SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-07-30 nr. 625

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rūta Taukinaitytė
Paryžius – Beržoras, arba Netušti buteliai
3

Muzika 
• Skirmantė Valiulytė
Tiltai į naująją muziką
1
• Pasaulio litvakų kongreso kultūrinė programa
• Kamerinės muzikos festivalis Kuršių nerijoje
• Jidiš filmų festivalis "Skalvijos" kino centre1
• Haydno "Pasaulio sutvėrimas" "Kristupo vasaros festivalyje"2
• KONCERTAI

Dailė 
• Lina Jakeliūnaitė
Lūžtanti šviesa
3
• Paulius Normantas apie karo pėdsakus6
• Gabrielė Kuizinaitė
Samių gyvenimas iš arti
1
• Ona Gaidamavičiūtė
Suskilęs pasaulis
• Ona Gaidamavičiūtė
Idėjos sienoms
• Monika Krikštopaitytė
Optinė klasika
14
• Vida Mažrimienė
Ženklų kalba
4
• PARODOS

Literatūra 
 Joan Acocella
Užblokuota
5

Teatras 
• Vienas ir nuogas Peras Giuntas5
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kiekvienam – savas Artūras
• Pailsėkime nuo įžymybių1
• Juodkrantėjė vėl bus kuriami filmai1
• Savaitės filmai5
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Daiva Lapėnaitė
Šiuolaikinio meno instaliacija sudrumstė miesto ramybę
7
• Ordos iš Rytų2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios2

Literatūra

Užblokuota

Kodėl rašytojai liaujasi rašę?

Joan Acocella

[skaityti komentarus]

iliustracija
Francis Bacon. "Autoportretas". 1973 m.

Pabaiga. Pradžia Nr. 624

Tačiau geriausias ankstyvos sėkmės ir ankstyvos nesėkmės pavyzdys yra Scotto Fitzgeraldo istorija. Ne tik todėl, kad jis buvo toks talentingas, bet ir todėl, kad suvokė, kas vyksta, ir apie tai rašė. "Per ankstyva sėkmė suteikia tau beveik mistišką likimo nuojautą, kuri paralyžiuoja valią", – šie žodžiai – iš 1937 m. esė "Ankstyva sėkmė". "Žmogus, kuriam pasisekė jaunystėje, tiki, jog vykdo savo valią, nes šviečia jo žvaigždė." Ir nebėra kuo remtis, kai žvaigždė nebešviečia. Tais pačiais metais Fitzgeraldas jo paties nuomone jau nebebuvo romanistas (jau sirgo rimta alkoholizmo forma) ir nuvažiavo į Holivudą padirbėti scenaristu. Kino studijose jis bandė išlaikyti sveiką protą, bet vis dažniau gerdavo ištisas savaites, ir kai draugai pagaliau jį rasdavo, jam jau reikėdavo nuolatinės priežiūros ir maisto iš tūbelių. Žinoma, jis netrukus prarado darbą. Kad pataisytų finansinę padėtį, parašė "Esquire" ciklą feljetonų apie fiktyvų scenaristą Patą Hobį, kurio gyvenimas buvo sudarkyta jo paties gyvenimo versija. Hobis kino studijose uždirbdavo po du tūkstančius dolerių per savaitę; dabar gauna tris šimtus penkiasdešimt. (1929 m. už feljetoną "The Saturday Evening Post" mokėdavo Fitzgeraldui keturis tūkstančius dolerių; už feljetoną apie Hobį "Esquire" jam, regis, mokėjo po šimtą penkiasdešimt.) Anksčiau Hobis buvo vienas tų Holivudo vyrukų, kurie "turi žmonas Filipinuose ir baseinus." Dabar, kad turėtų ką pavalgyti, jis vagia maistą iš filmavimo aikštelių. Feljetonai apie Hobį yra paniekos sau kvintesencija. Kaip ir skaitant Coleridge’o užrašus, norisi rėkti. Kodėl šis talentingas menininkas nesuėmė savęs į nagą? Jis bandė. 1939 m. pradėjo romaną, dar vieną nuostabų romaną apie Holivudą "Paskutinysis magnatas". Bet parašęs šešis skyrius, staiga mirė nuo širdies smūgio. Po penkerių metų prasidėjo Fitzgeraldo atgimimas ir greitai jis tapo tuo, kas yra mums dabar – Amerikos klasika. Bet jam pačiam atrodė, kad miršta užmaršty.

Alkoholizmas nepadėjo rašyti ne tik Fitzgeraldui ir Hammettui. Mažiausiai nuo 3-ojo iki 6-ojo dešimtmečio pabaigos visa Amerikos literatūra maudėsi alkoholyje. Knygoje "Ištroškusi mūza. Alkoholis ir Amerikos rašytojai" (1989) Tomas Dardisas pastebi, kad iš septynių Amerikoje gimusių Nobelio literatūros premijos laureatų penki buvo alkoholikai: Sinclairas Lewisas, Eugene’as O’Neillas, Williamas Faulkneris, Ernestas Hemingway’us ir Johnas Steinbeckas. O Nobelio premijos negavusių girtuoklių sąrašas dar įspūdingesnis: Edna St. Vincent Millay, Hartas Crane’as, Thomas Wolfe’as, Dorothy Parker, Ringas Lardneris, Djuna Barnes, Johnas O’Hara, Tennessee Williamsas, Trumanas Capote, Ramesas Agee ir kiti. Daugelio jų karjera baigėsi anksti ir liūdnai.

Kai alkoholikas rašytojas liaujasi rašęs – tai negalė, tiesiog alkoholizmas ar kažkas kita (Hemingway’ų kamavo depresija)? Tokiems atvejams trūksta pakilumo, paprastai siejamo su negale. Vietoje vienišo, prie savo stalo sėdinčio ir į tuščią popieriaus lapą spoksančio rašytojo matome apšepusį į blaivyklą vežamą girtuoklį. Rašymo ir alkoholio santykiai – sudėtinga problema, bet šis procesas visada įgauna užburto rato pavidalą. Daugelis rašydami į pagalbą pasitelkia alkoholį – norėdami suvaldyti nerimą, atsikratyti stabdžių. Tai kurį laiką padeda (geriausius savo romanus Faulkneris parašė be perstojo gerdamas viskį), bet ilgainiui rašymas nukenčia. Nelaimingas rašytojas geria daugiau; rašymas kenčia dar labiau ir t.t. Tiesa, dabar Amerikos rašytojai geria žymiai mažiau nei jų pirmtakai. Paklausiau psichoanalitiko, ką jie daro norėdami atsipalaiduoti? "Mankštinasi", – išgirdau atsakymą.

"Tuos, kuriuos dievai nori sunaikinti, – kartą pasakė Cyrilas Connolly, – pirmiausia pavadina daug žadančiais." Vienas ankstyvos sėkmės problemos aspektų yra antrojo romano sindromas. Rašytojas parašo pirmąjį romaną, jis tampa bestseleriu; tada jis sėda rašyti antrojo ir smegenis tarsi kažkas surakina. Pirmasis Jeffrey Eugenideso romanas "Nekaltos savižudybės" ("Virgin Suicides", 1993) sulaukė didžiulių kritikos pagyrų. Romanas buvo gerai perkamas, pagal jį sukurtas filmas. Antrasis Eugenideso romanas "Middlesex", išleistas prieš dvejus metus, laimėjo Pulitzerio premiją. Bet tarp jų – devyneri metai. Paklausiau autoriaus, kodėl. Viena priežasčių, sako jis, buvo ta, kad "Middlesex" – žymiai ambicingesnis nei "Nekaltos savižudybės". (Tai didžiulė, daugiau nei penkių šimtų puslapių šeimos kronika su daugybe faktų iš Graikijos bei Amerikos istorijos.) Bet kita priežastis – antrojo romano rašymo aplinkybės.

"Niekas nelaukia tavo pirmosios knygos. Niekam nerūpi, ar ją baigsi. Bet po pirmosios, jei ją lydėjo sėkmė, visi, regis, ima laukti. Staiga tampi profesionaliu rašytoju, fikcijų mašina, nors pats puikiausiai žinai, kad tai dar tik pradžia. Neturėjęs ką prarasti, dabar gali prarasti viską, o tai kelia paniką… Aš pats nutariau neskubėdamas sužinoti tai, ką privalau sužinoti norėdamas parašyti antrąją knygą, užuot rašęs tik todėl, kad jau turiu savo skaitytojų. Išvykau į užsienį. Berlyne vėl atgavau palaimingą anonimiškumą, kuriuo mėgavausi rašydamas "Nekaltas savižudybes", pradėjau galvoti tik apie knygą… Dabar vėl praradau tai, ką turėjau Berlyne, tad kraustausi į Čikagą."

Eugenidesui pavyko įveikti antrojo romano sindromą, bet kai kuriuos rašytojus jis sunaikina. Harper Lee savo romaną "Užmušti strazdą giesmininką" (1960) išleido būdama trisdešimt ketverių, romanas tapo bestseleriu ir buvo apdovanotas Pulitzerio premija. Buvo sukurtas ir filmas. O paskui – nieko. 1961 m. Lee sakėsi žurnalistui dirbanti prie antrojo romano, bet rašanti labai lėtai, tik po puslapį ar porą per dieną. Galbūt apie ją dar išgirsime, bet jai jau septyniasdešimt aštuoneri.

Nebeišgirsime apie Ralphą Ellisoną. Pirmasis jo romanas "Nematomas žmogus" (1952) taip pat buvo bestseleris, maža to, tai buvo "meninis", modernistinis romanas, ir dar parašytas juodaodžio. Tai teikė vilties, kad įmanoma įveikti literatūrinę segregaciją. Knygos stilius jungė juodaodžių kultūros aspektus – ypač džiazą – ir Dostojevskio, Joyce’o, Faulknerio įtakas. Romano ištarmė taip pat buvo integruojanti – gera žinia prasidedant judėjimui už pilietines teises. "Nematomas žmogus" dėstomas Amerikos mokyklose, Ellisonas apdovanotas Prezidento Laisvės Medaliu. Jis buvo ne tik rašytojas – jis buvo didvyris. Ir visi labai tikėjosi antrojo romano.

Pats Ellisonas taip pat. Tai turėjo būti "simfoniškas" kūrinys, supinantis visus kultūros balsus. Jis vis augo ir augo. Ellisonui ėmė atrodyti, kad prireiks net trijų tomų. Jis dirbo keturiasdešimt metų. 1994- aisiais, sulaukęs aštuoniasdešimties, palikęs daugiau nei du tūkstančius rankraščio ir užrašų puslapių, jis mirė. Ellisono literatūros redaktorius Johnas F. Callahanas, mėginęs sustruktūruoti tą simfoninį kūrinį, pagaliau pasidavė ir sulipdė vienatomį romaną. Knyga, pavadinta "Juneteenth", išleista 1999 m. Kai kuriems kritikams ji patiko, kai kuriems – ne, nes ne Ellisono.

Ellisono rašymo negalė buvo bene labiausiai komentuojamas Amerikos literatūros atvejis, ir jį tai baisiai liūdino. Buvo pagrindo ir kitoms nuoskaudoms. Šeštajame dešimtmetyje "Nematomo žmogaus" integracinė ištarmė buvo sutikta palankiai, tačiau 8-ajame daugeliui, ypač juodaodžiams rašytojams, ji priminė "Dėdės Tomo trobelę", vieši Ellisono pasisakymai būdavo nušvilpiami. Rašymo negalė kartais aiškinama taip: rašytojas sustoja, kai pergyvena pasaulį, kuriam ir apie kurį rašė. Taip turbūt atsitiko ir Ellisonui.

Psichoanalitikai aptarė rašymo negalę gerokai anksčiau (pirmoji buvo 1910 m. Freudo knyga apie Leonardo da Vinci), kaip ir kitur, įžvelgdami pasąmoninį konfliktą. Anot jų, ieškodamas medžiagos menininkas kapstosi pasąmonėje, bet retkarčiais tamsiuose jos akivaruose pamato kažką siaubinga, sustoja, ir niekas niekada nesužino, kodėl. Gal ir taip, bet kartais konfliktas sąmoningas: menininkas žino, kodėl. Taip galėjo būti E.M. Forsteriui. Jis išleido penkis gerus romanus, o paskui savo skaitytojų nusivylimui metė rašyti. Pasak kai kurių komentatorių, problema iš dalies buvo ta, kad eidamas ketvirtą dešimtį Forsteris pagaliau suvokė esąs homoseksualus ir pajuto nebegalįs daugiau rašyti apie heteroseksualią meilę ir vedybas, buvusias pagrindine jo literatūros tema. Negalėjo rašyti ir apie homoseksualus, nes jo laikais Anglijoje tokie dalykai nebuvo spausdinami. Jis parašė homoseksualios pakraipos romaną "Morisas", baigė jį 1914 m. ir padėjo į stalčių. Po dešimties metų pertraukos jis parašė paskutinį, geriausią savo romaną "Kelionė į Indiją", bet jo požiūris į heteroseksualius santykius liko niūrus. Likusius keturiasdešimt šešerius savo gyvenimo metus Forsteris užsiėmė negrožine literatūra. Tačiau reikėtų pridurti, kad visiškai dėl to nesigraužė, o tai reiškia, kad jis lyg ir nepriskirtinas "užsiblokavusiųjų" kategorijai. Mat "užsiblokavęs" rašytojas paprastai jaučiasi kaltas, jaučiasi nevykėlis – kaip Coleridge’as.

Henry Rotho pavyzdys grynesnis ir spalvingesnis. Pirmasis Rotho romanas "Vadink tai miegu" – autobiografiškas pasakojimas apie žydų imigrantų gyvenimą Niujorke, išleistas 1934 m., kai jam tebuvo dvidešimt aštuoneri. Romanas liko nepastebėtas, bet 1964 m., pakartotinai išleistas minkštais viršeliais, tapo sensacija. Tuo metu Rothas gyveno visiškam užkampy, ančių fermoje Meine. Be keleto apsakymų, pasirodžiusių tuojau po "Vadink tai miegu", per trisdešimt metų nieko nebuvo išleidęs. Pavėluotas triumfas jo ilgai negalėjo prikelti, nors gauti pinigai leido parduoti ančių fermą ir nusipirkti namą Albukerkėje. Bet 1979 m., būdamas septyniasdešimt trejų, jis pradėjo naują romaną, pavadintą "Gailestingoji nešvankybių upė" ("Mercy of a Rude Stream"), išaugusį iki keturių tomų. Pirmasis tomas pasirodė 1994 m. ir buvo palankiai įvertintas. Antrasis tomas – "Nardymo uola virš Hadsono" – 1995 m. sukėlė dar didesnį susidomėjimą, nes jame aprašomas penkiolikmečio Iros, kuris, kaip leidžiama suprasti, yra pats Rothas, meilės nuotykis su dvylikamete seserimi Mini. Jiedu mylisi kiekvieną sekmadienio rytą mamai išėjus apsipirkti. Sekso aprašymai labai įtaigūs.

Prieš išleidžiant "Nardymo uolą" redaktorius Robertas Weilas patarė Rothui perspėti savo seserį Rose Broder apie knygos turinį. "Kaip galėjai su manimi taip pasielgti?", – atrašė ji ir priminė tikėjusi jo talentu ir atspausdinusi "Vadink tai miegu". Rothas "Nardymo uolai" parašė įžangą patikindamas, jog tai nesąs autobiografinis romanas, tačiau daugelis ją suprato kaip tik priešingai. Pasirodžius knygai, žurnalistai apspito Broder, ir ji viską paneigė. "Tai labai nemalonu, – sakė ji "The Jewish Week", – esu sena moteriškė." Netrukus ji sudarė su broliu sutartį, pagal kurią mainais už teisinį imunitetą jis turėjo sumokėti jai dešimt tūkstančių dolerių ir pažadėti, kad kituose romanuose nebebus sekso tarp Iros ir Mini. Weilui Rothas prisipažino (pasakotojas tai irgi patvirtina "Nardymo uoloje") ilgai negalėjęs parašyti romano kaip tik dėl tos incesto istorijos.

Tačiau čia gali glūdėti ir kita priežastis. Rašydamas "Vadink tai miegu" Rothas gyveno su dvylika metų vyresne kritike Eda Lou Walton, jam buvusia "ir meiluže, ir motina". Vėliau Walton yra sakiusi, kad labai kruopščiai redagavo romaną. Grįžęs į literatūrą, Rothas ir vėl turėjo padėjėją. 1989 m. jo mašininke dirbo septyniolikmetė Felicia Steele, netrukus ėmusi ir redaguoti. Metus ji ir jos vaikinas net gyveno pas Rothą. Vadovaujama Weilo ji dienų dienas karpė ir dėliojo rankraštį. Steele, dabar anglų kalbos dėstytoja, sako esanti jam už tai dėkinga: "Iš Henry’o gavau antrąjį išsilavinimą." Laimingas galėdamas tarnauti Rotho talentui jaučiasi ir Weilas. Bet abiems tai buvo herakliškas penkerių metų darbas su tūkstančiais rankraščio puslapių. Taigi, nors šešiasdešimt metų trukusią Rotho sausrą galėjo nulemti jo jausmai seseriai, priežastis gali būti ir ne tokia sensacinga: jis negalėjo užbaigti rankraščio, nes neturėjo nuolat su juo dirbančio redaktoriaus.

Garsiausios rašymo negalės istorijos geriau įsižiūrėjus pasidaro esančios ne tokios įspūdingos. Gal anglai teisūs, ir negalė yra tiesiog akių dūmimas, slepiantis paprastus, bet neviešintinus gyvenimo aspektus? Gal visi tiesiog per daug apie tave šokinėja ar per daug iš tavęs tikisi. Arba tiesiog pavargai. Kai apie tai paklausiau Elizabeth Hardwick, dalyvavusios pokario Niujorko literatūriniame gyvenime, ji atsakė, kad didžiausia bėda – prabėgusi jaunystė: "Nemanau, kad senėjimas padeda kūrybai, juk rašyti – taip sunku". Bet energijos praradimas – tik viena problemos pusė. Žmonės tiesiog išeikvoja medžiagą. Literatūrologai ilgai diskutavo apie Melville’io karjerą po to, kai būdamas trisdešimt dvejų jis išleido "Mobį Diką". Sukurta įvairiausių teorijų: kad gyvenimą jam apkartinusios "Mobi Diko" recenzijos, kad jam atrodę, jog jo kūriniai pernelyg atskleidžia jo slaptą homoseksualumą ir t.t. Bet Johnas Updike’as savo esė tvirtina, kad Melville’is trijuose romanuose išeikvojo savo meninį kapitalą – keliones po jūras. Tad nieko stebėtina, kad vėliau, parašęs porą vidutiniškų romanų, jis metė šį užsiėmimą.

Kai randi daugybę paprastesnių paaiškinimų, rašymo negalė gali pasirodyti besanti tiesiog konstruktas, bet ir konstruktas gali būti pavojingas. Rašydamas apie "dinaminio nominalizmo" problemą filosofas Ianas Hackingas turėjo omenyje tai, kad išradus tam tikrą kategoriją, pvz., "homoseksualumo" XIX a. antrojoje pusėje, žmonės patys ima priskirti save šiai kategorijai, sukurdami naujus būties ir elgsenos modelius. Galbūt kai kuros "blokados" atsirado tiesiog todėl, kad egzistuoja tokia sąvoka ir į ją įsigyventi lengviau nei rašyti, o psichoanalitikui skųstis dėl šios priežasties kur kas įdomiau nei dėl kokių nors niekingų dalykų. (Analitikas Donaldas Kaplanas rašo, kad analizė gali blogai veikti "užsiblokavusius" rašytojus. Jie ja naudojasi kaip pretekstu toliau dykaduoniauti. Pirma baigsiu analizės kursą, o tada jau imsiuosi knygos, – sako jie.) Bet daugeliui rašytojų negalės sąvoka pavojinga, nes atsiranda ko bijoti. Jie juk prietaringi. Alice Flaherty apsakyme "Vidurnakčio liga" pasakoja apie romanistę, prakalbusią apie negalę literatūriniame vakarėlyje. Po to ji susilaukė daugybės kitų svečių skambučių. Jie piktai priekaištavo, kad ši tema kelioms dienoms juos išmušė iš vėžių.

Nerimauti yra ko. Rašymas tikrai ištampo nervus. Simbolistai buvo teisūs: klišės ateina į galvą žymiai greičiau nei kas nors nauja. Prireikia kruvinų pastangų, kad prasikirstum kelią pro klišes. (Tai ir atsakymas tiems, kurie stebisi, kodėl produktyvūs rašytojai rašo tik po tris valandas per dieną.) Jau minėtą interviu, kuriame Anthony Burgessas purkštauja dėl verkšlenančių amerikiečių, jis užbaigia sakydamas, kad rašytojas niekada nebūna laimingas: "Rašymas – tai nepakeliamas nerimas. O finansinis atlygis neatstoja energijos sąnaudų, dėl stimuliatorių ir narkotikų sutrikusios sveikatos, baimės, kad tavo darbas nepakankamai geras. Manau, jei turėčiau pakankamai pinigų, tuojau pat liaučiausi rašęs."

Tai ne tik energijos sąnaudos, bet dar ir savęs išviešinimas. Amerikos skaitytojai apie Henry Rothą žino daugiau nei apie artimiausius savo giminaičius. Gal rašytojams tai ir teikia tam tikros satisfakcijos, tačiau turbūt neatsitiktinai Rothas dabar gyvena kaime, kur sutikti žmonės rečiau pasakys, ką apie jį mano. J.D. Salingeris, 1951 m. išleidęs "Rugiuose prie bedugnės", taip pat pasitraukė į miškus. Teigiama, kad jis rašo ir toliau – kambario dydžio seifas esąs pilnas rankraščių, – bet per keturiasdešimt metų jis nieko neišleido. "Knygos leidyba yra baisi invazija į mano privatumą," – pasakė jis 1974 m. Iš savo patirties galiu pridurti, kad net jei nerašai romanų, tik recenzuoji knygas ar judesio meną, nepažįstami žmonės gatvėje gali tau pasakyti žiną, ką galvoji ne tik apie knygas ar judesio meną. Jie teisūs. Tu jiems pasakei ką jauti, ką galvoji.

Viešumo baimė turbūt nebuvo tokia paplitusi senais laikais, kai viskas buvo perteikiama tradicinėmis formomis (ode, sonetu), kažkiek slėpdavusiomis rašytoją. Anksčiau menas tiesiogiai tenkino publikos poreikius: papasakok istoriją, padainuok dainą. Atsakomybę už meninių neurozių išplitimą turi prisiimti šios priedermės išsižadėjęs modernizmas. Jei menas neketina tenkinti pirminių publikos poreikių, vadinasi, jis yra kažkas subtilesnio, kažkas paslaptingesnio, kitaip tariant, menas verčia menininką prakaituoti. Kol menas buvo amatas (pavyzdžiui, ateina jaunas Leonardo da Vinci į Verrocchio dirbtuvę ir paprašo pritapyti angelui sparną), jis gal ir stiprino dvasią. Vis dėlto abejoju, ar menininko darbas kada nors buvo lengvas. Leonardo amžininkai rašo, kad teptukas jo rankose drebėdavęs. Be to, jis paliko daug nebaigtų darbų. Freudas iškėlė hipotezę, kad Leonardo problemų priežastis – Edipo kompleksas. (Jis buvo pavainikis sūnus, o vieniša motina per dažnai jį bučiuodavusi.) Bet gal priežastis paprastesnė – tiesiog ambicijos? Didžiulė Renesanso menininkų konkurencija? Į gyvenimo pabaigą Leonardo tapymo pertraukos darėsi vis ilgesnės.

Meno kūrimas turėtų būti malonus užsiėmimas, tačiau daugeliui taip nėra. Jie nežino, kodėl, bet verčiau apie tai negalvoja. Psichoanalitikas Donaldas Kaplanas, labai besidomintis menu, savo esė sako, ir tai nenorom skamba ironiškai, kad jo pacientai menininkai retai kalba apie kūrybą, nebent tik kaip apie chronologinę nuorodą ("Tai buvo tada, kai tapiau savo ruduosius paveikslus…"). Jie noriai kalba tik apie tai, kas gaubia jų darbą: triukšmaujančius vaikus, bukapročius kritikus etc. Ir kai Kaplanas padeda susidoroti su šiomis problemomis, jie liaujasi pas jį lankęsi. Jų nedomina, kas atsitiko jų kūrybinėms funkcijoms, jie nori kuo greičiau vėl imtis darbo, jei dar pajėgia.

Iš "The New Yorker" (2004 m. birželio 14 d.) vertė Agnė Narušytė

 

Skaitytojų vertinimai


3760. nutrukus2004-08-17 20:27
Harper Lee romano pav. verciamas ne "Užmušti strazdą giesmininką", o "nezudyk strazdo giesmininko", jau nebe pirmas lietuviskas leidimas...

3764. Korra2004-08-22 14:57
Gėda Narušytei nežinoti šito. JUk išsilavinimas, tikiuosi, ne nebaigtas vidurinis?

8601. narcissa :-) 2006-08-26 16:10
man labaj patiko knyga nezudyk strazdo giesmininko dabar skaitau

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Birželio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 80 
0:45:43 Jun 3, 2009   
Oct 2006 Feb 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba