SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-07-16 nr. 623

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Skirmantas Valiulis
Antrasis frontas

Savaitė 
• Pasiilgę klasikos
• Modernaus meno festivalis SEAS
• Kernavė įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą
• Tęsiant programą "Langas į Lietuvą"
• Vykinto Baltako simfoninio opuso premjera

Muzika 
• "Kristupo klavyrai"
• Vilniuje skambės sardinų muzikos ir pasaulio klasikos perliukai
• "Mes statome operą": Marko Anthony Turnage’o "Graiko" premjera Lietuvoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Anda Klavina
Pagalbos šauksmas
10
• Irena Baltrušaitienė
Dievai ir žmonės
1
• Armina Jonuraitė
Mongolijos atšvaitai
1
• Menas ir paveldas
• Agnė Narušytė
Pereinamasis laikotarpis už sienos
• PARODOS

Literatūra 
• Viskam yra galas1
• VAKARAI

Teatras 
• Avinjono "autsaideriai"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Apokalipsės teks palaukti
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Erika Grigoravičienė
Metropolijų egzotika
• Laima Kreivytė
Jaučiu – vadinasi, esu
1
• Ką skaityti inteligentui?

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Pirmasis

Antrasis frontas

Lietuvos spaudos fotografija 2004

Skirmantas Valiulis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Michailas Raškovskis. "Raudonosios Žizel" repeticija

Sakoma, kad trečias kartas nemeluoja, tad spaudos fotografai, išleidę trečiąjį savo almanachą "Tai Lietuva" gali jaustis įsiteisinę ir net kuriantys tradiciją. Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraštis "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien", mėginantis tiesti tiltus tarp įvairių fotografijos metų, erdvių ir kartų, jau ruošiasi pasirodyti aštuntą kartą. Čia tradicija ne tik įteisinta, bet gal jau net ne visada ir viskuo pateisinama. Nutolti į naujas erdves, vaizdus ir tekstus mėgina jaunoji fotografų karta, besiburianti VU fotoklube ir VDA. Ji pradėjo nuo parodos ir katalogo "Inside/out", o pernai išleido ir programinį almanachą "Popreality", žadantį tapti kasmetiniu. Viena vertus, leidinys dar kuklus ir teksto, ir vaizdo požiūriu, kita vertus – stengiasi griežtai apibrėžti amžiaus ribą (jokių, kuriems per 30!) ir naujos koncepcijos paieškas. Tad mūsų fotoleidyba skyla lyg ir į tris frontus.

Kodėl spaudos fotografiją pavadinau "antruoju frontu"? Ne tik dėl amžiaus ypatybių, nors knygoje aktyviausiai reiškiasi "jungiamoji karta", t.y. tie, kuriems per 30, kurie studijavo žurnalistiką VU ir dar prisimena docento Virgilijaus Juodakio fotožurnalistikos mokslus. Jonas Staselis yra išsitaręs, kad iki trisdešimties fotožurnalistas dažniausia bėga iškoręs liežuvį, o po tos ribos sustoja ir susimąsto. Minčių padaugėja ir fotografijoje. Lietuvos spaudos fotografijos konkurso vertinimo komisijos narys anglas Colinas Jacobsonas rašo, kad "fotožurnalistai turėtų jaustis esą autoriai ir suvokti, kad jų pasakojimas neišvengiamai reikš stiprią subjektyvią nuomonę". Yra ir tam tikra trečioji, funkcinė spaudos fotografijos pozicija: nors rengiamos parodos, leidžiamos knygos, ji vis vien prirakinta prie laikraščių ir žurnalų, prie vaizdo ir teksto derinių su visais naujaisiais internetiniais variantais. Kituose dviejuose fotografijos frontuose dokumentiškumas konfrontuoja su avangardu, išplečiančiu fotografijos ribas, arba, kaip S. ir P. Stanikų kūryboje, taikiai sugyvena su daile ir videomenu. Net diskusijos dėl analoginės fototechnikos keitimo skaitmenine ten kitokios nei spaudos fotografijoje.

Fotožurnalistams nekilo abejonių dėl skaitmeninės technikos, nes ji dar kartą išgelbėjo fotografiją nuo kino ir televizijos konkurencijos. Konservatyvūs fotomenininkai su pagieža kalba apie "automatininkus" su skaitmeniniu fotoaparatu, o fotožurnalistai, atvirkščiai, čia įžvelgia naujo "Leicos" etapo galimybę: tu tik spustelėk, o visa kita padarys fotoaparatas. Šiandien "paparaciu" gali tapti kiekvienas, patekęs į situaciją ar įvykį, kur nesuspėjo fotožurnalistas. Užsienyje jau net radosi specialių žurnalų su tokių home fotografų darbais. "World Press Photo", kitąmet švęsianti savo 50-metį, pabrėža, kad daugiau kaip 50 proc. kasmetiniam konkursui atsiunčiamų darbų sukurti skaitmenine technika. Efektyvumas turi savo privalumų, bet iškart kyla klausimas: o kuo aš skiriuosi nuo kitų, ką sugebu parodyti savaip? Parodos ir knygos "Tai Lietuva" rengėjai mėgina apsiginti nuo pagundų savitumą reikšti kompiuteriniais pataisymais ir manipuliacijomis. Tik kažin ar ilgam? Juk jau pati subjektyvumo raiška laikraščių ir žurnalų fotografijose – ironija, komiškų akimirkų gaudymas, ypač portretuose ir socialinėje fotografijoje – susijusi su kompiuteriniais veido ar kompozicijos "pataisymais". Be to, manipuliuoti galima ir tradiciniais būdais. Pasak Niujorko universiteto profesoriaus Fredo Ritchino, "manipuliuojame ne tik pačiu vaizdu, bet ir fotografavimo situacija". Jis pateikia pavyzdžių ("World Press Phofo", 2004 m. birželis), kaip 1944 m. JAV karius "atakuoja" fotografai, o nuotraukoje atrodo, kad kariai šaudo į priešus, arba kaip laikraštyje "Los Angeles Times" tas pats fonas su žmonėmis panaudojamas skirtingose situacijose. Viskas priklauso nuo paties fotografo ar leidinio siekio pateikti tikrovę, švelniai tariant, kitu kampu.

M. Matulytė straipsnyje "Sovietinės fotografijos funkcijos ir specifika 1940–1953 m." ("Genocidas ir rezistencija", 2003 m. Nr. 2) rašo, kaip buvo "pagražinta" J. Kacenbergo nuotrauka "Tostas už Staliną". Originalas atskleidžia korekcijos priežastį: norėta paslėpti realybės skurdumą. Už oficialaus kadro ribų liko apšiurusios sienos ir varganas vaišių stalas. Bet ar tai daryta vien stalinizmo epochoje? Užtenka tik pavartyti Londone leidžiamo žurnalo "Index of Censorship" specialų 1999 m. numerį "Underexposed", kad įsitikintume, jog praėjusiame šimtmetyje net demokratiškiausiose šalyse buvo cenzūruojama ir gražinama fotografija – nuo informacinės iki meninės. Vertėtų pažvelgti į lietuvių fotožurnalistikos praeitį, surengti parodą, aprėpiančią visus ideologinius kontekstus. Viena geriausių tokio tipo parodų prieš porą metų surengta Vokietijoje, išleistas solidus katalogas "Kiosk" (Fotožurnalistikos istorija 1839–1973), bet iš Rytų Europos ten rasime paminėtą tik sovietinį žurnalą "SSSR na stroike". Fotožurnalistiką į bendrą fotografijos raidos apžvalgą Lietuvoje pirmasis įvedė V. Juodakis, "Lietuvos fotografijos istorijoje" (1996 m.) aprėpęs ir meninę, ir spaudos fotografiją. Šiemet Ispanijoje pasirodžiusios knygos "Photogarphy. Crisis of History" straipsnių autoriai pažymi, kad fotografijos istorikai priėjo ribą dėl dviejų priežasčių: 1) fotografija analizuojama tik kaip meno objektas, bet fotografijos fenomenas yra kur kas platesnis; 2) į fotografijos istoriją vis dar žiūrima siauru vakarietišku požiūriu, išleidžiant iš akiračio Rytų Europą ir ištisus Azijos, Lotynų Amerikos bei Afrikos žemynus.

iliustracija

Taigi ir fotografijos istorijai leidinys "Tai Lietuva" gali turėti nemenkos reikšmės. Abejonių kelia tik M.K. Čiurlionio fotografijų spausdinimas – ne tik tai, kad jos buvo publikuotos atskirame parodos kataloge, bet ir todėl, kad, mano manymu, lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečiui vertėjo paieškoti XX a. pradžios fotožurnalistikos pradmenų (pvz., A. Jurašaičio ar J. Strazdo darbų). Gerai, kad fotoalmanachas įgyja ir metraščio bruožų: spausdinamas platus įžanginis straipsnis apie kasmetinį konkursą, aptariama Lietuvos spaudos fotografų klubo veikla. Informacijos galėtų būti ir daugiau – apie klubo parodas namie ir užsienyje, naujus leidinius, nepakenktų ir truputis fotokronikos.

O kokia pati spaudos fotografija? Vis dar politizuota, bet tam buvo ir labai "rimta" priežastis – prezidentinis skandalas. Stirpios kai kurių autorių įvairių rūšių "Naujienos", bet kur kas silpnesnė socialinė fotografija. Ypač daug tikiesi iš reportažo, ir šie lūkesčiai kaip niekada anksčiau pasiteisina. Minėtame "Kiosk" spaudos fotografijos kolekcininkas Robertas Lebeckas rašo: "Fotoreportažas – tai pasakojimas vaizdais: kartais trumputė istorija, retkarčiais novelė, dar rečiau – romanas". Amerikiečiai, itin vertinantys fotopasakojimą ir fotoesė, savo kasmetiniame fotožurnalistikos konkurse šių žanrų darbams skiria aukščiausius apdovanojimus. Mes, remdamiesi "World Press Photo" klasifikacija, spaudos fotografiją skirstome į "Sportą", "Kultūrą", "Pramogas", o "Reportažui" priskiriame viską, kas netelpa į šių temų rėmus.

Metų atradimas – Eglė Mėlinauskienė ir jos reportažas iš onkologijos ligoninės. Teko stebėti jos pirmuosius žingsnius privačioje A. Bagočiūnienės dizaino mokykloje. Po poros metų ji jau rengė parodas Slovakijoje ir Švedijoje. Turime medicinos temos "monopolistą" P. Katauską, seniai laukiame jo knygos apie širdies operacijas, bet E. Mėlinauskienė ieško intymesnio požiūrio į skaudžią temą, sugeba žvelgti filosofiškai ir nebaugina tuo, kas neišvengiama. Puikus atradimas – Michailo Raškovskio reportažas apie choreografę Germaine Acogny. Kituose knygos skyriuose M. Raškovskio fotografijos – greta ankstesnių lyderių J. Staselio ir Ramūno Danisevičiaus darbų. Pastarasis – tiesiog šių metų laimės kūdikis: tapo ne tik trigubu spaudos fotografijos laureatu (gerai, kad vertinimo komisija dirbo anonimiškai), bet dar ir pelnė solidžių prizų džiazo fotografijos, "Peugeot", aviacijos fotografijos ir kituose konkursuose. Reportažų skyrių Lietuvos krepšinio rinktinės triumfu užbaigia Butautas Barauskas, gal kiek ir padauginęs to triumfo... "Kariuomenės" skyriuje jau po mirties pristatomas Tadas Dambrauskas. "Pramogų" skyriuje karaliauja J. Staselis su "Šv. Valentinio diena". Ne veltui ši jo fotografija pateko į parodos plakatą; tarsi naujosios Lietuvos manekenų ekspozicija – taip vykusiai sustingusios figūros ir žvilgsniai.

Nors Vaidas Jauniškis pabaigos žodyje užsimena apie įgrisusias Lietuvos meninės fotografijos tradicijas, bet portreto žanre jos vis dar itin stiprios. Kartais ieškai net ironiškų paralelių: žiūri į Gedimino Žilinsko nuotrauką su humoristu Artūru Orlausku kukurūzų lauke ir prisimeni chruščiovinių laikų plakatus. O Vladimiro Ivanovo fotografija su kranininku – lyg aliuzija į senuosius Liudo Ruiko darbus "Švyturyje", tik tada didžiavomės Elektrėnais, o dabar (tiesa, irgi ne visi) – A. Zuoko dangoraižiu.

Šioje knygoje ryškesnis socialinis pozityvas nei negatyvas. Nėra savaitės, kad sąšlavyne nebūtų rastas naujagimio kūnelis, o R. Danisevičius rodo, kaip Respublikinėje universitetinėje vaikų ligoninėje gelbėjamas 22 savaičių kūdikis. Mano jau minėtas F. Ritchinas rašo, kad negalima visuomenės bauginti vien tik ligos simptomais, reikia suteikti ir vilties pasveikti. Mūsų spaudos fotografijoje tokių poslinkių jau yra. Tikėkimės, kad ir gyvenime, ir fotografijoje jie stiprės.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Gegužės

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 199 
23:32:35 May 5, 2009   
Sep 2006 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba