SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-06-18 nr. 619

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rita Nomicaitė
Neoklasicizmo įsaulyje

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Netikėtos traktuotės
1
 Šokio kryžkelėse
• in memoriam
Antanas Sprindys 1907–2004
1
• Druskininkų vasaros maratonas prasidėjo
• Vilniaus šokio spaustuvė tęsia tradicijas
• KONCERTAI2

Dailė 
• Vika Ryžovaitė
Tebūnie paslaptis
1
• Lina Jakeliūnaitė
Įspūdis fotografijoje
5
• Skaidra Trilupaitytė
"Sueuropintos" erdvės pėdsakai Rygoje
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Ingrida Daunoravičiūtė
Veržlus kaip pavasaris
1
• Irena Aleksaitė
Keturioliktasis teatrinis "Kontaktas"
2
• Ingrida Daunoravičiūtė
Sveika, gentie jaunoji, nepažįstamoji!
3
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Tarp jausmų ir noro pamiršti
2
• Živilė Pipinytė
Bilą nužudyti reikia
2
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Pagunda vogti
• Ronald Jones ("Frieze")
Gyvenimas dėžėje

Anonsai 
• Konkursas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Muzika

Šokio kryžkelėse

Pokalbis su Kauno šokio teatro "Aura" meno vadove Birute Letukaite

[skaityti komentarus]

iliustracija
Birutė Letukaitė

Šiuolaikinio šokio choreografė ir puoselėtoja, Kauno šokio teatro "Aura" direktorė ir meno vadovė Birutė Letukaitė 1967–1979 m. mokėsi išraiškos šokio pas Kirą Daujotaitę, šoko trupėje "Sonata", o 1980 m. įkūrė šokio studiją "Aura". 1995 m. ši studija buvo įteisinta kaip Kauno miesto teatras. B. Letukaitė dėstė Vytauto Didžiojo universitete Menų fakultete, Kauno dramos teatro studijoje. 1990 m. ji pradėjo organizuoti šiuolaikinio šokio festivalius Kaune, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose, pelnė ne vieną apdovanojimą, sukūrė "Aurai" spektaklius "Lietuviškos variacijos", "Extremum Mobile", "Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutartės" ir kt. 1990 m. "Aura" pirmą kartą dalyvavo Vitebsko šiuolaikinės choreografijos konkurse ir laimėjo diplomą už geriausią choreografiją (kompozicija "Valsas"). 1993 m. Vitebske su Claude-Yane Roulin pastatymu "Žvilgsniai" laimėta 3-ioji vieta. 1997 m. – vėl sėkmė Vitebske: už "Sutemas" (choreografė Tamara McLorg iš D. Britanijos) "Aura" buvo apdovanota specialiuoju prizu, o 2001 m. su B. Letukaitės "Extremum Mobile" ji vėl tapo šio konkurso laureate. Po kelių mėnesių Lenkijoje, Kalyše, vykusiame tarptautiniame šiuolaikinio šokio konkurse "Extremum Mobile" pripažintas geriausiu pastatymu. O grįžusi į Lietuvą, 2002 m. B. Letukaitė už šį kūrinį gavo "Fortūną" ("Kristoforo" analogas Kaune). 1989 m. B. Letukaitė Kaune surengė pirmąjį Tarptautinį modernaus šokio festivalį.

Spausdiname Jūratės Terleckaitės pokalbį su B. Letukaite apie Lietuvos šiuolaikinio šokio ištakas, jo raidą bei dabartį.

Kada Lietuvoje ėmė rastis šiuolaikinis šokis?

Nuo to momento, kai Danutė Nasvytytė, Vokietijoje baigusi Jutos Klemt mokyklą, į Lietuvą atvežė išraiškos šokį ir 1939 m. įkūrė savo studiją-mokyklą. Joje mokėsi daugiausia inteligentų vaikai. Kraštą okupavus rusams, mokykla buvo uždaryta. Vokiečiai leido vėl tą mokyklą atidaryti. Frontui artėjant D. Nasvytytė su kai kuriais šokėjais ir kitais menininkais pasitraukė į Vakarus. Likusios merginos, tarp jų Kira Daujotaitė, tęsė jos darbą. Mėginta studiją įteisinti prie Kauno jaunojo žiūrovo teatro, bet pasikeitus vadovybei, teko įsikurti prie buvusių profsąjungos rūmų. Visą sovietinį laikotarpį ši studija – "Sonata" – egzistavo.

Gyvenant sovietiniame lageryje, jokia informacija iš Vakarų nepasiekdavo Lietuvos. Žvelgiant iš dabarties pozicijų, "Sonatos" šokio stilių, propaguojamą šokio sampratą ir estetiką pavadinčiau etnografiniu išraiškos šokiu. Merginos šoko taip, kaip prieškarinėje Europoje – klasikinė muzika, basos kojos, tunikos. Judesys ir choreografija buvo visiškai pavaldūs muzikai. Tai suvokiau tada, kai pirmą kartą gyvenime Maskvoje pamačiau tikrus profesionalus, garsiąją José Limono trupę iš Amerikos ir po to nuvykau į Drezdeną, į Gretos Paliukos baleto mokykloje kiekvieną vasarą rengiamus tarptautinius vasaros šokio kursus, į kuriuos dėstyti buvo kviečiami garsiausi pasaulio pedagogai. Jaučiausi lyg iš darželio patekusi į universitetą.

Kaip patekote į Vokietiją?

K. Daujotaitė užsienio leidinių knygyne atsitiktinai nusipirko knygą "Greta Paliuka", kurioje buvo jos šokių iliustracijos. Kai kurios pozos buvo labai panašios į K. Daujotaitės pastatytos L. van Beethoveno "Mėnesienos sonatos" solistės judesius. Daujotaitė parašė laišką G. Paliukai, ši ją pasikvietė į savo mokyklą. Taip užsimezgė ryšys. Nors sovietiniais metais ištrūkti į užsienį buvo sunku, išvažiavome. Grįžus norėjosi įpūsti naujų vėjų, lėkti pirmyn, ieškoti naujovių, šokti kitaip.

Kiek metų egzistavo "Sonata"?

40 metų. Nors 20-mečio proga šiam kolektyvui buvo suteiktas pavyzdinio išraiškos šokio kolektyvo vardas, bet visą pokario laikotarpį, o ir vėliau nesiliovė valdžios priekabės. Vadovė visą gyvenimą turėjo kovoti su priešiškai nusiteikusiais valdininkais, įvairių komisijų atstovais, kurie atvykdavo vertinti kolektyvo darbo ir "vertino" pagal klasikinio šokio kriterijus. Bet tos, kurioms teko šokti "Sonatoje", gavo didžiulę dvasingumo dozę. Ten buvo lyg kitas gyvenimas – be melo, dviprasmybių, lydimas klasikinės muzikos, harmonijos, vadovės pasakojimų apie prieškario Lietuvos menininkus ir t. t. Ir nors iš kitų mokytojų aš daugiau sužinojau apie įvairias šokio technikas, išmokau įvairiausios metodikos, niekas neatstos to, ką gavau iš jos – didžiulę meilę, pasiaukojimą ir atsidavimą šokiui, pagarbą scenai ir žiūrovui. Įskiepytą meilę šokiui stengiuosi perduoti ir savo šokėjams. Perimtas moto yra toks: "Šok taip, lyg šoktum paskutinį kartą, su visišku atsidavimu, nesumeluotu judesiu ir visa savo energija, nesvarbu, koks tai pasirodymas ir kiek žiūrovų jį stebi."

Kada pradėjote savarankiškai kurti, įgyvendinti savo idėjas?

Po vieno "Sonatos" koncerto gimė mintis pradėti savo kelią. 1980 m. su keliom mergaitėm, ilgesnį ar trumpesnį laiką šokusiom "Sonatoje", pradėjome susitikinėti atskirai ir bandyti šokti kitaip. 1982 m. pakvietėme į pirmąjį savo koncertą, kurį paskyriau savo mokytojai. Pirmąjį mūsų trupės veiklos dešimtmetį pavadinčiau formavimosi – įvairių technikų įsisavinimo, trupės subūrimo ir pirmųjų kūrybinių sumanymų įgyvendinimo – laikotarpiu.

Nuo 1991 m. pradėjau kviesti užsienio, daugiausia Europos choreografus, pedagogus. Daug dirbome su choreografe iš Šveicarijos C.-Y. Roulin. 1991 m. iš JAV atvykusi choreografė Tamara Rogoff su savo kompozitorium ir asistente "Aurai" pastatė "Migrations". Specialiai tam buvo sukurta muzika. Po to šešerius metus iš eilės vykdavome į Duisburgą, į Europos jaunimo festivalį. Dalyvavimas juose, o taip pat jame irgi prisidėjo prie trupės technikos tobulėjimo.

Ar trupėje vyksta šokėjų kaita?

Lietuvoje šiuolaikinio šokio šokėjų niekas nerengė, tad suburti ir išlaikyti trupę buvo gana sunku. Ir dabar nelengva. Skaudu, kai trupės nariai ją palieka. Vieni šokėjai išvyksta į užsienį (pamini į JAV išvykusią Liną Puodžiukaitę bei Šveicarijoje apsistojusią Rūtą Baublytę, – J.T.), kiti persikelia į Vilnių, treti išeina dėl vedybų. Į jų vietą ateina visiškai "žali" šokėjai, iš tokio tik per trejetą metų subręsta geras atlikėjas, žinoma, jei tik jis pats to labai nori ir siekia sunkiu kasdieniu darbu. Taigi, visą laiką rengiame ir prarandame šokėjus. Todėl labai laukiu, kad situacija pasikeistų ir "Aura" sulauktų ne "žalios mėsos" (atsiprašau, kad taip vadinu), bet šokėjų, su kuriais galima būtų pradėti dirbą anksčiau nei po trejų metų. Vis dėlto galima pasiguosti, kad "Aura" visada garsėjo gerais šokėjais, ir ne tik Lietuvoje – nenusileisdavome ir rimtus, profesionalius šokio mokslus baigusiems užsienio šokėjams.

Kada sulaukėte pripažinimo?

Pirmą kartą buvome įvertinti 1989 m. Taline, šiuolaikinio šokio ir choreografijos festivalyje. Tuomet iš Lietuvos nebuvo kam važiuoti atstovauti šiuolaikiniam šokiui. Teatro sąjungoje dirbęs ir mus matęs teatrologas Donaldas Strikulis pasiūlė šią kelionę. Mūsų programą sudarė kviestinio choreografo Jurijaus Smorigino spektaklis "La Passione" (muzika J. Haydno) ir mano kūriniai. Sulaukėme pirmojo triumfo. Ten buvusi balerina, žurnalistė iš Lietuvos Rūta Krugiškytė po spektaklio pribėgusi prie mūsų su nuostaba klausė: "Iš kur atsirado šis teatras?". Mat Vilniuje niekas nebuvo mūsų matęs. Maskvos, kitų Rusijos miestų kritikai stebėjosi ir nenorėjo tikėti, jog esame ne teatras, o saviveiklinė grupė. Festivalio metu R. Krugiškytė organizavo mus palaikančiųjų parašų rinkimą. Grįžę į Kauną ėmėme lankytis savivaldybėje, kad įteisintume save kaip susiformavusią trupę. Vaikščiojimas, įtikinėjimas truko iki 1995 m., kol pagaliau mus įregistravo kaip pirmąjį Lietuvoje municipalinį šokio teatrą su daline, minimalia dotacija. Po truputį ta dotacija didėjo, bet neturėjome patalpų. Būdavo situacijų, kai per savaitę repetuodavome penkiose skirtingose vietose. Dabar jau penkti metai, kai turime sandėlį su cementinėmis grindimis ir kolona viduryje, turime ir savo biurą, visas ryšio priemones, vadybininką.

Prašyčiau pasidalinti mintimis apie pasibaigusį festivalį "Naujasis Baltijos šokis ‘04".

Nemačiau pirmą dieną rodytų spektaklių, pvz., "Kareivio istorijos". Žiūrėjau "Processus", antrąją dieną – "Vagies dienoraštį" ir Vyčio Jankausko kūrinio ištrauką. Esu labai kritiška – niekada, net jei užimame pirmąsias vietas užsienio festivaliuose, konkursuose, nesu visiškai patenkinta savo darbais. Todėl ir kitus gal pernelyg kritiškai vertinu. Po "Random" šokio trupės pasirodymo ypač sunku buvo žiūrėti "Vagies dienoraštį" (nors tai ir ilgamečio "Auros" šokėjo darbas). Tai, ką pademonstravo "Random" šokėjai – aukštasis pilotažas, XXI a. šokis. Mačiau šią trupę Lietuvoje, Lenkijoje, D. Britanijoje ir žavėjausi šiuolaikiniu mąstymu, choreografiniais sprendimais, judėjimu erdvėje. Tiesa, kiti, stebėdami "Random" šokį, pasigenda dvasingumo. Bet man jis – XXI a. šokio estetika, galiu grožėtis tiesiog formomis erdvėje. Kaip egzistuoja namų, baldų dizainas, taip ir kūno dizainas erdvėje. Spektaklyje bandoma "užkabinti" ir žmonių santykius: yra keli duetai, kuriuose galima surasti paralelių su jausminiais dalykais. Bet ir jie pateikti labai šiuolaikiškai, kaip, beje, daroma ir visame šiuolaikiniame mene – nėra tiesmukiškumo, idėjos ir jausmai – užkoduoti. Žiūrovas arba išsišifruoja ir tada žavisi, arba lieka abejingas. Labiausiai mane ir liūdina mūsų publikos neišprusimas – ji su pasigardžiavimu suvalgo sukramtytą maistą. Turiu omeny beveik visą šou kultūrą ir mūsų "didžiąsias" choreografijos žvaigždes.

O kokį įspūdį padarė rusų, lenkų, danų pasirodymai?

Esu mačiusi visus "Provincialnyje tancy" spektaklius. Pirmą kartą festivalyje ši trupė nuvylė, visiškai nepatiko jos "Lazy Suzan". Buvo nuobodu, susidarė įspūdis, kad choreografė išsisėmė ir judesio, ir minties požiūriu. Danų "Granhoj Dans" esu mačiusi Gdansko festivalyje, ir man jie labai patiko, o lenkų "Theater of Open Creation" pastatymą "So Plain" mačiau Gdynės festivalyje. Lenkų šokį labai gerai pažįstu. Lenkijoje jaučiamas didžiulis susidomėjimas šiuolaikiniu šokiu, pilnos salės norinčių jo išmokti. Nors patys lenkai apie išsilaikymą, finansines galimybes kalba gan pesimistiškai, bet šiuolaikinis šokis ten progresuoja labai sparčiai.

Gal palygintumėte "Naująjį Baltijos šokį" su Kauno šiuolaikinio šokio festivaliu?

Labai myliu Vilnių ir norėčiau su "Aura" į jį persikelti. Vilnius tampa tikru Europos miestu, pulsuojančiu visai kitokia energija nei Kaunas, nors būtent šį vadinčiau moderniojo ir šiuolaikinio šokio lopšiu. Čia pirmą kartą Lietuvoje buvo suorganizuotas ir kiekvienais metais tebevyksta Tarptautinis modernaus šokio festivalis. Į Kauną pirmą kartą 1991 m. buvo pradėti kviesti užsienio choreografai ir pedagogai, čia pirmą kartą buvo surengti šokio seminarai ne tik šokėjams, bet ir visuomenei, įgyvendintas ir šokio projektas su neįgaliais, vyresnio amžiaus žmonėmis, pirmą kartą Lietuvos šiuolaikinio šokio trupėje ("Auroje") šoko kviestiniai užsienio šokėjai. "Aura" jau daugiau kaip prieš dešimtmetį atstovavo Lietuvai daugybėje užsienio scenų, o Vilniuje ir kituose miestuose ši meno sritis tada dar apskritai neegzistavo. Pagaliau Kaune miesto valdžios dėka pirmą kartą buvo įteisinta šiuolaikinio šokio trupė ir jai paskirtas finansavimas. Taip pat pirmą kartą Lietuvos aukštojoje mokykloje – Vytauto Didžiojo universitete – įvestas šiuolaikinio šokio kursas. Jis nuo 1991 m. dėstomas menotyrą studijuojantiems studentams. Visa tai – Kauno privalumas, tampantis šiuolaikinio šokio istorija. Gaila tik, kad ne visi žino šiuos faktus ar juos ignoruoja.

O Vilniuje vykstantis "Naujojo Baltijos šokio" festivalis – tai didžiulis prestižinis renginys, juo sostinė gali didžiuotis. Puiku, kad Audroniui Imbrasui pavyko įtikinti Kultūros ministeriją skirti šiam festivaliui finansavimą (dešimt kartų didesnį nei Kauno festivaliui), surasti turtingų rėmėjų ir pasikvieti stiprias šiuolaikinio šokio trupes. Puiku, kad miestas turi šių trupių pasirodymams tinkamas scenas. O mes neturime nei didelių pinigų, nei didelių prestižinių scenų, nesulaukiame ir tokio spaudos dėmesio. Gal todėl mūsų festivalis mažesnis, jaukesnis, šiltesnis, bet nemažiau profesionalus. Lietuva maža, ir galime didžiuotis, kad turime du šiuolaikinio šokio festivalius: vieną – pavasarį, kitą – rudenį.

O ateityje, tikiuosi, intensyviau bendradarbiausime su Lietuvos šokio informacijos centru, keisimės trupėmis, projektais, rengsime seminarus, koncertus ir pan. Juk būtent bendradarbiavimo visose srityse dabar ir sieks du didžiausi Lietuvos miestai – Vilnius ir Kaunas. Tikiuosi to sulaukti.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Gegužės

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 78 
3:23:34 May 27, 2009   
Sep 2006 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba