SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-09-23 nr. 676

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Pulsuojantis atminties labirintas4

Savaitė 
• Prie nežinomo žydų vaiko kapo
• "Ne apie didvyrius daina"5
• "Lietuvos" kino teatro atsisveikinimo renginiai

Muzika 
• Jeronimas Kačinskas (1907–2005)
• Lietuvių klasikos serijoje – Vytauto Bacevičiaus simfoninė muzika
• "Banchetto musicale"
• Muzikos vakarai Vilniaus rotušėje
• KONCERTAI

Dailė 
 Živilė Ambrasaitė
Stasiui Ušinskui – 100
1
• Dovilė Tumpytė
Menininkų kolonijų fenomenas
• Rimtas Tarabilda
Pusiausvyra tarp ramybės ir judesio
1
• Paroda "Gyvenimas Terezine vaikų akimis"
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Ožka, arba Kas ta Silvija?1
• Martynas Petrikas
Rytų ornamentas
• "Sirenų" provokacijos
• Vilniaus teatro Festivalis "Sirenos"
• Rusų drama pradeda sezoną
• Nauji Mažojo teatro namai
• OKT gastrolės
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Menas žudo dokumentiką
• Laima Kreivytė
Išgyvenus Dievų mišką
• Živilė Pipinytė
Susitaikius su pasauliu
1
• Autsaideris Zatoičis
• Lietuvių filmai keliauja po festivalius
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Stasiui Ušinskui – 100

Scenografijos ir lėlių paroda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

Živilė Ambrasaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Linksmas vyrukas, Storulis ir Bjaurus tipas (marionečių filmas "Storulio sapnas", 1938 m.)

Šių metų liepos 20 d. šventėme Stasio Ušinsko – tapytojo, scenografo, lėlininko, moderniosios lietuviškojo vitražo mokyklos kūrėjo ir pedagogo, vieno žymiausių XX a. Lietuvos menininkų – 100 metų jubiliejų. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje surengta dailininko scenografijos eskizų ir lėlių paroda – vienas iš kelių renginių šiai sukakčiai paminėti.

1925 m. S. Ušinskas, įstojęs į Kauno meno mokyklą, tapybos mokėsi pas Justiną Vienožinskį. 1929–1933 m. studijas tęsė Paryžiuje, Aukštojoje dekoratyvinio ir taikomojo meno mokykloje bei privačioje Moderno akademijoje. Tarp jo mokytojų buvo Fernand’as Leger, dėstęs tapybą ir kompoziciją, skatinęs individualaus stiliaus paieškas, ir Aleksandra Ekster, kuri, dėstydama scenografiją, supažindino su svarbiausiais sceninio vaizdo konstravimo principais, novatoriškiausiais to meto scenografijos laimėjimais.

1931 m. grįžęs į Lietuvą S. Ušinskas Kaune surengė pirmąją savo kūrinių – iš Paryžiaus atsivežtų tapybos ir scenografijos darbų – parodą, susilaukusią didelio visuomenės susidomėjimo ir atkreipusią į jaunąjį dailininką Valstybės teatro režisieriaus Andriaus Olekos-Žilinsko dėmesį. Menininko stilius, nutolęs nuo anuomet teatre vyravusių retrospektyvinėmis tendencijomis persmelktų ar tiesiogiai į realizmą orientuotų pastatymų ("Juk mano kostiumai meno kūrinys, o ne archeologų radinys. Aš kuriu dvidešimtojo amžiaus, o ne Antikos teatrui," – sakė dailininkas; cit. iš: G. Aleknonis. "Pakeliui. Režisierius Andrius Oleka-Žilinskas", Vilnius, 2001, p. 153), patraukė nevengiantį eksperimentuoti režisierių. Po parodos A. Oleka-Žilinskas kalbėjosi su Baliu Sruoga ir, pasak šaltinių, abu buvo vienos nuomonės: "Ušinskas talentingas bernas. Kuo greičiau pradės dirbti teatre, tuo bus geriau. Ir jam pačiam, ir teatrui" (ten pat, p. 152). Dailininkas Valstybės teatre debiutavo 1932 m. – sukūrė scenovaizdžius ir kostiumus Roberto Planquette’o operai "Kornevilio varpai". Šiame ir vėlesniuose pastatymuose S. Ušinkas, būdamas racionalaus meno principų šalininku, asociatyviais apibendrintais pavidalais siekė įprasminti ne veiksmo vietą, o patį veiksmą. Dinamikos, judesio įspūdį dailininkas stiprino visomis priemonėmis: kompozicija, spalvų derinimu, pasitelkdamas prigimtines medžiagos savybes (pavyzdžiui, ritmingai krentančias draperijas). Daug dėmesio skyrė scenovaizdžių architektonikai – ritmingai dėstomos formos leido aktoriui laisvai judėti scenoje. Tačiau dekoracijos neturėjo nurodyti tikslios veiksmo vietos, atitinkančios istorinį laikmetį, jų užduotis – būti fonu, padedančiu aktoriams atskleisti personažų charakterius. Kostiumas derintas ne tik prie scenovaizdžio – jis turėjo įvaizdinti visą personažo gyvenimo istoriją, susilieti su aktoriumi.

Modernistinių srovių dvelksmas S. Ušinsko scenografijoje sutiktas nevienareikšmiškai: tautinio meno propaguotojai netruko dailininko darbuose įžvelgti svetimybių ir užsienyje jau bepraeinančių meno tendencijų plėtotę. Tačiau tokių priekaištų susilaukdavo ne vienas to meto dailininkas, mėginęs savaip spręsti vizualaus scenos apipavidalinimo problemas: arba pasirinkta traktuotė buvo pernelyg "svetima", arba "atgyvenusi". Mstislavas Dobužinskis, kuriam savo ruožtu teko susidurti su kritika, pasak kurios jis scenoje plėtojęs rusų meno tradicijas, rašė: "<...> Ušinskio dekoracijos ir kostiumai "Kornevilio varpams" <...> rodo, kokiais sudėtingais keliais kartais eina meno idėjos. Ar tai, kad Ušinskio duotasis stilius gimęs Maskvos kameriniame Mejerholdo teatre, Dailės Teatro studijose, kad ta kryptimi mėgino įvairiausius dekoratyvinius žygius eilė menininkų, kaip Ekster, Altmanas, Jakulovas, Anenkovas, Čeliševas, – kad tuo gerėjosi visa Europa, kad Paryžiuj tas jau nebe paskutinis žodis, – ar visa tai kliudo Ušinskiui dekoracijose, o ypač kostiumuose, būti nauju, sąmojingu ir talentingu" (M. Dobužinskis. "Kelios mintys apie tautinio meno kelius", Naujoji Romuva, 1932 m. birželio 12 d.). S. Ušinskas vakarietiškojo meno srovių tendencijas – konstruktyvizmo, futurizmo, art deco stiliaus bruožus – jungė su etnografiniais motyvais, savaip juos interpretuodamas. Tai, kad įmanoma suderinti modernią stilistiką ir tradicijas, dailininkas įrodė sukūręs pirmojo nacionalinio baleto – Balio Dvariono "Piršlybų" – scenografiją, už kurią 1937 m. Paryžiaus tarptautinėje parodoje S. Ušinskui buvo įteiktas aukso medalis. Menininko plastinė traktuotė nepaprastai skyrėsi nuo panašiu metu rodytų Nikolajaus Zverevo ar M. Dobužinskio apipavidalintų klasikinių baletų rafinuotų, romantizuotų scenovaizdžių ir kostiumų. "Piršlybose" dailininkas pabrėžė scenovaizdžio svarumą, formų kresnumą, kompozicijos dinamiką, atspindinčią tautinių šokių polėkį. Tai buvo pirmasis spektaklis, kurio vaizdinėje dalyje vien tik teatro dailei būdingomis priemonėmis rimtai spręstos nacionalinės formos problemos, o kartu scenografija harmoningai susieta su visais kitais muzikinio spektaklio komponentais.

iliustracija
Scenovaizdžio eskizas (R. Planquette’o "Kornevilio varpai", 1932 m.)

Įvairiuose Lietuvos teatruose S. Ušinskas sukūrė scenografiją ir kostiumus trims dešimtims spektaklių: Valstybės teatre Johanno Strausso operetei "Čigonų baronas" (1934), Williamo Shakespeare’o dramoms "Dvyliktoji naktis" (1933) ir "Makbetas" (1939), Jaunajame teatre – Balio Sruogos dramai "Milžino paunksmė" (1934), Kauno muzikiniame teatre – J. Strausso operetei "Šikšnosparnis" (1962) ir kt.

Dar mokydamasis Paryžiuje, S. Ušinskas susidomėjo marionečių teatrais: bibliotekose rinko medžiagą apie senuosius kinų ir japonų lėlių vaidinimus, aptiko medžiagos apie bažnytinį marionečių ir Radvilų teatrus. Grįžęs į Lietuvą, drauge su Čekijoje lėlių gamybos amato išmokusiu meistru iš Pakruojo Petru Svidru dailininkas sukūrė keletą lėlių. Šios lėlės nebuvo skirtos kokiam nors konkrečiam literatūros kūriniui, jose tirtos charakterį perteikiančios plastinės formos ypatybės ir judesio galimybės. Literatūrinis kūrinys, kuriam buvo pritaikytos lėlės, gimė vėliau – Antano Gustaičio satyrinė pjesė "Silvestras Dūdelė" buvo parodyta 1936 m. S. Ušinsko įkurtame pirmajame lietuviškame profesionaliame Marionečių teatre. Visi dailininko sukurti personažai savitai reiškė savo emocijas, savitai judėjo ir kalbėjo. Sudėtinga lėlių konstrukcija jas vedžiojantiems aktoriams leido judinti lėlių akis, lūpas, smakrus, netgi kaktos raukšles. Bankrutavus Marionečių teatrui, 1938-aisiais S. Ušinskas tas pačias lėles panaudojo pirmajame lietuviškame garsiniame marionečių filme "Storulio sapnas", jis 1939 m. buvo parodytas Niujorko pasaulinėje parodoje. JAV animacinių filmų bendrovė "Dalcampani" "Storulio sapną" nupirko ir užsakė S. Ušinskui sukurti animacinį filmą pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką "Lakštingala". Šį darbą užbaigti sutrukdė Antrasis pasaulinis karas.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus yra sukaupęs beveik keturis šimtus S. Ušinsko scenografijos darbų, saugo dešimt paties dailininko dovanotų lėlių. Šioje parodoje, skirtoje menininko šimtmečiui, eksponuojami dešimčiai spektaklių sukurti 45 scenografijos eskizai ir trylika lėlių iš A. Gustaičio pjesės "Silvestras Dūdelė", filmo "Storulio sapnas" bei H.Ch. Anderseno pasakos "Lakštingala".

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Birželio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 14 iš 85 
23:38:32 Jun 2, 2009   
Oct 2006 Feb 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba