavardė, regis, dar daugiau nei prieš šimtmetį buvo susieti lemtingo ženklo – tie patys 1901-ieji, kai K. Szymanowskis pirmąkart atvyko į Varšuvą ir čia pradėjo profesionaliai mokytis harmonijos, kompozicijos ir kontrapunkto, minimi ir kaip Varšuvos filharmonijos simfoninio orkestro gimimas. Varšuvos filharmonijos simfoniniam orkestrui priklauso ir daugelio K. Szymanowskio premjerų atlikimai. Dirigentas A. Witas neginčijamai laikomas lenkų muzikos ambasadoriumi – jo batutai priklauso iškalbingas pasaulinių premjerų skaičius, tarp jų svarbiausi K. Pendereckio ir W. Lutoslawskio kūriniai, W. Kilaro kompozicijos, pasauliui pristatyti S. Krupowiczius, P. Szymanskis, E. Knapikas; 2003 m. birželio mėnesį A. Wito diriguojamas Varšuvos filharmonijos simfoninis orkestras ir pianistė Kun Woo Paik baigė įrašyti visų F. Chopino kūrinių rinkinį; už geriausią lenkų kompozitoriaus kūrinio atlikimą „Varšuvos rudens“ festivalyje du kartus pelnė „Orpheus Critics Award“ apdovanojimą (1984, 1996), 1998 m. apdovanotas „Deimantine dirigento lazdele“ už lenkų muzikos populiarinimą.

Vienas pirmųjų pasauliui įrašais pristatęs lenkų kompozitoriaus muziką, seras Simonas Rattle’as išreiškė nusistebėjimą, kad K. Szymanowskio kūriniai lieka „autsaideriais“ klasikiniame repertuare: „Kodėl pasaulio smuikininkai nesiima griežti Szymanowskio koncertų smuikui, pianistai negroja jo Koncertinės simfonijos, bet apsiribojama kone trisdešimčia chrestomatinių kūrinių, kuriuos kadaise įrašė Toscanini. Klausytojai atviri ir tikrai laukia naujo repertuaro. Tai parodo ir Goreckio muzikos sėkmė.“ Būtent smuiko virtuozas M. Patyra yra vienas tų jaunosios kartos atstovų, kurie svaiginančią artisto karjerą toliaregiškai „išnaudoja“ savo tautos muzikai propaguoti.

Atrodytų, įspūdingomis programomis ir skambiomis svečių pavardėmis Vilniaus festivalis dosniai dalijasi nuo pirmųjų prieš daugiau nei dešimtmetį žengtų žingsnių. Tačiau šis koncertas tam tikra prasme festivalio koncepciją pakylėja į prasmingesnį lygmenį, verčia prabilti apie svarbesnę festivalyje atliekamos muzikos misiją – juk simfoninį vakarą paskirti vien tik, turbūt nesuklysiu sakydama, Lietuvoje beveik neskambančiai K. Szymanowskio kūrybai yra tam tikras iššūkis. Ir drįstu teigti, kad šis koncertas taps ypatingu reiškiniu festivalio panoramoje, nes XIX ir XX šimtmečių sandūroje gyvenęs kūrėjas šiuo metu vis drąsiau ir pagrįsčiau vadinamas ryškiausiu lenkų kompozitoriumi po F. Chopino, jo pavardė po truputį iškovoja įvertinimą ir platesnes pozicijas pasauliniame koncertų repertuare. „Apie Szymanowskio muziką kalbėti objektyviai neįmanoma, kaip neįmanoma objektyviai ir sveiku protu vertinti to, ką myli. (...) Draugas, sėdęs prie fortepijono, sugrojo kūrinio ištrauką. Nenutuokiau, kieno jis, bet ta muzika mane taip sujaudino, kad po kelių eilučių jau buvau ją įsimylėjęs. Tai buvo paskutinė „Stabat Mater“ dalis.“ (S. Rattle’as).

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Birželio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 82 
0:50:59 Jun 3, 2009   
Oct 2006 Feb 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba