Kai iššauna vaikiškas šautuvėlis

Donatas Banionis ir Algimantas Masiulis

"Kauno bliuzas" (Rusija, 2003) trunka vos pusvalandį. Kažin, ar jis būtų sulaukęs tokios triukšmingos premjeros, kokia praėjusią savaitę įvyko "Lietuvos" kino teatre, jei ne garsių lietuvių aktorių pavardės. Filme vaidina Donatas Banionis, Algimantas Masiulis, Liubomiras Laucevičius. To visai pakanka, kad mestum visus reikalus ir žvarbų žiemos vakarą lėktum į kiną. Būkime atviri, negęstančios lietuvių kino žvaigždės, kurių vardų, bijau, negirdėjo didžioji dalis tik televizoriaus ir bulvarinės spaudos išaugintų jaunųjų lietuvaičių, akivaizdžiai ilgisi kino. Todėl ir sutinka vaidinti, švelniai tariant, abejotinos meninės vertės pradedančiųjų režisierių kūrinėliuose. Kita vertus, kinas akivaizdžiai ilgisi jų. Tik ne lietuvių kinas.

Pavelas Sanajevas – iš garsios rusų kinematografininkų šeimos. Jo senelis Vsevolodas Sanajevas sukūrė ne vieną vaidmenį dabar jau klasikiniais vadinamuose filmuose. Garsiausias mamos – Jelenos Sanajevos – vaidmuo, matyt, bus lapė Alisa televizijos filme apie Buratino nuotykius. Patėvio – aktoriaus ir režisieriaus Rolano Bykovo – vardas susijęs ne su vienu iškiliu rusų kino istorijos įvykiu. Todėl suprantamas jaunojo režisieriaus susižavėjimas lietuvių aktorių mokykla, apie kurią jis, matyt, žino ne iš nuogirdų. Pagarba sinefiliškosioms tradicijoms apibūdina režisierių teigiamai. Tačiau žiūrėdamas jo filmą matai, kad toji pagarba pavirsta tiesiog nestilingu kratiniu, abejotino originalumo istorija, kuriai pritempti iki filmo ir prireikė lietuvių aktorių meistriškumo.

Visai suprantama, kad jauni autoriai (ne tik kino) savo herojais dažnai renkasi pagyvenusius žmones ir mirties temą. Jauniesiems atrodo, kad ir senatvė, ir mirtis yra tikra egzotika, nes pasąmonėje jie tiki, kad tai jų neištiks. Šios temos veda prie dar svarbesnės – filosofijos, kuri ne vienam jaunam Andrejaus Tarkovskio filmų prisižiūrėjusiam kino kūrėjui asocijuojasi su tikruoju kinu iš didžiosios raidės. Regis, Pavelas Sanajevas tam taip pat neabejingas.

Jis pasakoja istoriją, kurios herojai – trys nebejauni vyriškiai. Vienas – prirakintas prie invalido vežimėlio (Liubomiras Laucevičius), antras – orchidėjas auginantis kunigas (Algimantas Masiulis), trečias svarbiausiasis – jų draugas (Donatas Banionis), kadaise prisiekęs nusižudyti tą dieną, kai ištekės jo vaikaitė (Jolanta Dapkūnaitė). Filmo veiksmas ir prasideda vestuvių dieną, kai senelis įteikia skubančiai į Palangą vaikaitei dovaną, seną šeimos relikviją – platinos laikrodį. Tada jis eina pas kunigą, norėdamas jam atiduoti laidotuvėms skirtus pinigus, bet šis jų nepaima ir liepia ateiti po dviejų valandų bažnyčion. Per tas dvi valandas Donato Banionio herojus nusiperka migdomųjų (kažkodėl jų pavadinimas ir įpakavimas rodomas taip dažnai ir įkyriai, kad imi įtarti tai esant reklama), susipažįsta su šnekiu rusakalbiu berniuku ir jo nėščia mamyte (Jekaterina Rednikova). Vaikas turi žaislinį šautuvėlį, tad nekyla jokių abejonių, kad jis dar iššaus.

Paskui bažnyčioje įvyksta svarbus pokalbis tarp kunigo ir būsimo savižudžio. Banionio herojus aiškina savo apsisprendimo priežastis, tačiau jos neįtikina, kaip, beje, neįtikina ir kunigo atsakymai. Herojaus argumentai skamba banaliai: tai nenoras tapti žmogumi-augalu, netikėjimas, kad dar gali įvykti kas nors svarbaus, vienatvės baimė. Nepadeda ir aktoriaus meistriškumas, nors beveik visas Banionio monologas nufilmuotas stambiu planu ir, deja, atrodo pernelyg teatrališkai. Tačiau kaltę dėl to turėtų prisiimti režisierius, nes jo uždaviniai aktoriams pernelyg aiškiai perskaitomi ekrane.

Filmo operatorius, regis, visiškai nejaučia "Kauno bliuzo" stiliaus ("mistiškiausias" epizodas su vaikaitės veidą pasisavinusia mirtimi apskritai primena dantų pastos ar panašaus produkto reklamą), tačiau ir Sanajevas turi prisiimti didžiąją dalį "Kauno bliuzo" silpnybių, nes negali sukurti visumos ir ne tik todėl, kad akivaizdžiai nemoka montuoti, nejaučia ritmo ar nesusitvarko su garsu. Filmas subyra į skirtingo stiliaus epizodus, kurių vieni primena pigius rusiškus serialus apie "mentus", kiti – naujus jaunimo tematikos filmus, treti – filmus, kuriuose Kaunas "vaidino" tikrą Europą. Viskas – tik imitacija, nes iš tikrųjų "Kauno bliuzas" tėra anekdotas apie senuką, kuris prisigėrė nepavojingų gyvybei migdomųjų, susapnavo mirtį ir atsibudo viešbučio kambaryje, nusprendęs gyventi toliau. Todėl filmą ir žiūri kaip smagiai suregztą istorijėlę, kuri visiems baigiasi laimingai. Regis, tik aktoriai to nesupranta ir vaidina kaip tikrame kine.