SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-04-01 nr. 655

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Skirmantė Valiulytė
Yra ko pasimokyti
1
• Gerbiami skaitytojai,

Muzika 
• Paniręs į savo meną
• Klaipėdoje ir Vilniuje Naujasis Baltijos šokis ’051
• KONCERTAI

Dailė 
 Emilija Budrecka
Skirtumai paprastume
• Dalia Navikaitė
Tapyba kaip hobis
• Ona Gaidamavičiūtė
Egzistencinės atvertys
• Dovilė Tumpytė
Pati sau mūza
5
• Mokytojų namų kurortas
• PARODDOS1

Literatūra 
• Kriminalinių romanų skaitymo malonumai
• Artūro Railos knygos "Roll Over Museum" pristatymas5
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Auksiniai scenos kryžiai
6
• "Ponas K" – žaidimas, virtęs intriguojančia drama3
• Maskvoje – Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio premjera
• Oskaro Koršunovo/ Vilniaus miesto teatras įsikėlė į naujas patalpas
• Gastrolės
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• 13 "Kino pavasario" filmų, kurių patartina nepraleisti1
• Taisyklingos meilės nebūna
• "Kinas plius": daugiau filmų už mažesnę kainą
• KINO REPERTUARAS
• PAREIŠKIMAS

Anonsai 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Skirtumai paprastume

Tapybos paroda galerijoje "Akademija"

Emilija Budrecka

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ekspozzicijos fragmentas

Galerijoje "Akademija" vykstanti Pierre’o Andre Ferrand’o (Šveicarija), Kęstučio Lupeikio ir Ričardo Nemeikšio tapybos paroda nėra grupinė, nors darbai ir eksponuojami tose pačiose erdvėse. Veikiau tai trys atskiros labai mažos personalinės parodos, kur paveikslai kalbasi su kitais, šalia kabančiais darbais.

Šie autoriai nedeklaruoja vientiso pasaulėvaizdžio ar pasaulėžiūros, jie labiau skirtingi nei panašūs, bet tai netrukdo jų darbams pabandyti "išgyventi" vienoje erdvėje.

Koks gi bendras vardiklis, siejantis Kęstutį, Pierre’ą Andre ir Ričardą? Visiems šiems autoriams – labai svarbus kūrybos, tvėrimo procesas, jie, matyt, labiau džiaugiasi pačiu meno kūrinio atsiradimo, virsmo procesu nei galutiniu rezultatu, kuris, jau įgavęs aiškų, konkretų pavidalą, atsiranda parodų salėse. Jų darbai – lyg vidinio pasaulio, dvasinių potyrių atšvaitai, įgavę materialumo. Kasdienė egzistencija – kupina nuojautų, ketinimų, nusivylimų, staigių "prašvitimų", frustracijos ir aibės kitokių dvasinių potyrių bei emocijų. Visa tai ir įklimpsta paveikslo materijoje, palieka ryškesnį ar blankesnį dvasinės ir emocinės veiklos pėdsaką.

Dar vienas bendrumo ženklas šių autorių kūryboje – itin taupus tapybinių priemonių pasirinkimas. Iš galimų spalvų spektro jie pasiima tik kelias dominuojančias spalvas arba apskritai atsisako spalvos kaip dažo – vienoks ar kitoks atspalvis jų darbuose atsiranda ne klojant spalvinius sluoksnius ant drobės, o tiesiog jų atsisakant.

Tapytojų darbuose akivaizdi minimalistinė raiška, bet jie jos tikrai nedeklaruoja, nemanifestuoja. Jų darbai – tai veikiau paprastumo, emocinio taupumo, meditatyvinio požiūrio į kuriamą vaizdą rezultatas.

Kai kuriuos žiūrovus glumina tokie paveikslai – tuos, kurie tiesiog neturi laiko arba noro ilgiau stabtelėti ir suprasti, kad net mažyčiame baltos spalvos lopinėlyje, užteptame ant didelio tarsi "juodasis chaosas" paveikslo, porėmio deformacijoje, pažeistoje rupios drobės faktūroje slypi ištisas emocijų, minčių ir net garsų pasaulis. Tokie darbai sužavi paprastumu, o ne "skurdumu", tik gaila, kad pas mus šios sąvokos dažnai tyčia ar netyčia supainiojamos.

"Paprastąją" tapybą daug kam sunku priimti, suvokti. Žiūrovus gali sugluminti siužeto, spalvinių variacijų nebuvimas, stebėtojas nepatiria atpažinimo džiaugsmo, betgi ne vien tame glūdi tapybos esmė. Panašiai kaip suglumęs žiūrovas gali pasijusti ir turistas, iš pradžių aplankęs barokinę katalikų bažnyčią su švytinčiais paauksuotais altoriais, ekstatiškais šventųjų paveikslais, o paskui užsukęs į kuklią protestantų bažnyčią.

Menininkus vienija ne stilistiniai, kolorito ypatumai, o formos grynumo, paprastumo paieškos, kurias kiekvienas suvokia savaip.

Pierre’o Andre Ferrand’o raiškos priemonės liudija tikrą, neapsimestinę askezę. Jo nedidelės drobės – tarsi meditaciniai "altoriai", jau pati paveikslo paviršiaus faktūra ir tekstūra yra reikšminga fabulos dalis, o skirtingas atskirų ciklo darbų drobės atspalvis, tonas, nežymiai kintantis formatas bei neįprastas porėmių profilis – tai ištisa užkoduotų ženklų bei minčių sistema. Darbų ciklas "IC XC" (2004–2005, Jėzaus Kristaus monograma) – bandymas subtiliai prisiliesti prie tikėjimo, dvasingumo paslapties, bandymas atsiriboti nuo kasdienės tuštybės, prabilti apie atsižadėjimą, tylą ir skausmą. Nutrūkusios drobės audinio gijos tarsi byloja apie neįmanomumą sugrįžti atgal ir siekį suvokti pasaulio sąrangos esmę. Spalvinė drobių gama, šiurkštus paviršiaus rupumas neišvengiamai primena ankstyvosios krikščionybės askezę bei paprastumą, relikvijas, kruopščiai saugomas vienuolynų ir bažnyčių relikvijoriuose.

Kęstutis Lupeikis varijuoja tema "juoda–balta", jam svarbus ne tik juodos ir baltos spalvų santykis, bet ir mastelio kaitos niuansai, kai juodos ar baltos spalvos dominantėje suskamba vienos ar kitos spalvos "plyšiai" ar netikėtas šviesos blyksnis aklinoje, bet gyvoje tamsoje.

Kęstučio Lupeikio paveikslų paviršius turtingas faktūromis. Šviesa, atsimušusi į paveikslo paviršių, ima tarsi raibuliuoti, blyksėti, paviršius virsta lyg spalvine širma, už kurios slepiasi kitos spalvos, jų sluoksniai ir nepažinūs, užmaskuoti ženklai. Baltos ar juodos spalvos paviršiai primena ir odą, membrana padengtą gyvą paviršių, po kuriuo justi pulsavimas ir "pogrindinių" spalvų blyksniai.

Kęstučio Lupeikio paveikslai – ne tik daugiasluoksniai, juose justi ir erdvės transformatyvumas, erdvė tarsi dalijama, skaidoma į "šiapus" ir "anapus" ne tik materialiu, bet ir dvasiniu lygmeniu ( "Langas", "Langai", "B – 22", "D – 4", 2005).

Ričardui Nemeikšiui nesvetima ironija, autorefleksija. Plyta jo darbų paviršiuose – tarsi suaugusi su plokštuma arba iliuziškai išnyranti iš plokštumos yra rutinos bei sustingusios materijos, sustojusio laiko ženklas. Rožinės spalvos prasminės variacijos tarsi blaško žiūrovų mintis tarp sentimentalios iliuzijos ir vulgaraus natūralizmo.

Peizažinis reljefas Ričardo Nemeikšio darbuose dažnai patiria netikėtas metamorfozes, kai kiek atsitraukęs nuo tapinio pajunti bežiūrįs į erotizuotą akto fragmentą, kur esama ir sentimentalumo, tragizmo potekstės ("Iš mitologijos", 2004). Drumsta rožinė spalva, juosvas štrichas, juodi nėriniai sukuria nejaukumo atmosferą – tarsi žiūrėtum į svetimą pasaulį pro rakto skylutę...

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad labai sunku rašyti ar kalbėti apie darbus, kurie sukurti minimaliomis raiškos priemonėmis, kur kalbama pauzės, tylos, užuominos ženklais, bet atidžiau pažvelgus į Pierre’o Andre, Kęstučio ir Ričardo paveikslus kyla aibė minčių ir pojūčių, kurių srautą darosi gana sunku suvaldyti ir sustabdyti...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Gegužės

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 77 
3:23:12 May 27, 2009   
Sep 2006 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba