ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-05-22 nr. 941

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GILBONĖ. Pozos (9) • RUGILĖ KAZLAUSKAITĖ. Svečiuose pas žmogų (2) • ALIS BALBIERIUS. Iš „Trieilių“ (2) • -vt-. Sekmadienio postilė (1) • Su psichologu ALGIMANTU SMAILIU kalbasi Akvilė Žilionytė. Menininkas yra drąsus žmogusJONAS GRIGAS. Skaitmeninis gyvenimas (3) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (2) • CLAES OLDENBURG. Aš esu už meną (1) • SARA POISSON. Eilės (2) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Ir tai viskas, ko ilgimės?RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (1) • JURGITA JASPONYTĖ. Senųjų Azijos tautų mitinė prozaLIUCIJA ARMONAITĖ. „MonoBaltijos“ debiutasTOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Vilkas Didysis (5) • Margarita pelėdai (148) •

Pozos

GILBONĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autorės nuotrauka

Varna yra varna

Laima jau gerą pusvalandį stovi prie sodo vartelių, spausdama prie krūtinės pusantrų metų gaidį. Reikia jam galvą kirsti. Laima negali. Bijo kraujo. Ir apskritai negalėtų tiek laiko auginto paukštelio pati nugalabyti. Kaziukas išėjo į mišką grybauti, grįžęs žadėjo nukirsti, bet jau dvi valandos praėjo, o jo kaip nėr, taip nėr. Neiškentusi namelyje, atėjo čia, atsistojo prie vartelių. Gal greičiau pareis... O jo kaip nėr, taip nėr. Paprašytų ko nors kito, bet kad nėra ko. Augis, nors daktaras, įpratęs žmones pjaustyti, tokio darbo nesiims, iš ūkio darbų jį domina tik vienas – medelių skiepijimas. Anąkart Laima paprašė, kad paskiepytų jos obelį, ir parodė skiepą – šalia augančią kriaušę. Obuoliai niekam tikę, sprangūs, o kriaušės saldžios, minkštos, sultingos. Nepaskiepijo Augis. Plaučių inkstais niekas nelopo, paaiškino. Daktariškai. Taigi Laima laukia Kaziuko. O šit ir jis bepareinąs! Švilpaudamas. Daug baravykų prisirinko. Padeda šonan krepšį, čiumpa gaidį, prispaudžia ant trinkos, kirviu tik trinkt... Galva nulekia, gaidys nušoka ir šokinėja šokinėja. Laimai suspaudžia širdį, bet mėsėdės instinktas nugali: pagriebia gaidį ir nešasi namelin. Turbūt peš. Netrukus pakvimpa plunksnų svilėsiais ir iš namelio tiesiai prie Kaziuko kojų atskrenda degantis gaidžio dydžio gumulas. Vyras metasi į šoną – tiesiai į baravykų krepšį. Kad ją kur, gyvatę, nenupeštą gaidį svilina, namus padegs, keikiasi Kaziukas. Laima dvi valandas laukė. Augino pusantrų metų, svilino. Čiumpa Kaziukas gaidį už kojų, nardina vandenin. Ar turi verdančio vandens, rėkia. Laima iškiša galvą, linksi: turiu turiu. Tai kišk į jį tą gaidį, palaikiusi ištrauk ir pešk, pamoko.

Ant kelmo susiėmęs galvą sėdi Antanas. Kaip rūpintojėlis. Tik jis ne dėl šio pasaulio sielojasi, dėl savęs. Pavasarį netyčia nusispjovė krauju ir kaip tyčia baisi ištarmė – plaučių vėžys. Geriau būtų nenusispjovęs. Dabar operacija, visokios chemijos, spinduliuotės... O pavasarį du bičių kelmus iš tėvo atsivežė, pirtį išgriovė. Bites tai Antanina prižiūrės, o kas pirtį atstatys? Rymo ir rauda. Iš pradžių tai šautuvo griebėsi. Iššaudysiu, sako, visus, kodėl aš vienas turiu mirti. Antanina atėmė, paslėpė, jis visų atsiprašė. Dabar rymo ir rauda.

Aš ganau driežus pievoje. Jų čia daug. Vieną kitą pagaunu, paglostau. Jau ruduo. Beveik visos gėlės neatlaikė šalnų, net tos, kurios išdidžiai iškėlusios galvas puikavosi. Ir mes kaip tos gėlės. Nors dabar man geriau. Nebekankina alergija. Tik šiek tiek liūdna, kad sužinojau esanti prasčiokė. Per televiziją pasakų senelis išaiškino, kad dažniausiai alergija serga prasčiokės moterys, besikvepinančios pigiais kvepalais. Man kvepalus perka duktė. Turbūt pigius. Jai nerūpi, kad motina bus prasčiokė.

Matau, kaip iš už kampo kartais galvą iškiša Pranas. Gal ir visas išlįstų, bet bijo žmonos. Kai ši buvo išvykusi į sanatoriją, per daug įsidrąsino, atėjo, atsisėdo šalia manęs ir iki vidurnakčio prasėdėjo, visą savo gyvenimo istoriją atvėrė. O pabaigoje pasiūlė: gal atsigulkim kartu. Nebijok, nieko nedarysim. Va taip, šaukšteliais. Parodė ranka du atverstus delnus. Jeigu nieko nedarysim, tai neverta, atsakiau. O kaimynės jau tuo metu, matyt, skambino jo žmonai į sanatoriją. Be reikalo. Tik dieglį moteriškei įvarė. Pranas juk nieko blogo nedarė, jis tik šaukšteliais pasiūlė.

Tokie dalykai dedasi mūsų sode, virš kurio klykia gervės, žąsys ir plaukioja jau baigiančių sezoną grybų kvapas. Aukšto medžio viršūnėje įsitaisiusi varna, nekreipdama dėmesio į žmonių, augalų ir miško paukščių gyvenimus, rėžia savo pamokslą. Iš aukštai, kaip Dievo sūnus. Ji – ne vietinė. Ji – miesto, kapinių paukštis. Atklydo čia, matyt, atsitiktinai. Šiaip varnos turėtų būti išmintingos, nes gyvena ilgai, įgyja didelę pažinimo patirtį, akyse įsižiebia Amžinybės žibintą, todėl keista, kad ši taip kvailai elgiasi. Paleidžiu akmenį. Kad pasiekčiau! Bet ji mato mano pastangas. Dar garsiau rėžia pamokslą. Šiknė! Pabaigia. Ir ką tu jai? Varna yra varna.

Todėl ir ne merė

Per pietų pertrauką naujas mūsų miesto meras išeina į centrinę aikštę pasirodyti. Aš lekiu pasižiūrėti. Kaip jis atrodo, aš žinau. Labai seniai į merus taikėsi, nuolat apie save laikraščiuose, per radiją ir televiziją pasakojo. Niekas tom pasakom, aišku, netikėjo. Klausėsi kitokių. Iš dviejų informacijos šaltinių miestelėnai (ir aš) susikūrė vaizdinį – sparnuotas, bet su plaukuota uodega. Lyg ir paukštis. Bet geriau vienąkart pamatyti susitikus akis į akį negu šimtąkart neakivaizdžiai. Stebiu iš tolo. Už namo kampo atsistojusi, mobilųjį prie ausies priglaudusi (suprask – kalbuosi, o kad pašnekesio kaukšintys į naujas modernias trinkeles dar modernesnių batų kulniukai netrikdytų, stabtelėjau už kampo). Taigi stoviu už kampo, neva kalbuosi, bet iš tiesų stebiu. Eina. Aukštas. Liesas. Pasipuošęs. Šypsosi. Juk meras! Bet kodėl niekas su juo nesisveikina? O jis taip šypsosi, o jis taip laukia. Einu. Pasisveikinsiu. Nuraminsiu. Įgrūdu mobilųjį į rankinę, pasitampau sijoną, atmetu atgal plaukus ir tiesiu taikymu – į merą. Pakankamai priartėjusi, išskleidžiu veide šypseną, lengvai linkteliu galva.

– Laba diena, pone mere, – sakau.

– Laba diena, – atsako.

Stabteli.

– Ar mes pažįstami? – klausia.

– O taip! – skubu pranešti. – Aš seniai šiame mieste gyvenu, kartais net atrodo, kad čia ir gimiau. O jūs juk meras. Tai kaip mes galim būti nepažįstami?

– Taigi, – trinasi panosę. – Iš tiesų. Juk aš irgi seniai. Tikrai jaučiuosi kaip čia gimęs.

Jaučiu, kad pataikauja. Kaip Polonijus Hamletui. Galėčiau apsimesti pamišėle ir pabandyti nuplėšti tą išsišiepusią kaukę. Bet nusprendžiu, kad neverta skubėti. Tegu padėvi. Tegu pasidžiaugia. O aš pasistengsiu metodiškai, iš lėto. Tikrieji asmens tapatybės atributai stropiai slepiami ir tik iš nugaros (o dar geriau iš šono) jų buvimą ar nebuvimą geriausia pamatyti. Man svarbu pažiūrėti ties mentėmis (gal tikrai su sparnais?) ir ties užpakaliu (ar nekyšo uodega?). Bet meras mikliai sukasi. Iškart pajunta, į kurį šoną pakryps mano galva, ir spėja elegantiškai tūpteldamas pasisukti. Taip ir sukiojamės.

Kadangi mūsų aikštėje senojo mero potvarkiu palaiminta visada skamba muzika, lyg ir į šokį panašu. Ištiesiu rankas – kviečiu pašokti susikibus (aišku, tai gestas spąstai, kad galėčiau pačiupinėti). Tapatybės nustatymo reikalu uždedu vieną delną ant mentės, pabraukau neva ieškodama patogios padėties, bet jokių sparnų, net jų užuomazgų ar rudimentų, neužčiuopiu. Esu drovi, tad labai nedrąsiai leidžiu ranką žemyn – liemens, sėdmenų link. Capt! Oho! Neblogas laimikis. Gera uodegikė! Spusteliu galiuką, kaip katei. Kantrus velnias. Šypsosi, ir tiek. Jokios skausmo grimasos, jokio garso.

– Neblogai sukatės, – sakau. – Turbūt taip sukdamasis ir į mero kėdę atsisėdote. Ir uodega nesutrukdė. O sėdint kaip? Patogu? Nespaudžia?

– Kai nuolat vizgini, ne, – aišku, nepatenkintas, kad „išryškinau“, bet atsako. – Atvirkščiai – padeda. Be jos reikiamai nei pasisuksi, nei pasėdėsi.

– Tai kodėl ją slepiate? Jeigu ji jūsų šaunumo ženklas, tai parodykit miestelėnams, išskleiskit kaip vėduoklę – tegu džiaugiasi. Vietoj duonos. Stovėti čia išsišiepus ir tikėtis, kad kas nors atkreips dėmesį, beviltiška. Reikia magnetukų.

– Žinai, čia neblogai, – suklūsta. – Tinkamai pateikta, uodega gali tapti tikru magnetuku ir man duoti dvigubos naudos.

Aha! Aišku, visiems reikia tik naudos! Tiko ryškalai!

Tas magnetukas paprastai vadinamas reklama. Sako, sunkus žanras, bet jei pataikai, gimsta ūmai. Kadangi šiuo atveju pataikyta, lieka labai nedaug – tik kelnių siūlę praardyti. Įkerpu siūlą ir uodega šaute iššauna. Papurenu rankomis. Kaip vėduoklė! Žengiu kelis žingsnius atgal. Stovi. Aukštas, liesas. Uodega į visas šalis plakasi. Iškart pritraukia žmones, lyg koks „Akropolis“ ar „Babilonas“. Nė nepajuntu, kaip paskęstu miestelėnų jūroje. Dabar tai išmaudys! Patirs tikrą miestelėnų meilę. Plačiais mostais nusiiriu į vis tolyn bėgantį liulančios minios pakraštį, užsuku į parduotuvę. Prie kasos nė vieno žmogaus! Nusiperku duonos ir nueinu pabrukusi savo uodegą. Manėte, kad neturiu? Davė Dievas. Tik, deja, nepateikė naudojimosi instrukcijos, todėl ir vaikščioju pabrukusi, todėl ir ne merė.

Apie išteklius

Man kartais skauda galvą. Nes aš ją laužau. Ir kaip nelaužysi, jeigu matai, kaip kalba (gimtoji, brangioji, iš motinos lūpų) atsigręžia prieš tave. Atsiverčiu laikraštį (netyčia, nes šiaip aš jų nebeskaitau – atgimimas praėjo, laikas pabrango) ir matau parašyta: „žmogiškieji ištekliai“ (čia dar nieko, būna dar ir taip – „žmogiškieji resursai“). Anksčiau rašydavo „gamtos ištekliai“, tada aš suprasdavau, kad tai nafta, dujos, žvyras ir panašiai. Žodžiu, kas nors, kas nuolat yra kasama, siurbiama, transportuojama ir turi savybę išsekti, nes nuolat yra naudojama žmogaus gerovei. Na, kai žvelgiu į žmonijos istoriją, negaliu nepastebėti, jog būta tokių laikų, kad ir žmones kasdavo, siurbdavo kankinimų kamerose, transportuodavo į šaltus kraštus poetišku pavadinimu Sibiras, kad tik jie greičiau išsektų. Bet neteko matyti ir girdėti, kad juos kas nors būtų vadinęs ištekliais. O gal juos tie kasantieji, siurbiantieji ir transportuojantieji kaip išteklius ir suvokdavo, tik nepasakydavo? Juk akivaizdžią naudą turėdavo: atsikraustydavo į jų paliekamus namus, gaudavo postą ir užsitikrindavo teisę kilti į aukštesnį ir dar aukštesnį ar net į aukščiausią, o tada jau gauti viską.

Bet šiandien, dabar – ne istorija. Mes gyvename laisvoje Tėvynėje, kiekvieno piliečio laisves ir teises gina Konstitucija, ją budriai saugo Konstitucinio Teismo jėga. Už tokius žodžius – aukščiausia bausmė. Bet gyvenimas teka, ištekliai senka, žmogiškieji taip pat, mano galvos laužymas nieko neduoda – tik galvos skausmą.

Susišlapinsiu rankšluostį, apsivyniosiu galvą, gal pavyks susidoroti. Kur tau! Vėl akibrokštas – „darbo jėgos srautai“. Iškart prisimenu Julių Janonį, jo eilėraštyje apdainuotą slenkančią pilką darbininkų minią. Nieko naujo, tik pobūdis kitas: anksčiau slinko, dabar pasiskirsto. Sako, kad daugiausia atsiskiria ir nuplaukia vakarų šalelės link. Nesulaiko net tokie burtažodžiai kaip „žinių visuomenė“, „gerovės valstybė“, „išdidi tauta“, „veržli tauta“, „vizija ir misija“. Dabar apyvarton paleido naują – „teisėti lūkesčiai“, tik kažkodėl teisė apverčiama taip, kad nebesupranti, ko tu gali ir ko negali laukti. Ypač dabar, kai „veržli tauta“ stabtelėjo, kai ne tik egzaltuotos moteriškės, bet ir visas trispalvis lopinėlis prie Baltijos susirgo depresija. Ne, depresija negerai, tai – dvasios liga, todėl ieškoma eufemizmų: recesija, sąstingis, sunkmetis. Nors nei karo, nei maro, tik pinigų srautų valdytojai susipainiojo.

Na, kai žodžiai vienakrypčiai, dar nieko, gyventi galima. O kaip įminti tokią mįslę? Vieni šaukia: mažėja vartojimas – smunka ekonomika. Kiti nepatenkinti: vartojimas tapo pagrindiniu mūsų gyvenimo tikslu, mus pavergė daiktai. Tai kaip? Vartoti ar nevartoti?

Nusprendžiu, kad geriausiai tuos dalykus išmano žmonės. Einu į autobusų stotelę. Štai ir ji. Stulpelis, lentelė, kurioje nubraižytas du kartus per parą kursuojančio (arba ne) autobuso grafikas. Žvilgteliu į laikrodį – po kokio pusvalandžio turėtų pasirodyti autobusas. O kur darbo jėgos srautas? O! Pradžia jau pasirodė – ateina vyrukas, nešinas plastikiniu maišeliu.

– Sveikas, žmogiškasis resurse! – šaukiu iš tolo. – Su kokiu darbo jėgos srautu ir kokią misiją išdidžios tautos labui vykdote?

– Aš, veržlios tautos didžiausias turtas – žmogiškasis išteklius, atlikęs SSGG (stiprybės, silpnybės, grėsmės, galimybės) analizę, skubu vykdyti projekto, kad pateisinčiau visų teisėtus lūkesčius...

Be reikalo laužau galvą. Kalba atlieka savo pagrindinę – susikalbėjimo – funkciją, vadinasi, viskas gerai. O gimtoji, brangioji, iš motinos lūpų – poetizmai, kaip ir Simono Daukanto „it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi“. Juk tas pats Daukantas ir vyriškai yra pasakęs: kalba – tai miestas, į kurio statybas kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį. Tai ir nešiojam. O paskui ridinėjam.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Gegužės

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


161339. varna2009-05-26 19:14
Neskaičiau, bet sprendžiant pagal pavardę - ištvirkelė, duoda pirmam pasitaikiusiam, čiulpia pirmam paprašiusiam - čia pagal valdžios beigi ministerių apibrėžimus ( "bambalius varto vienžo").

161350. ?2009-05-26 21:28
?

161351. ??2009-05-26 21:29
???

161353. ???2009-05-26 21:30
????

161354. ????2009-05-26 21:30
?????

161355. ?????2009-05-26 21:30
??????

161356. ??????2009-05-26 21:31
???????

161357. CHI2009-05-26 21:32
CHI-CHI

161360. išties,2009-05-26 22:54
varna yra varna...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 91 iš 236 
2:42:20 May 27, 2009   
Sep 2006 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba