Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-15 nr. 3237

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Akmenuko juodo akmenuko balto
12
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Renginių programa .
Tarptautinis  poezijos  festivalis
Poezijos pavasaris 2009
• Vakaronė „Naktiniai skaitymai prie laužo“
• Kviečiame dalyvauti moksleivių poezijos skaitymuose

DATOS 
• Juozo Gruodžio jubiliejų pasitinkant

AKTUALIJOS 
• Konferencija apie Vilnių – Maskvoje
• Eurozine Vilniuje

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Nacionalinės eilėraščių medžioklės ypatumai „Poezijos pavasario“ almanacho laukuose
• MARI POISSON.
Laiškas Janinai Jovaišaitei
• Vokiečių literatūrologijos akiratyje –­ Antano A. Jonyno kūryba
• Danutė Kalinauskaitė –­ Kopenhagos literatūros festivalyje „CphLitt 09“
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Išplauti lėlių teatro „krantai“
• ALDONA ANDRAŠIŪTĖ.
„Lietuviškas ąžuolas“ – Australijoje

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Stasys Krasauskas: tobulo pasaulio vizija
• KRISTINA PIPIRAITĖ.
Ilgintis spalvų
• VYTAUTĖ AUŠKALNYTĖ.
Gyvybės fragmentai

MUZIKA 
• RITA ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ.
Viena kitą papildančios partnerės

PAVELDAS 
• Radvilų rūmuose – paroda „Tiesa ir grožis“

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Linksmuokliai ir baisuokliai
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Baimė

POEZIJA 
• ALGIMANTAS LYVA.
2
• EGLĖ SAKALAUSKAITĖ.
2
• VIENUOLĖ.

PROZA/Apsakymo konkursas 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Dviese prie diktofono
7

VERTIMAI 
 GÜNTER KUNERT.
Paprasta vienos Berlyno gatvės istorija

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VIKTORIJA IVANOVA.
Mažiausia šokio dalis, arba Šokio duoklė mažiausiesiems

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Aleksandro Šidlausko interviu su VLADU BURAGU.
Sutelkti požiūrį į bendrą ateitį

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• UGNĖ NOVIKAITĖ.
Apie senatvę filosofiškai

FOTOGRAFIJA 
• „Kaunas Photo“ solidarizuojasi su Lenkijos fotografija
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie parodą homoseksualumo tema
4

IN MEMORIAM 
• PETRAS SKODŽIUS
1927 12 26–2009 05 09

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DMITRIJUS HAIDUKAS.
Dža Buda ir jo Džatakos
2
• Nepateisinami pataisinėjimai1

VERTIMAI

Paprasta vienos Berlyno gatvės istorija

GÜNTER KUNERT

[skaityti komentarus]

iliustracija

        Günteris Kunertas – poetas, publicistas ir eseistas, vienas produktyviausių ir įvairiapusiškiausių pokario Vokietijos autorių. Jo literatūrinį kraitį sudaro baladės, sonetai, lyrika, recenzijos, feljetonai, kelionių aprašymai, vaidinimai, novelės, esė, romanas ir kita. G. Kunerto kūriniuose labai ryški nacionalsocializmo, susvetimėjimo kritika. Gimė jis Berlyne 1929 metais. Jo motina buvo žydė. Kaip laisvai kuriantis rašytojas, gyveno Berlyne (VDR). Maždaug nuo 1970 metų jo kūryba persismelkė rezignacija. 1979 m. su ilgalaike VDR viza jis persikėlė gyventi į VFR.

Ją nutiesė 1902 spalį: čia ir prasideda jos gyvenimas, neskubus, kone bespalvis, po šnypščiančių dujinių žibintų šviesa, po šiek tiek apsiblaususios saulės uždanga; tik vėliau dūmų vis daugės ir daugės.

Bet tikroji jos istorija prasideda staiga: 1933 metų sausį, atsiradus ponui D. Plackeriui, kuris nėra joks ponas, veikiau žmogus, kurio jokiu būdu necharakterizuoja nei jo pavardė, nei profesija, kurią jis nurodo kaip „technologą“.

Visą tolimesnę eigą lemia faktas, kad D. Plackeris nelaukia pabaigos; pabaigos kalbos, kurią sako diktatorius pagal profesiją, veikiau antžmogis, kurį, priešingai nei D. Plackerį, gana gerai charakterizuoja jo pavardė. Žinome, kas turima galvoje.

Šioje kalboje griausmingai, nors ir netiesiogiai, su grasinimais užsipuolamas ir D. Plackeris. Kol didžiai pikti, kraugeriški žodžiai srūte srūva iš ūseliais puoštos burnos, D. Plackeris ima dantų šepetėlį, dėl stambesniųjų kupiūrų trūkumo – truputį smulkiųjų ir galiausiai – svarbiausią žmogaus žemiškąją dalį: pasą.

Užsitraukęs ant akių skrybėlę, jis žengia į gatvę, nutiestą antrųjų metų spalį. Jis mato ją tokią, kokia ji yra: skurdi, bet dosni pažadų, panaši į dar kokį šimtą kitų ir tuo pačiu unikali, ir jis širdimi pajunta, kad negali ir nenori matyti jos ateities, tamsios kaip karste. Todėl tiesiog vienu kartu pakelia ją, suvynioja, lyg ji būtų plonas takelis, sulenkia per vidurį ir paslepia vidinėje palto kišenėje. Vis dėlto jis juk technologas. Deja, keleto gyventojų išsaugoti jam nepavyksta, viena iš jų –­ be pėdsakų pradingusi senutė iš tabako prekių parduotuvėlės, ir visi paukščiai virš stogų, dingę tiesiog vidur skrydžio ir klyksmo.

Kai jis kerta sieną, gatvė ramiai guli pasuolėj; pasienio kontrolė į ją nekreipia dėmesio, ieško ko nors vertingesnio, liepia D. Plackeriui nusivilkti paltą, uoliai apžiūri jo skrybėlės vidų, išsiaiškina, kad D. prie jo pavardės reiškia Dovydą, ir demaskuoja jo išvykimo priežastį. Vis dėlto jam netrukdoma ieškoti savo laimės, bėgant nuo nelaimės. Be to, kiekvienas Galijotas yra galingiausias, būdamas vienas.

Pervažiavus sieną, kelionės tempas sulėtėja. Kelionė išsidriekia, ištįsta per visą Europą, kad kažkur tolumoje pasibaigtų. Taip toli, kad nebūtų įmanoma sužinoti nieko tikslaus apie D. Plackerio egzistavimą tenai. Net jam pačiam nebus visiškai aišku, kur jis pateko ir kas jį supa. Taip atsitiko todėl, kad jis tuoj pat buvo internuotas kaip vokiečių žvalgas arba kaip antivokiškas elementas, ar net abu drauge; dėl to jis praranda ryšį su jį supančiomis etnologinėmis ypatomis, dar jo net neužmezgęs. Kita vertus, jis jaučiasi svetimas toj aplinkoj dėl gatvės, kurią jis, vos atvykęs, išsiima iš slėptuvės vieną nepaprastai šaltą dieną, kad dar galėtų, apsivilkęs paltą, įsisupti ir į ją. Tai jam puikiai pavyksta. Taip jis dar sužino, kad gatvė atlieka ir prevencinį darbą, saugo jį nuo didžiausių negandų; tai yra dėl jos keisto grožio, nepaaiškinamo, įtraukiančio, pavojingo bjaurasties grožio. Ji prikausto visą Dovydo Plackerio dėmesį. Jis nepastebi nieko aplink, jei įsigilina į namų fasadų ornamentus, į tariamai abejingas veidmainiškų amūrų ir cementinių kariatidžių minas, į gipsinių fizionomijų išraiškas, kurios kasdien tampa vis daugiaprasmiškesnės ir vis labiau panašėja į papilkėjusius šios gatvės gyventojų veidus. Žmonių ir skulptūrų veidai, esant rūškanam orui, apniunka, lyg svarstytų, kas juos taip toli atviliojo iš gimtojo miesto. Bet jei tik prasiskverbia saulė ir juos visus paliečia slenkantis šviesos pirštas, visi nušvinta lyg pati viltis. Tuomet nuo langų atitraukiamos užuolaidos, pasimato didžiakrūtės figūros, purenančios lovas. Arba apytamsiuose, manomai, vyno raudonumo tapetais išklijuotuose kambariuose išryškėja nuogi judantys kūnai.

Metų metus plakatai ant skelbimų stulpų praneša tą patį; vis taip pat į darbą arba iš jo eina vyrai, nešini melsvai emaliuotais skardiniais indais. Nuolat tos pačios krūtinės mergaičių, kurios neišvengiamai taip ir liks mergaitės. Tiksliai tuo pačiu laiku vakarais nušvinta pridengti užuolaidomis langai. Švilpiančiu garsu įprastu laiku įsijungia gatvės žibintai, kad skleistų silpną šviesą.

Tokiais momentais D. Plackeris krenta ant savo šiaudų čiužinio ir pasikiša gatvę po gultu, iš kur ją prisireikus vėl gali išsitraukti.

Tik taip galima suprasti, kad jis tiks­liai nežino, kiek laiko čia pratūnojo, kol jį pasiekė žinia, kad atėjo galas tam, dėl kurio jam teko palikti namus; drauge atėjo karo ir, visų pirma, jo internavimo pabaiga. Jis jau sėdi laive ar priemiestiniame traukinyje, ir tik tada jį aplanko suvokimas, kad jis tuoj bus namie.

Jis klaidžioja savo miesto išlikusioje dalyje ir praeina nemažai laiko, kol randa rajoną, kuriame anksčiau gyveno. Jis ketina gatvę vėl pakloti ten, iš kur ją buvo paėmęs. Juk ji jam ir nepriklauso. Be to, mieste labai trūksta neapgriuvusių gatvių, ir ši tam kaip tik tiktų.

Iš keleto nepaliestų likučių prie Frankfurto alėjos jis susiorientuoja ir nustato, kur tiksliai buvo ši gatvė. Kai nusprendžia, kad jo niekas nestebi, išima ją iš užančio, atsargiai išvynioja ir ištiesia tarp svylančių degėsių. Gatvė netelpa, kad ir kaip jis ją bando įsprausti. Ji jau nebetinka.

D. Plackeris neįsivaizduoja, ką dabar daryti su gatve. Tik trumpą laiką jis ją pasaugojo. Dabar jaučia neturįs teisės jos ilgiau laikyti. Kadangi jis yra žmogus, ir šiuo metu dargi labai sutrikęs, pamano, kad, jei grąžintų ją išsaugotą ir nesugriautą, gal tai būtų šioks toks indėlis į tai, kas taip gražiai, nors miglotai ir neaiškiai, vadinama „susitarimu“; galbūt jam, D. Plackeriui, būtų už tai padėkota.

Apsunkusia širdimi palieka gatvę ten, kur ką tik ištiesė, ir skuodžia į savo viešbutį. Naktį jam nesimiega. Jį supa tuštuma, tamsos monotonija. Vienatvė. Jam taip trūksta gatvės.

Kitą rytą (naktį jam pavyko priimti gana sunkų sprendimą), ganėtinai anksti jis išsiruošia į Frankfurto alėją ir vėl išvysta gatvės likučius, pagal kuriuos nustato vietą. Nuo skylėtos tinko sienos rėkte rėkia užrašai kreida: KUR ERNA? MES DAR GYVI! VAIKAI YRA...

Kalnai griuvėsių, iš jų kyšo geležinės sijos, neaiškūs virbai, prie kurių plazda be­spalviai draiskalai. D. Plackeris akimis ieško savosios gatvės, kol galiausiai pastebi, kad būtent joje jis jau seniai stovi. Langų rėmai žiojėja tušti, už langų nesimato šmėkščiojant nuogų, didžiakrūčių ir apskritai jokių figūrų. Vien tik nejudrus, beformis dangus, įrėmintas atviruose stačiakampiuose.

Dovydas Plackeris atsargiai tolsta nuo gatvės, kurią jis ar kuri jį kažkada turėjo. Tiksliai nustatyti to dabar neįmanoma. Koja netyčiomis paspiria mėlynos emalės indą, kuris nurieda tolyn, išliedamas skystį, panašų į šviežią kraują.

Iš vokiečių kalbos vertė GRAŽINA ARDICKAITĖ

Berlynas, 1933 m.
Nuotrauka iš Vokietijos valstybinio archyvo

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Gegužės

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 9 
23:30:43 May 19, 2009   
Sep 2006 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba