ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-05-15 nr. 940

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PÄR LAGERKVIST. Tėvas ir aš (7) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie religijos pasirinkimą (8) • -js-. Sekmadienio postilė (1) • Su filosofu ALGIU MICKŪNU kalbasi Miglė Anušauskaitė. Mirti užtenka ir vieną kartą (2) • IEVA TOLEIKYTĖ. EilėsOSKARAS PETRAS VOLSKIS. Jaunimo auklėjimas: apsimestinis pasaulėžiūros neutralumas ir pokemonai (4) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiaiMANTAS LESAUSKAS. Euroremonto simuliacijos (1) • JULIANE PREISLER, JANINA KATZ, PIA TAFDRUP. Iš šiuolaikinės danų poezijosKASPARAS POCIUS. Nietzsche – už gyvenimą, prieš reakciją (3) • PETRAS VENCLOVAS. 1986-ieji. Dzūkų moterysRASA JESKELEVIČIENĖ. Dangus (1) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Stalininės tremtysGINTARAS BLEIZGYS. Džinų portretai, arba Penkiasdešimt metrų nuo Dievo (1) • GINTAUTAS NAGLIS. Lietuvių Baudelaire’asGINTAUTAS NAGLIS. Pradėsime iš pat pradžiųDIMA BORIS. Kopimas į kalnąARTŪRAS LIUTVINAS. Tie patys metai, diena po vakar (1) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (2) • Redakcijos padėka (14) • PK (pirmasis komentaras) (179) •

Stalininės tremtys

IZIDORIUS ŠIMELIONIS

[skaityti komentarus]

1948 metų pradžia buvo vis dar įtempta ir pavojinga. Vieną kovo pabaigos sekmadienį nusprendžiau bent kiek atsipūsti nuo įvairių rūpesčių. Norėjosi susitikti su artimais jaunystės draugais, pabendrauti, atsipalaiduoti. Atvykęs į Vilnių pavakariais užsukau pas savo artimą bičiulį iš Dūkšto, penkto kurso studentą mediką Balį Jaurą. Nutarėme aplankyti mums abiem artimą Jono Gudėno šeimą. Malonu buvo bendrauti, išsipasakoti, kaip buvo, ir pasvarstyti, kaip bus, pajuokauti, prasiblaškyti. Neapsieita ir be vaišių. Išlenkėme po taurelę savosios, užkandome kaip gerais laikais. Jono seserys Marytė ir Veronika džiugino maloniomis šypsenomis ir neeilinių merginų dėmesiu mūsų skoniui ir siekiams. Jonas supažindino su naujausiais pogrindžio leidiniais. Laikas praėjo labai greitai, artėjo pusiaunaktis. Aš dar norėjau, nors ir vėlokai, grįžti namo. Bet šeimininkai sulaikė, pasiūlė nakvynę. Ką gi, teko sutikti... Juk naktį pavojinga.

Vos tik spėjau užsnūsti, pasigirdo įkyrus beldimas į Gudėnų duris.

Šeimininkui atrakinus duris, į vidų įsiveržė keli ginkluoti kariškiai. Tik spėję įeiti, pasitikslino, kas šiame bute gyvena ir kokia šeimos sudėtis. Supratau, kas laukia Gudėnų ir galbūt mūsų visų. Netrukus storulis karininkas perskaitė valdžios sprendimą ištremti Gudėnus iš Lietuvos ir liepė kuo greičiau pasiruošti tolimai kelionei. Sujaudintos Gudėnų atžalos bandė aiškintis, bet enkavėdistai net į kalbas nesileido ir ėmė kamantinėti, iš kur ir kaip čia atsirado Balys, o kitas pareigūnas prikibo prie manęs. Mano naujas pasas (beje, jį padėjo gauti Šimelionių draugė iš Vievio Jadvyga Nenartavičiūtė) kėlė įtarimą, tuoj pat ir man su Baliu liepė ruoštis tremčiai. Užvirė man kraujas, bet nesutrikau, pareikalavau, kad parodytų dokumentus, įrodančius jų veiksmų teisėtumą. Panašiai pasielgė ir Balys. Įsiplieskė aštrus ginčas, laimei, netrukus čekistai nusileido. Tuomet įsakė mums abiem tuoj pat padėti šeimininkams kuo greičiau susiruošti, bet vis dar nenustojo grūmoti. Tai mūsų nepalaužė, ne tik drąsiai gynėmės, bet ir kontratakavome pareigūnus, kol šie nusileidę liepė mudviem su Baliu Gudėnų namų turtą, nemažus jų ryšulius, nešti į kieme tamsoje stovintį sunkvežimį.

Mes šį čekistų įsakymą atsisakėme vykdyti, nors man staiga šovė mintis, kad, benešant ryšulius į neapšviestą senamiesčio Išganytojo gatvės 7-ojo namo kiemą, būtų gera proga pabėgti. Tuo labiau kad gerai iš vaikystės buvau įsiminęs beveik visus šios gatvės kiemus ar gatves, prigludusias prie amžinai skubančios ir šnarančios Vilnios. Ir štai palanki mūsų priešinimosi atomazga. Rodos, tas pats karininkas netikėtai grąžino pasus ir liepė atsisėdus prie stalo laukti žiaurios inkvizicijos pabaigos. Mes taip ir pasielgėme. O kai Gudėnai baigę krauti savo mantą į sovietinę „palutarką“ ir nusikabinę nuo sienos šventųjų paveikslus bei kitas šeimos relikvijas pravirko balsu, tuoj pat ir mudu su Baliu įsiliejome į nesuvaldomą tremtinių raudą. Neišlaikė ir enkavėdistai – pradėjo rėkti, kol nutildė mūsų skaudų atsisveikinimą.

Karininkas, visus išlydėjęs, grįžo prie mūsų. Jis įsakė iki rytdienos saugoti likusį turtą – tik perdavę specialiai tarnybai galėsime palikti šiuos namus – ir liepė mūsų sutikimą patvirtinti parašais. Kur dėsies, pasirašėme ir trumpam paskendome nakties tyloje. O ausyse vis dar skambėjo Gudėnų atsisveikinimo žodžiai.

– Sudievu, – apimti lemtingo graudulio teištarė jie.

– Iki pasimatymo... – šiais kupinais vilties žodžiais palydėjome į žiaurią Sibiro tremtį savo bičiulius. (Beje, visai aštuonių žmonių Gudėnų šeimai pasisekė – jie visi sugrįžo į Lietuvą.)

Prisiminę paskutinius atsisveikinimo žodžius, atsirėmę alkūnėmis į stalą, abu pravirkome. Buvo baisiai skaudu, kad tuo metu patiems geriausiems tautiečiams visi keliai vedė į Sibirą. Ir tuoj pat jaudulys pasiekė apogėjų, pasidarė bloga, ėmė krėsti drebulys, svaigo galva.

– Tu, Baly, lik, saugok, aš neištversiu, einu... – tariau.

– Kur tu eisi, juk dabar pats vidurnaktis, kur tu dėsies...

Bet aš net neatsisveikinęs išėjau. Kur sukti, net nesuvokiau. Ir tik priėjęs stačiatikių cerkvę Didžiojoje gatvėje nusprendžiau pasiprašyti nakvynės pas savo kraštiečius Pekorius Algirdo gatvės pradžioje. Vos pavelku kojas, jėgos silpsta, akyse raibuliuoja, juntu, kaip blėsta sąmonė. Stabteliu tarsi kaupdamas jėgas. Žvilgteriu į kairę ir čia pamatau ryškų užrašą – restoranas „Baltika“. Matau praviras duris, slankiojančius žmones ir staiga nusprendžiu užeiti. Durininkas bando mane sustabdyti, o aš akimirką, pamiršęs skaudulius, paprašau bufetininkės pagalbos.

– Šimtą gramų baltosios, – sakau rusiškai.

– Kad mes baigiame darbą, jau po antros, – atsako mergina.

– Man bloga, – maldauju.

Norėdama kuo greičiau manimi atsikratyti, bufetininkė, įpylusi man šimtą gramų, paprašė tuoj pat atsiskaičius nešdintis, iš kur atėjau. Keliais gurkšniais išgėrus degtinės, staiga pagerėjo, tarsi koks į skrandį nuriedėjęs neįprastas šiltas kamuolys sugrąžino man pusiausvyrą. Naujų jėgų antplūdis spartino žingsnius. Jau J. Basanavičiaus gatvėje pasijutau beveik normaliu žmogumi.

Ilgokai beldžiausi į Pekorių duris. Tik po keliolikos minučių išgirdau pažįstamos moters balsą. Ši buvo nustebusi, iš kur taip vėlai atsiradau. Nebuvau linkęs leistis į kalbas, paprašiau tik kur nors prigulti. Miela šeimininkė Jadvyga Bigelytė-Pekorienė (televizijos diktorės Gražinos Bigelytės sesuo), nuostabaus grožio ir be galo simpatiška moteris, pasisiūlė užleisti savo lovą, bet staiga, mums pašnibždomis kalbantis, pasigirdo vis stiprėjantis beldimas į duris ar langus. Tamsoje lauke pamatėme kelis uniformuotus vyrus, o kiti nesiliovė daužyti duris, reikalaudami įsileisti į vidų. Šeimininkas Juozas Pekorius kaip įmanydamas spyriojosi, bet kiek vėliau visų bute vakarojusiųjų ir nakvojančiųjų pritarimu įsileido. Keli uniformuoti vyrai, įjungę šviesas, pareikalavo parodyti asmens dokumentus. Ir vėl tą pačią naktį jau antrą kartą per visą kūną pajutau perbėgant šiurpą, atklydus minčiai, kad šį kartą baudėjai jau mane susiradę pasiims. Apžvelgiu gana didelį Pekorių butą, o jame iš tiesų daug pažįstamų ir nepažįstamų veidų. Sutrikę vaikinai ir merginos tiesia asmens dokumentus. Tačiau tuo metu čekistų dėmesys nukrypsta į dar neišsipagiriojusius iš palovės lendančius tris lietuvius milicininkus... 1945 metų žiemą šie jauni panevėžiečiai jėga buvo mobilizuoti į 16-ąją lietuviškąją diviziją. Pasibaigus karui jie ir kiti lietuviai nebuvo demobilizuoti, o komandiruoti į Vilnių, nes čia ypač lietuvių pareigūnų labai trūko. Gyventojai, labiausiai lietuviai, buvo patenkinti jaunais, savais pareigūnais. O šis trejetas drauge su savo mergužėlėmis atėjo pasveikinti šeimininko Juozinių proga. Susirinkę svečiai ilgai linksminosi ir tik po vidurnakčio šeimininkų pakviesti sugulė kas sau. Rūstūs enkavėdistai pirmiausia iš uniformuotų ir gražiai nuaugusių milicininkų pareikalavo dokumentų, o šie sureagavo ryžtingai: atstatė ginklus ir įsakė tuoj pat išsinešdinti iš Pekorių namų. Kilo triukšmas, vieni kitiems nepakluso.

Bent kiek aprimę, baudėjai paskubomis patikrino mūsų tapatybes ir išsinešdino, o mes, atidavę pagarbą savo tautiečiams pareigūnams, sugulėme poilsio. Aš likau patenkintas, kai gražioji geltonkasė šeimininkė man, daugiausia kentėjusiam kraštiečiui ir jos tėvo mokytojo Motiejaus Bigelio gerbėjui, o vėliau net bendražygiui, užleido savo lovą, kad antrą kartą nepatekčiau į Vorkutą, amžino įšalo žemę.

Kitos dienos rytą susirinkus į darbą (tuomet buvau įsikūręs LTSR Raudonajame Kryžiuje) daugelio nuotaika buvo sudrumsta. Kiek palūkėjęs savo kambario draugams papasakojau apie praėjusios nakties įspūdžius, nekaltų žmonių ištrėmimą.

– Rupūžės, – vienu žodžiu visa tai įvertino Jonas Čekys.

– Ateis ir jiems galas, – jam pritarė dzūkas Juozas Mikučionis.

Po poros valandų gerokai pavėlavęs į darbą atėjo mūsų viršininkas Viktoras Brigmanas ir buhalteriui Norbertui Bukeliui liepė visiems organizacinio skyriaus darbuotojams išrašyti komandiruotes į Uteną. Pasistiprinę užkandinėje „Ramybė“, išvažiavome mums dar nežinomu keliu į Lietuvos šiaurę. Senąjį trofėjinį „viliuką“ šį kartą vairavo naujas vairuotojas, Vilniaus krašto liaudies poeto tremtinio Vinco Kuolaičio iš Gervėčių parapijos Gėliūnų kaimo brolis Juozas, įsikūręs Vilniuje, kad sovietai nepagautų. Kelią rodė pats pirmininkas. Mus nuoširdžiai sutiko, pavaišino ir apnakvindino vietos ligoninėje.

Kitą dieną ėmėmės darbų.

– Tai kada į Uteną? – paklausiau vakarop pirmininką.

– Gana tau bus ir Rokiškio, – šypsodamasis paaiškino Brigmanas.

Taip ir įvyko. Po trijų nuotaikingos kelionės dienų jau kitu keliu grįžome į namus.

Ne kartą mūsų pirmininkas gelbėjo mus nuo įvairių represijų, piktų skundų ir tremčių. Jaunystėje buvo tik eilinis Rygos Otto Erbės fabriko darbininkas, šaltkalvis, mažaraštis, įstojęs į Rusijos socialdemokratų partiją dar 1905 metų revoliucijos išvakarėse. Vėliau pasitraukė į Rusiją, buvo dviejų revoliucijų dalyvis, kovojęs už laisvę, žemę ir duoną. O įstojęs į kompartiją visuomet savo širdyje turėjo Lietuvą, stengėsi tarnauti, ir ypač Lietuvai. Buvo ir tokių komunistų.

Praėjusių metų pabaigoje man pavyko rasti kai kurių duomenų apie trėmimus. LKP CK pirmojo sekretoriaus laiške SSKP CK sekretoriui Aleksejui Kuznecovui apgailestaujama, kad LSSR neįvykdytas gyventojų trėmimų 1948 metų kovą–1949 metų balandį planas. Buvo numatyta į Sibirą išvežti 15 000 asmenų, išvežta 11 400, išvengė tremties 8 tūkst. „liaudies priešų“. Antanas Sniečkus tame raporte informuoja apie nuostolius – kaimuose žuvo 294 aktyvistai. Konfiskuota 15 191 arklys, 25 tūkst. galvijų, beveik 30 tūkst. avių, 20 786 kiaulės (šaltinis – Lietuvos ypatingasis archyvas, 1771 fondas, 11 apl., 216 byla, 1948 05 23).

Sniečkus ruošėsi trėmimams labai apgalvotai. SSRS turėjo Staliną, LSSR – Sniečkų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Gegužės

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 1 iš 21 
23:06:33 May 19, 2009   
May 2008 May 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba