ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-05-15 nr. 940

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PÄR LAGERKVIST. Tėvas ir aš (7) • ROLANDAS KAUŠAS. Apie religijos pasirinkimą (8) • -js-. Sekmadienio postilė (1) • Su filosofu ALGIU MICKŪNU kalbasi Miglė Anušauskaitė. Mirti užtenka ir vieną kartą (2) • IEVA TOLEIKYTĖ. EilėsOSKARAS PETRAS VOLSKIS. Jaunimo auklėjimas: apsimestinis pasaulėžiūros neutralumas ir pokemonai (4) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiaiMANTAS LESAUSKAS. Euroremonto simuliacijos (1) • JULIANE PREISLER, JANINA KATZ, PIA TAFDRUP. Iš šiuolaikinės danų poezijosKASPARAS POCIUS. Nietzsche – už gyvenimą, prieš reakciją (3) • PETRAS VENCLOVAS. 1986-ieji. Dzūkų moterysRASA JESKELEVIČIENĖ. Dangus (1) • IZIDORIUS ŠIMELIONIS. Stalininės tremtysGINTARAS BLEIZGYS. Džinų portretai, arba Penkiasdešimt metrų nuo Dievo (1) • GINTAUTAS NAGLIS. Lietuvių Baudelaire’asGINTAUTAS NAGLIS. Pradėsime iš pat pradžiųDIMA BORIS. Kopimas į kalnąARTŪRAS LIUTVINAS. Tie patys metai, diena po vakar (1) • -lj-. Penki sakiniai apie mūsų kalbą (2) • Redakcijos padėka (14) • PK (pirmasis komentaras) (178) •

Tėvas ir aš

PÄR LAGERKVIST

[skaityti komentarus]

iliustracija
Joan Miró. Girininkai. 1958

Prisimenu, kai buvau beveik dešimties, vieną sekmadienio popietę tėvas paėmė mane už rankos ir mudu ėjom į mišką pasiklausyti paukščių čiulbėjimo. Atsisveikindami pamojavom mamai, kuri negalėjo kartu eiti, nes turėjo likti namie virti vakarienės. Šildė saulė ir mes žvaliai leidomės į kelią. Nemanėm, kad paukščių čiulbėjimas – kažkas itin puikaus ar išskirtinio. Mudu su tėvu buvom nuovokūs, supratingi žmonės, suaugę su gamta ir prie jos pripratę, ir čia nebuvo jokio apsimetimo. Viskas tiesiog dėl to, kad buvo sekmadienio popietė ir tėvas nedirbo. Ėjom bėgiais, kur paprastai buvo draudžiama vaikščioti, bet tėvas dirbo geležinkelyje ir turėjo teisę. Taip galėjom iškart patekti į mišką ir išvengti lankstų.

Greitai mus apsupo paukščių balsai ir visa kita. Krūmuose čirškė kikiliai ir pečialindos, žvirbliai ir strazdai giesmininkai – kilo visas tas bruzdesys, apimantis vos įžengus į mišką. Žemė buvo nusėta plukių, beržai neseniai išsprogę, o eglės išleidusios naujus ūglius, kvepėjo iš visų pusių ir pašalių. Žemiausiai driekėsi miško paklotė ir garavo saulėkaitoje. Visur knibždėjo gyvastis: kamanės landžiojo iš savo duobučių, drėgnesnėse vietose zujo uodai, juos gaudydami paukščiai kaip kulkos nardė iš krūmų ir taip pat greitai grįždavo atgal. Netikėtai ūkdamas pasirodė traukinys ir mes turėjom pasitraukti nuo sankasos. Tėvas pasveikino mašinistą pridėdamas du pirštus prie sekmadieninės skrybėlės, mašinistas atidavė pagarbą ir iškėlė ranką, viskas paskubom. Toliau žygiavome pabėgiais, saulėkaitoje rasojančiais derva. Kvepėjo viskuo: pakaitom mašinine alyva ir uolaskėlėmis, derva ir viržiais. Dideliais žingsniais žengėme pabėgiais, kad nereiktų eiti per stambią skaldą, plėšančią batus. Bėgiai blizgėjo saulėj. Abiejose geležinkelio pusėse rikiavosi telefono stulpai, kurie zvimbė, kai ėjai pro šalį. Diena buvo tikrai graži. Dangus visai giedras, nesimatė nė debesėlio ir, anot tėvo, negalėjo matytis tokią dieną kaip ši. Netrukus priėjom avižų lauką geležinkelio kairėje, ten buvo mūsų pažįstamo ūkininko lydimai. Avižos žėlė tankiai ir lygiai. Tėvas tyrė jas su žinovo išraiška veide ir buvo matyti, kad jis patenkintas. Nedaug tenusimaniau apie tokius dalykus, nes gimiau mieste.

Tada priėjome tiltą per upokšnį, paprastai nelabai vandeningą, bet šį kartą itin sraunų. Laikėmės už rankų, kad neįkristume tarp pabėgių. Nuo ten netoli ir geležinkelio prižiūrėtojo sodyba, paskendusi žalumoje, apsupta obelų ir agrastų krūmų. Užėjom pasisveikinti ir mus pavaišino pienu, matėm jų kiaules, vištas ir žydinčius vaismedžius. Tada ėjom toliau. Mūsų tikslas buvo didysis upelis – ten gražiau negu bet kur kitur. Upelis buvo ypatingas, nes toliau prieš srovę tekėjo pro tėvo vaikystės namus. Paprastai neapsigręždavom jo nepasiekę, tąkart irgi nuėjom visą kelią iki ten. Netoli ir kita stotis, bet iki jos nėjom. Tėvas tik patikrino, ar gerai veikia semaforas – jis apie viską pagalvodavo. Sustojom prie upelio. Saulės nušviesta plūdo srovė, plati ir draugiška, tykiame vandenyje atsispindėjo tankūs pakrančių medžiai. Čia buvo šviesu ir gaivu, iš tolėliau, nuo ežerėlių, padvelkdavo vėjas. Nusileidom pakriauše ir paėjėjom palei pat vandenį. Tėvas parodė meškeriojimo vietas. Būdamas vaikas, jis sėdėdavo pavakariais čia ant akmenų, tikėdamasis sužvejoti ešerių, dažnai nepasirodydavo jokia žuvis, bet tai buvo palaimingas buvimas. Dabar neturėjo laiko. Truputį pasibastėm ir patriukšmavom pakrantėje, leidom į vandenį žievės gabaliukus – juos nusinešdavo srovė, mėtėm akmenukus, varžydamiesi, katras toliau nusvies, abu buvom iš prigimties linksmi ir gero ūpo. Galų gale pavargę ir nusprendę, kad jau gana, patraukėm namų link.

Ėmė temti. Miškas atrodė pasikeitęs, dar nebuvo visai tamsu, bet beveik. Skubėjom. Mama greičiausiai nerimavo ir laukė išvirusi vakarienę. Ji visada baimindavosi, kad kas neatsitiktų. Bet neatsitiko. Buvo nuostabi diena, ir neįvyko nieko, kas neturėjo įvykti. Džiaugėmės viskuo. Vis labiau temo. Medžiai atrodė tokie keisti. Jie stūksojo klausydamiesi mūsų žingsnių, lyg būtų nežinoję, kas mes tokie. Po vienu iš jų tamsoje tupėjo jonvabalis ir spoksojo į mudu. Suėmiau tėvo ranką, bet jis ėjo nematydamas tos keistos šviesos. Visai sutemo. Priėjom tiltą per upokšnį, kuris garmėjo apačioje taip siaubingai, lyg būtų norėjęs praryti, atrodė, kad po kojomis atsivėrė praraja. Atsargiai lipome pabėgiais, mėšlungiškai laikydamiesi už rankų, kad nenukristume. Maniau, kad tėvas mane perneš, bet jis nieko nesakė. Greičiausiai norėjo, kad būčiau toks pat kaip jis ir nemanyčiau, jog čia kažkas ypatingo. Ėjome toliau. Tėvas žingsniavo tamsoje tykus, nekalbėdamas, paskendęs mintyse. Nesupratau, kaip jis gali būti toks ramus, kai taip tamsu. Bailiai apsidairiau aplinkui. Vien tamsa. Vos drįsau kvėpuoti giliau, nes tada jos tiek daug įtraukdavai. Maniau, kad tai pavojinga, kad gali mirti. Gerai pamenu, kad tada tuo tikėjau. Sankasos šlaitai leidosi stačiai, lyg į nakties juodumo bedugnę. Į dangų šovė vaiduokliški telefono stulpai. Iš jų sklido duslus zvimbimas, lyg kas būtų kalbėjęs iš po žemių. Balti keraminiai izoliatoriai klausėsi susigūžę. Buvo siaubinga. Nieko užtikrinto, nieko tikro – viskas lyg stebuklas. Prigludau prie tėvo ir sušnibždėjau:

– Tėve, kodėl taip baisu, kai tamsu?

– Ne, vaikeli, nebaisu, – atsakė jis ir paėmė mane už rankos.

– Vis tiek baisu.

– Ne, vaike, negalvok šitaip. Mes juk žinom, kad yra Dievas.

Jaučiausi toks vienišas, apleistas. Buvo labai keista, kad aš bijau, o tėvas ne, kad skirtingai mąstom. Keista ir tai, kad jo žodžiai negelbėjo nuo baimės. Net tai, ką girdėjau apie Dievą, nepadėjo. Maniau, kad jis irgi baisus. Baisu, kad jis buvo aplink, tamsoje, po medžiais, zvimbiančiuose telefono stulpuose – greičiausiai tai buvo jis – visur. Ir vis tiek negalėjai jo matyti.

Ėjom tylomis. Abu mąstėm kas sau. Mano širdis susitraukė, lyg tamsa būtų prislinkusi ir ėmusi ją gniaužti.

Kai pasiekėme posūkį, staiga už mūsų pasigirdo baisus dundėjimas. Persigandę pabudom iš savo minčių. Tėvas nutraukė mane nuo pylimo, į bedugnę, ir ten laikė. Tada praūžė traukinys. Juodas, visuose vagonuose užgesintomis šviesomis, jis prašvilpė pasiutusiu greičiu. Kas čia per vienas – dabar neturėjo važiuoti joks traukinys. Persigandę žiūrėjom į jį. Didžiuliame lokomotyve, kuriame kūrenamos anglys, plaikstėsi liepsnos, po naktį sūkuriavo kibirkštys. Buvo siaubinga. Mašinistas stovėjo išblyškęs, nepajudinamas, lyg suakmenėjusiais bruožais, apšviestas ugnies. Tėvas jo nepažinojo, nebuvo girdėjęs, kas jis toks. Mašinistas žvelgė tiesiai priešais save, lyg būtų keliavęs tiesiog į tamsą, tolyn į tamsą be pabaigos.

Sutrikęs, iš baimės gaudydamas orą, stebėjau tą nesuvaldomą reginį. Traukinį prarijo naktis. Tėvas užvedė mane ant pylimo, skubėjom namo. Jis pasakė:

– Keista, kas tai per traukinys. Ir mašinisto nepažinau.

Toliau ėjo tylomis.

Drebėjau visu kūnu. Tai juk dėl manęs. Įtariau, ką tai reiškia. Turėjo ateiti nerimas, nežinia, apie kurią tėvas nenutuokė, nuo kurios negalėjo apginti. Toks bus man šis pasaulis ir šis gyvenimas, kitoks negu tėvo, kur visa buvo saugu ir užtikrinta. Tai nebuvo tikras pasaulis, tikras gyvenimas. Jis lėkė degdamas į tamsą be pabaigos.

Vertė Agnietė Merkliopaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Gegužės

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


160462. varna 2009-05-19 20:32
Pradžia žiauriai patiko: motina NEGALĖJO eiti kartu, nes pasiliko virti vakarienės.
O šiaip, sapalionės kažkokios, žydi sodai, bet jau skraido uodai, o avyžos želia tankiai, nors ką tik beržai išsprogę....

160463. varna lagerkvykt2009-05-19 20:37
Tarp storasprandžių baravykų šen bei ten žydravo žibutės, gandrų pora eglėje suko lizda, o gulbės su gulbiukais turškėsi buožgalvių pilname prūde - ruošėsi skrydžiui į pietus.

160466. varnai2009-05-19 21:24
avizos zelia daigais, ar esate mates toki daikta kaip daigas?

160479. cc2009-05-19 22:46
Vienu dalyku džiaugiuosi- duktė niekada nebijojo tamsos. Niekados negąsdindavau, nepasakodavau baisių pasakų.

160482. piengrybis2009-05-19 23:03
praleke traukinys baisiu greiciu, buvo tamsu, bet jie pamate masinisto veida kuo ryskiausiai. Sunkiai tiketina. Ir siaip sentimentaloka

160484. piengrybiui2009-05-19 23:13
gal tiesiog nesi matęs senųjų garvežių?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 90 iš 236 
23:02:19 May 19, 2009   
Sep 2006 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba