SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-09-22 nr. 723

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Visos gėlės
13

Savaitė 
• Trys Gilo Kenano tėvai

Muzika 
• Asta Bražinskienė
Žvilgsnis į jubiliejinį dešimtmetį
• Rytis Ambrazevičius
Kas rūpi muzikos psichologams?
4
• Naujos galimybės muzikos mokytojams kelti profesinę kvalifikaciją
• Baleto gastrolės Varšuvos didžiajame teatre
• Skambės Čiurlionio muzika1
• „Banchetto musicale“ atgaivina praėjusį laiką
• Valstybinis simfoninis orkestras skelbia XVIII sezono pradžią
• KONCERTAI

Dailė 
• Piešiu vienas – esu su visais
• Marija Gudelytė
Išdalytos vizitinės kortelės
• Kristina Budrytė
Linksmasis menas
1
• Spalį Vilniuje ir Kaune vyks kultūros dienos „Japonija – Lietuva“
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Destina Našlaitytė
„Sirenose“ – netradicinis teatras
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Tas, kuris mąsto, nėra vienišas
• Kiekvienam savo padaras
• „Skalvijoje“ – 3-iasis tarptautinis Vilniaus vaikų ir jaunimo filmų festivalis
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Korkas: kultūra „iš apačios“4

Pasaulyje 
• Apie nesupratimą (satyros)5

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Tas, kuris mąsto, nėra vienišas

Otaras Joselianis baigė naują filmą

[skaityti komentarus]

iliustracija
Otaras Joselianis

Rugsėjo 6 d. Prancūzijos ekranuose pasirodė naujas Otaro Joselianio filmas „Sodai rudenį“ („Jardins en automne“, Italija, Rusija, Prancūzija, 2006). Tai trečioji savotiškos trilogijos „Sudie, mano karvide“ („Adieu plancher des vaches“, 1998) ir „Pirmadienio rytą“ („Lundi matin“, 2001) dalis. Filmo herojus – Prancūzijos vyriausybės ministras Vensanas – galingas, įtakingas žmogus, nelabai gražus, greičiau elegantiškas, gėrikas, gurmanas, bonvivanas. Vieną dieną po jo langais įvyksta mitingas, ir žmonės, kuriuos Vensanas ilgokai ignoravo, priverčia jį atsistatydinti. Vensanas praranda viską, net žavią meilužę Odil. Bet jis pagaliau atranda… gyvenimą. Vensano vietą užėmęs Teodjeras pakeičia viską – net pelenines Vensano kabinete. Tačiau filmo pabaigoje abu personažai (Teodorjė taip pat atsidūrė nemalonėje) susitinka po vienu Paryžiaus tiltu, ir Vensanas jam be pykčio ar pagiežos sako: „Atrodai pavargęs, še, išgerk gurkšnį“.

Dienraštyje „Le Monde“ filmą recenzavęs Jeanas-Franēois Rauger pavadino „Sodus rudenį“ dykinėjimo pagarbinimu. Pasak recenzento, filmas „Sodai rudenį“ daro įspūdį „dėl savo romaus hedonizmo apologijos, atsitiktinumo pojūčio, sutapimų kultūros, dėl savo potraukio nereikšmingam ir efemeriškam (nors galimam atnaujinti) minimalios individualios laimės pojūčiui, esančiam antipodu tam, apie ką pasakoja tiek daug šiuolaikinių kūrinių (…). Netikėdami nei progresu, nei katastrofiška įvykių eiga, „Sodai rudenį“ siūlo teisingą ir smagią konkrečios laisvės definiciją.“

Joselianiui – septyniasdešimt dveji. Režisierius egzistuoja tarp Paryžiaus (čia jis dirba), Tbilisio (čia jis ilsisi) ir Maskvos (čia kartais gyvena, kartais rodo savo naujus filmus). Vasarai baigiantis Maskvoje režisierių kalbino savaitraščio „Moskovskije novosti“ kino apžvalgininkas Antonas Dolinas. Interviu spausdiname sutrumpintą.

Paskelbta Venecijos kino festivalio programa, bet Jūsų ten nėra. Suprantama, kad Jums, triskart Venecijos laureatui, nereikia festivalio prizų ir garbės ceremonijų. Matyt, Jūsų ambicijos kitokios. Ko Jūs siekiate savo filmais?

Žinote, ko aš norėčiau pasiekti? Kad skaitančių, mąstančių, vaikštančių į muziejus ir žiūrinčių kiną žmonių skaičius nebūtų toks kuklus kaip dabar.

Turite omenyje Rusiją ar visą pasaulį?

Visą pasaulį. Dabartiniai žiūrovai išauklėti prasto kino. Žiūrovai iki 23-ejų metų užima 85 procentus vietų kino teatruose. Žmonės, kuriems aš kuriu, jau seniai nebevaikšto į kiną. Jiems dingo apetitas. Vittorio De Sica „Stebuklas Milane“ ar Busterio Keatono šedevrai, Barneto „Pakraštys“ niekam iš tų jaunų žiūrovų nebereikalingi. Ačiū Dievui, jie visiškai abejingi ir „Šarvuočiui „Potiomkinui“ ar to paties Eizenšteino filmui apie Ivaną Rūstųjį. Jie abejingi Dovženkos „Arsenalui“ ir Ermlerio „Didžiajam piliečiui“. Bet labai gaila, kad jiems niekas neparodys Michailo Romo „Svajonės“. Rusų kinematografe visada buvo tiek daug nuostabių dalykų. Gruzinų taip pat, pavyzdžiui, Georgijaus Šengelajos „Pirosmanis“. Visa tai – meno kūriniai, o kas šiandien vaikšto žiūrėti Benua, Rericho ar Vrubelio paveikslų? Vargu ar tokių žmonių yra daug. O juk kinui reikia, kad susirinktų daug žmonių.

Visai neseniai eilės į Briulovo parodą Maskvoje rikiavosi net gatvėje.

Todėl, kad dailininkėlis pompastiškas. Tai jums ne Perovas, ne olandų mokykla. Ne van Eyckas.

Kas, Jūsų manymu, yra kinematografo nuopuolio priežastis?

Visame pasaulyje kuriama beveik vien tik ekranizacijos. Tai labai liūdna. Jei knyga bloga, jos ekranizuoti neverta, jei knyga gera, ją ekranizuoti gėda. Kiek kartų ekranizavo „Dvylika kėdžių“ ir „Aukso veršį“? Kam? Tai reikia skaityti! Išdrįsti ekranizuoti „Meistrą ir Margaritą“, reiškia neturėti jokios sąžinės.

Vienam režisieriui nepavyko, kitam galėjo pavykti. Tarkime, „Meistrą ir Margaritą“ būtų ekranizavęs vienas ar kitas didis animatorius…

Nuostabus nebaigtas kūrinys „Apsiausto“ tema, kurį pradėjo mano draugas Jurijus Noršteinas, juk matot, niekaip nesibaigia! Greičiausiai iš jo išeis visai kitas kūrinys. Jis nupieštas, padarytas, į jį įdėta sielos… ir Gogolis jau visai nebeturi su tuo nieko bendra. Tai ne ekranizacija, tai – „motyvais“. Kaip Buzzoni Bachas arba Rachmaninovas, kuris vaizdavosi esąs Bellini. Iliustracijos kine – tai tiesiog nepakenčiama. Kai viskas nupiešta – viena istorija, kai gyvi žmonės vaizduoja personažus – visai kitas dalykas. Piešinio ir grafikos menas labai skiriasi nuo kinematografo! Kinematografas – vulgarus ir lėkštas…

Kodėl?

Jį sudaro fizionomijos. Praeina kažkiek laiko, ir tu sakai: „Dieve, kokia gražuolė buvo Orlova!“ Bet lieka Liubovė Orlova, o ne jos suvaidintas personažas.

Nejaugi lieka tik aktoriai ir nė vieno personažo?

Ne, kodėl. Žarovo, filme „Ivanas Rūstusis“ suvaidinusio niekšą, negaliu pamiršti: tai sukrečiantis tipas. Tačiau kiti aktoriai, kai į juos žiūriu…

Ar Jums neatrodo, kad kinas paprasčiausiai išnaudojo kai kurias savo technines galimybes ir būtent su tuo susijęs tam tikras jo išsekimas?

Kinematografas – šlykštus išradimas. Nes nuodėmingas. Kai teatre vyksta veiksmas, jis baigiasi, ir viskas, nelieka jokio pėdsako. Lieka mintis apie tai, kas atsitiko danų princui, kaip jis stengėsi išsiaiškinti, kas yra melas, o kas – tiesa. Kinematografas turi vieną keistą ypatybę: jis fiksuoja dalykus, kuriuos galima kartoti iki begalybės. Visąlaik – vienas ir tas pats. Ir nieko kito. Nėra jokio aktoriaus gyvenimo dvelksmo scenoje ar autoriaus minties pojūčio. Viskas vyksta mechaniškai ir pasikartos milijonus kartų.

Bet juk ir tą patį spektaklį vaidina kelis sezonus?

Jį kiekvienąkart vaidina kitaip! O kinematografas – išradimas, prie kurio ranką yra pridėjęs Edisonas. Jis pridarė daug bėdų. Lemputę išrado, gramofoną, telefoną, ir taip mus panardino į laiko trumpėjimą. Į būtinų pastangų tam, kad gyventumei, nebuvimą. Kinematografas – išradimas, kuris nuo pradžių yra banalybė. Jis ir toliau yra banalybė ir bjaurastis, kad ir kokias formas įgytų vaizdas kino juostoje. Labai retai gali pastebėti tokius kūrinius kaip Orsono Welleso „Pilietis Keinas“, Boriso Barneto „Pakraštys“, kaip Andrejaus Tarkovskio, Glebo Panfilovo filmai, kaip vienas Andrejaus Končialovskio filmas apie Asią Kliačiną, kaip nuostabus Eldaro Šengelajos filmas „Nepaprasta paroda“. Ir kaip labai žiaurus Aleksejaus Germano filmas „Chrustaliovai, mašiną!“ – vis dėlto rimtas kūrinys. Dar jaunuolis Arikas Kaplunas, Izraelyje sukūręs puikų filmą „Janos draugai“. Tokių džiaugsmų būna, bet jų nedaug. Verta užsiimti šiuo amatu būtent tam, kad galėtum kažkam suteikti džiaugsmo. Kažkas vis dėlto apie tai galvoja šiame pasaulyje. Jis turi staiga pajusti, kad mąstydamas nėra vienišas. Visa kita – filmeliai.

Kas Jus verčia manyti, kad literatūra, teatras ar dailė, priešingai nei kinas, nėra banalybė? Argi ten aukštojo meno procentas didesnis?

Menas rašyti – tai menas išbraukti viską, kas blogai parašyta. Atsakomybė už kiekvieną poelgį dailėje, kinematografe ar literatūroje prilygsta paskutiniam gyvenimo gestui. Turite prisiminti, kad išėjęs į gatvę galite pakliūti po tramvajumi. Pasielgę ne taip, su tuo poelgiu ir paliksite gyvenimą. Sako, kad Giotto kurdavo paveikslą iškart ir visam laikui. Michelangelo su žvake ant kaktos tapė Siksto koplyčios sienas… Tai – darbas! Tiesa, manęs nežavi to darbo rezultatai, negalėčiau pasakyti, kad jie man suteikia džiaugsmo. Bet Pierro della Francesco, kuris švilpavo kurdamas paveikslus, mane džiugina. Arba tas šlykštus olandas: pastatė moterį priešais langą, ir ji skaito mylimojo laišką. Kas tai?

Kodėl Vermeeris šlykštus?

Todėl, kad labai talentingas (juokiasi). Arba, pavyzdžiui, Kuprinas. Jis daug bendravo su kariškiais. Tada žmona jam parašė laišką, esą aš viską žinau, tu ten geri ir loši kortomis, vėl geri… Telegrafas dar tik buvo išrastas ir kiekviena raidė kainavo brangiai. Kuprinas jai išsiuntė telegramą: „Пи пю бу пи“. Gėriau, geriu, gersiu.

Jei visa tai – ne koketavimas, vadinasi, Jūs gailitės, kad atidavėte gyvenimą kinematografui?

Vienintelis, kam aš pavydžiu, – Brunellesci. Todėl, kad jis išrado, kaip pastatyti kupolą (Florencijos katedros Santa Maria dei Fiori – red.). Išrado, kai niekas nežinojo, kaip tai padaryti. O jis žinojo. Mano sritis vis dėlto – architektūra… Bet kupolo aš dar nesugalvojau. Labai gaila. Mes, pavyzdžiui, su Andrejumi Tarkovskiu lenktyniavome, kieno filme bus mažiau montažinių suklijavimų. Jis priėjo iki 220, regis, „Stalkeryje“. Paskui „Aukojime“ buvo dar mažiau. O aš paskutiniame filme – tik 163! Paskutiniai trys suklijavimai mane tiesiog erzina. Galėjo būti 160, o kiekviename normaliame šiuolaikiniame filme jų 800–1200.

„Klipinio“ montažo filmuose dar daugiau…

Mūsų amate yra toks metodas: kai daug kalbama, iš pradžių rodomas vieno žmogaus veidas, paskui – kito. Tai vadinasi „aštuoniukė“. Aš jos niekad nenaudojau. Andrejus – taip pat. Gėda. Aš niekad du kartus nekartojau vieno ir to paties plano. Niekad nefilmavau stambių planų. Kodėl aš kalbu apie architektūrą? Todėl, kad visa tai – filmo struktūra.

Kalbate apie Giotto, Kupriną, Tarkovskį. Tačiau ar pasikeitimai realiame šių dienų pasaulyje neveikia Jūsų ir Jūsų filmų?

Dukart į tą pačią upę neįbrisi. Viskas aplink keičiasi? Tegu keičiasi. Į gera ar į bloga… Išnyko kartos, išnyko nuostabūs žmonės, kuriuos prisimename dėl jų paliktų tekstų. Namas, kuriame kalbame (garsusis „Namas krantinėje“ – red.) – tai namas, į kurį keldavosi su džiaugsmu ir iš kurio išnykdavo visam laikui. Aš net nežinau, kas buvo šiame bute, bet namas – siaubingas. Beje, visiškai nesu įsitikinęs, kad bolševikai iš pat pradžių nebuvo niekšai. Sakoma, tarp jų buvo romantikų. Aš tuo netikiu. Vienas kitą išžudė? Matyt, taip jiems ir reikia. Dėl visų nuodėmių kaltinti viršūnėlę, kuri vergiškai sėdėjo už vieno stalo su vienu žmogumi ir gėrė per naktis, taip pat neteisinga. Visi skundė vieni kitus, visi vienas kitą naikino, visi su didžiuliu malonumu kankino vieni kitus. Vadinasi, tai yra viduje, tai – kažkuo motyvuota?

Pyktis, kuris atsiskleidė bolševizmo laikais, matomas ir dabar. Išeikite į gatvę – vaikšto įtūžę žmonės. Vyriausybėje vienas kito pakęsti negali. Niekas nesirūpina kaip nors sutvarkyti šitą skurdžią valstybę. Žinoma, tai daro man įspūdį. Apie tai – mano naujausias filmas.

Tarkime, Jūs kuriate filmą ir staiga sužinote apie kažką siaubinga, kas vyksta būtent tą minutę: teroristų aktas, karas, katastrofa. Kaip tai Jus paveiks?

Esu sukūręs tokį filmą – „Plėšikai, VII skyrius“. Mes manome, kad gyvename pačiu blogiausiu laiku, o filmas apie tai, kad taip buvo visada. Visada. Dėl Dievo, neaikčiokite ir nedūsaukite. Tokia žmogaus prigimtis. Ką pridarė konkistadorai, kai atvyko į nuostabią nekaltą šalį! Ką pridarė jėzuitai, kai laužuose degino raganas! Ko tik nepridarė naciai! Dabar mes, gyvendami šiais laikais, galvojame: „Ak, kaip blogai…“ Bet kurį įvykį, kuris įvyksta „staiga“, reikia palyginti su tuo, kas buvo anksčiau. Kiekvienam vaisiui – savo laikas.

Kas dabar vyksta su gruzinų kinu?

Jo paprasčiausiai neliko.

Ar savo bendraamžių, draugų filmus žiūrite? Ar tokių jau nebeliko? Štai Venecijoje rodys Pavelo Lungino „Salą“. Jis, kaip ir Jūs, – išeivis iš SSSR, gyvena Prancūzijoje, kuria filmus su prancūzų prodiuseriais…

Manęs visa tai nedomina. Tiesiog yra žmonės, kuriuos aš gerbiu, ir yra žmonės, kurių negerbiu. Surikovas kartą pasakė Repinui: „Kaip aš norėčiau sugalvoti tokį Jermolovos portretą, kokį tu nupiešei!“ Repinas labai mėgo Surikovo „Šaulių bausmės rytą“. Kodėl tai sakau? Jie buvo draugai, kolegos. Dar virš viso to Stasovas stovėjo. „Galingoji kohorta“ – tokia buvo epocha…. Šiandien aš jums nieko panašaus apie nieką negaliu pasakyti. Tai, ką paskui darė Stravinskis ir Rachmaninovas, gimė iš didžiulės nostalgijos išnykusiems dalykams. Pavyzdžiui, „Petruška“ kupinas tokio liūdesio! (Švilpauja Stravinskio „Petruškos“ temą.)

Atsiprašau už kvailą klausimą, bet ar nenorėtumėte gyventi kitoje epochoje?

Tai Puškinas pasakė: „Kurių velnių aš gimiau šioje šalyje turėdamas proto ir talento…“ Ne, aš nenorėčiau.

Pagal užsienio spaudą parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 77 
1:45:05 Apr 29, 2009   
Aug 2006 Dec 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba