SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-06-27 nr. 808

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Tautvydas Bajarkevičius
Klausyk
3

Muzika 
• Goda Rupeikaitė
Spalvingas senosios muzikos vakaras
2
• Živilė Ramoškaitė
Groti taip, kaip dabar niekas negroja
1
• Operetė Kauno pilyje2
• Nidoje – festivalis „Vargonų vasara“
• Fortepijoninių rečitalių ciklas Druskininkuose
• KONCERTAI

Dailė 
• Viktorija Šiaulytė
Balta serija
6
• Rasa Barčaitė
Moteriškas „Actus magnus“
6
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Arba protas, arba kūnas10

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Žvilgsniai į sceną ir už jos
• Helmutas Šabasevičius
Baleto metraštininkės jubiliejus
• Kviečia penktosios „Sirenos“
• Dovydas Judelevičius
Lėlės viską gali
1
• Ketvirtasis Druskininkų teatro festivalis
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Savižudybė ar milijonas?
• Edipas iš komiksų pasaulio
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Filosofija 
• Ilona Jurkonytė
Apie kadrą, trunkantį ilgiau nei 7 sekundes
3

Anonsai 
• Vilniaus dailės akademija1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Klausyk

Garso meno projektai Šiuolaikinio meno centre

Tautvydas Bajarkevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Astrid Nippoldt. „Serendipo stadionas“. 2003–2004 m.

Taip vadinosi Maxo Neuhauso vaikštynės įsiklausant į miesto garsus, Johnas Cage’as taip kvietė klausytis keturias minutes ir trisdešimt tris sekundes trunkančios tylos ir kartu įrodė, kad tylos mes turbūt taip niekada ir neišgirsim, taip vadinasi ir vienas iš Šiuolaikinio meno centre pristatomų projektų. Kaip pasakytų ir Kurtas Vonegutas, „Paklausykit...“

Pastaruoju metu nutiko keletas įvykių, apmąstančių garso medijos ir šiuolaikinio meno santykį. Garsui paskirtas „ŠMC Interviu“ numeris pasitiko keliaujančią parodą „ars viva 07/08 – Garsas“, ta proga pristatė ir du autorinius projektus – Vladimiro Tarasovo „Inside / Out“ ir Igno Krunglevičiaus bei Snorre Hvamen „Klausyk“, – į ŠMC kavinės pokalbius pakvietė Robiną Rimbaud, geriau žinomą meniniu Scannerio slapyvardžiu.

Vadinamojo „garso bumo“ (anglų kalboje kone terminu virto „sonic boom“) banga, per pastarąjį dešimtmetį nuvilnijusi per tarptautines šiuolaikinio meno erdves (nors pas mus ir ne itin juntama), kartu iškėlė ir nemažai klausimų bei teorinių svarstymų. Ji galutinai įtvirtino muzikos, vaizduojamojo meno, medijų meno suartėjimą. Atrodytų, tokios hibridinės meno formos jau savaime manifestuoja „postmedijinį“ būvį, kai kalbėdami apie jas pagaliau galime atsikratyti nereikalingų ir pasenusių žanrinių apribojimų. Tačiau, kita vertus, joms aprašyti nuolat naudojamas „garso meno“ terminas, paradoksaliai siūlantis apibrėžimą būtent įvardindamas mediją. Kas turima omenyje sakant „garso menas“, daugiau ar mažiau numanoma, tačiau kaip ir visos išplėstinės sąvokos, ši gali būti interpretuojama itin plačiai. Štai parodos „ars viva 07/08 – Garsas“ kataloge ši diskusija taip pat gana išsamiai pristatoma. Vienas iš garso meno pradininkų Maxas Neuhausas, aptardamas šią situaciją, pabrėžia, kad garso mediją reflektuojančiose parodose būta visko: muzikos, kinetinės skulptūros, vėju „grojamų“ ar publikos naudojamų instrumentų, konceptualaus meno, garso efektų, prozos ir poezijos įrašų, vizualių darbų, taip pat naudojančių garsą, tapybos su muzikinių instrumentų motyvais, muzikinių automatų, filmų, videodarbų, technologinių prezentacijų, interaktyvių garsą generuojančių kompiuterinių programų – kitaip tariant, visko, kas sukelia garsą ir (kartais) apsieina net ir be to.

Natūralu, kad tai verčia galvoti apie pačios „garso meno“ sąvokos teisėtumą – kitaip tariant, keltinas klausimas, ar bandant nužymėti tam tikrą šių meno praktikų autonomiškumą neužsimojama per plačiai ir terminas nepraranda prasmės dėl to, kad aprėpia per daug ir, kaip tokiais atvejais nutinka, nepasako nieko. Tokie teoretikai kaip Christopheris Coxas, bandydami kiek konkrečiau nužymėti šį kontekstą, apsiriboja tais darbais, kurie itin pabrėžia paties garso fizines savybes, jo erdviškumą, jo struktūrų vidinę logiką ir pan. Parodos „ars viva – Garsas“ kuratoriai, atrodo, siekia atsargiai atsiriboti nuo „garso meno“ termino, tačiau, pabrėžiant pačią mediją, išryškinti jos svarbą menininkų kūrybinėse strategijose. Panašią poziciją galima įžvelgti ir žurnalo „ŠMC Interviu“ pasirinkimuose. Taigi lietuviškieji „garso bumo“ atgarsiai yra labiau siekis „postmedijinio“ būvio sąlygomis ir kontekste pažvelgti į įvairius garso medijos aspektus, tačiau juose mažai to, ką galėtume suprasti kaip „garso meną“, suvokiamą tomis prasmėmis, kurioms pati medija su visomis jos fizinėmis bei formaliomis savybėmis yra svarbiausia.

Visus garso mediją apmąstančius įvykius Šiuolaikinio meno centre, ko gero, išprovokavo jau minėta paroda „ars viva 07/08 – Garsas“. „Ars viva“ yra prizas, Vokietijos industrijų federacijos sudaryto kultūros komiteto skiriamas keliems menininkams, kasmet pasirinkus vis kitą temą. Šiemet ji buvo įvardinta paprastai – „Garsas“. Rinktasi iš keturiasdešimties menininkų, kuriuos premijai pasiūlė kuratoriai. Iš laimėtojų Nico Dockxo, Floriano Heckerio, Marcellvs L., Astrid Nippoldt darbų ir sudaryta keliaujanti paroda. Štai toks gerai išbandytas olimpinis principas, paprastai pritraukiantis didžiųjų meno institucijų dėmesį, solidžias antraštes žiniasklaidos puslapiuose, sukeliantis kultūros vadybininkų džiūgavimą verslo ir meno suartėjimu, užtikrinantis ekspertinį statusą – trumpiau tariant, visais įmanomais būdais reprezentatyvus.

iliustracija
Ignas Krunglevičius ir Snorre Hvamen. „Klausyk“. 2008 m.

Dviejų iš parodos dalyvių – Floriano Heckerio ir Nico Dockxo – darbuose naudojamas tik garsas, pasitelkiant daugiakanalį garso transliavimo principą, kuriam nei vizualumas, nei objektiškumas nėra svarbus. Marcellvs L. ir Astrid Nippoldt pristato videodarbus, kuriuose, pasak jų pačių, garso vaidmuo yra esminis. Taigi iš visos anksčiau minėto Maxo Nauhauso išvardintos meninių formų gausos parodoje pristatomos dvi – pačios konvencionaliausios: „nuogos“ garsinės struktūros, kurias tik iš dalies galime vadinti garso instaliacijomis, ir videodarbai (sinchroniškai naudojant keletą videoprojekcijų vienu metu).

Ten, kur svarbios akustinės patirtys, dažnai svarbi ir erdvė, be kurios jos nėra įmanomos, ir laikas, kuriame jos skleidžiasi. Parodos „ars viva 07/08 – Garsas“ kuratoriai susiduria su nelengvu uždaviniu, kadangi kiekvienas iš joje pristatomų darbų sumanytas kaip savarankiškas kūrinys ir ankstesnėse versijose yra eksponuotas atskirai. Tai taip pat atrodo savaime suprantama, kadangi garso medija tiesiog reikalauja autonomiškumo ir, esant štai tokiai konvencionaliai jos eksponavimo formai, vienoje erdvėje tam tikru laiku gali būti pristatytas tik vienas kūrinys. Tad jei vis dėlto nusprendžiama parodą pristatyti vienoje erdvėje – šiuo atveju, Šiuolaikinio meno centro didžiojoje salėje, – nėra kitos išeities, kaip tik eiliškumo principas. Paroda įgauna aiškiai apibrėžtą laiko parametrą ir „trunka“ pusantros valandos. Kaip filmas. Arba kompaktinė plokštelė. O tai jau yra tas atvejis, kai parodos eksponavimo sprendimas iš esmės diktuoja ir jos suvokimo scenarijų ir kai visuma nėra net apytikriai lygi dalių sumai. Didžioji salė tamsi ir tuščia, ant sienų – septyni ekranai. Dažniausiai aktyvus tėra vienas ar keli iš jų, kartais nė vienas – tada girdimas tik iš įvairių salės vietų sklindantis garsas. Žvilgsnio ir klausos genamas, lankytojas juda tuščioje salėje iš vienos vietos į kitą, tarsi vis kitoje vietoje prasidėtų naujas seansas.

Floriano Heckerio pavardė turėjo būti girdėta tiems, kurie domisi eksperimentine elektronine muzika. Savotišku jo kūrybos ženklu gali būti laikoma Austrijos įrašų kompanijoje „Mego“ išleista kompaktinė plokštelė „Sun Pundamonium“, pelniusi ir festivalio „Ars Electronica“ pripažinimą. Besipinantys aštraus tembro ištęsti garsai joje nežada klausymo malonumo įprastine prasme. Šaltos matematinės kompozicijos, rėžiančios ausį net ir eksperimentinius garsus prisijaukinusiam klausytojui, vis dėlto gana rafinuotos ir įdomios savo struktūra. Šįkart Florianas Heckeris pristato darbus, sukurtus naudojantis kompozitoriaus Ianio Xenakio sukurta kompiuterine UPIC sistema (verčiančia elektromagnetiniu pieštuku piešiamus ženklus į garsines struktūras). Tai fiziškai paveikūs dažniai, sukomponuoti į daugiasluoksnes struktūras ir transliuojami per keletą kolonėlių. Nico Dockxo garsinė paletė kiek kitokia – sudaryta iš industrinių garsų, aplinkos įrašų koliažų. Vis dėlto tiek vienu, tiek ir kitu atveju norint pajusti šių darbų fiziškumą, emocinį ir erdvinį poveikį, ko gero, reikėtų labiau kamerinės aplinkos (kuriai šie darbai ir sumanyti), o įsimaišymas tarp kitų, visiškai kitokio pobūdžio darbų jiems tikrai nepadeda.

Astrid Nippoldt pateikia savotiškus minipasakojimus pasitelkdama vaizdo plastiką ir garsu kuriamą naratyvą bei nuotaiką. Kai kuriuose darbuose galima aiškiai pajusti momentą, kai garso takelio pasikeitimas kontrasto principu tiems patiems vizualiniams motyvams sukuria visiškai kitas prasmes. Menininkei svarbi pati medija – tiek garso, tiek vaizdo: šešėliuotumas, pasikartojimai, tempo kaita, vaizdo išskirstymas į keletą projekcijų kuria kiek somnambulišką atmosferiškumą ir asociatyvų pasakojimą. Marcellvs L. rodo panoraminius vaizdus, nesiūlančius jokio aiškaus naratyvo (intensyvaus eismo gatve judantis žmogus, brendantys per upę žmonės), pasitelkdamas sustiprintus garso įrašus – efektas taip pat atmosferiškas ar netgi meditatyvus.

iliustracija
Vladimiras Tarasovas. „Inside / Out“. 2006 m.

Vis dėlto parodoje neapleidžia anonimiškumo jausmas – tarsi kūrinių tarpusavio ryšiai nebūtų aiškūs, bendros kontekstualios gijos sunkiai apčiuopiamos. Prie to gerokai prisideda ir tai, kad lankytojas neturi net pačios elementariausios informacijos – kieno ir koks darbas rodomas konkrečiu momentu, ką jau kalbėti apie platesnį kontekstą. Darbų eiliškumo logika taip pat lieka neaiški. Paroda šia prasme ne itin komunikuoja su lankytoju, nors patys darbai yra ganėtinai paveikūs, o kiekvienas iš menininkų pasižymi labai individualia stilistika.

Kartu su „ars viva 07/08 – Garsas“ paroda eksponuojamuose autoriniuose projektuose – Igno Krunglevičiaus ir Snorre Hvamen „Klausyk“ ir Vladimiro Tarasovo „Inside / Out“ – taip pat svarbiausia garso medija. Ignas Krunglevičius ir Snorre Hvamen pasitinka jau prie pat Šiuolaikinio meno centro įėjimo. Čia įtaisytas suoliukas, jame – grotuvas, prie jo prijungęs savo ausines gali klausytis Kristupo Saboliaus knygos „Bloga knyga“, menininkų sumanymu tapusios audioknyga, įgarsintos aktorės Airidos Gintautaitės. Suoliukas čia prigijo dar prieš atidarymą, jį pamėgo praeiviai. Tuo tarpu mp3 grotuvai viešoje erdvėje yra tęstinė ir vis naujas formas įgaunanti Igno Krunglevičiaus ir Snorre Hvamen idėja. Kaip konkreti Šiuolaikinio meno centro prieigų viešoji erdvė, suoliuko ir mp3 grotuvo derinys bei Kristupo Saboliaus romanas susilies į visumą, priklauso nuo šio kūrinio vartotojo – tas nenuspėjamumas bei asmeniškas santykis su žiūrovu yra vienas iš „įvietinto“ (angl. site specific) meno bruožų. Kita projekto dalis – instaliacijų „Kliūtys“ ciklas. Jas sudaro ausinės, kuriose transliuojamą garsą gali išgirsti tik priklaupęs ar prigulęs, pasilypėjęs ant kopėčių, pasilenkęs, įrėmęs galvą į sieną ir pan. Tai „kliūtys“ tiesiogine to žodžio prasme – lankstydamasis, lipdamas kopėčiomis ar klūpodamas atvirame Šiuolaikinio meno centro koridoriuje nuolat regi save iš šalies, truputėlį šaipaisi, priimi žaidimo taisykles. Tuo tarpu pats garsas, būdamas ganėtinai abstraktus, klausantis jo štai tokioje „kliūties“ suriestoje padėtyje, tik sustiprina kiek absurdiškos situacijos pojūtį ir savo ruožtu irgi iš tavęs šaiposi – pavyzdžiui, įrėmęs galvą į kampą girdi: „Listen, just listen!“ („Klausyk, tiesiog klausyk!“). „Klausyk“ žavi savo interaktyvumu ir žaismingumu – Ignas Krunglevičius ir Snorre Hvamen subtiliai kviečia patirti kūrinius pačiam ir taip ta patirtimi juos išbaigti.

Džiazo maestro ir garso instaliacijų pradininkas Lietuvoje Vladimiras Tarasovas savo instaliacijoje „Inside / Out“ keliomis videoprojekcijomis ir jas vienijančiu būgnų garsu kuria vizualinį ir akustinį mikropasaulį. Darbas yra pabrėžtinai autobiografiškas – Vladimiras per daugiau nei keturiasdešimt metų grojimo būgnais tapo gyva džiazo legenda. Daugelis kritikų, kalbėdami apie jo grojimą, pabrėžia neįtikėtiną garso erdviškumą, kuris tiesiog neįmanomas be organiško, ekstaziško, intuityvaus sąmonės, kūno ir instrumento susiliejimo į racionaliai nepaaiškinamą ir sunkiai įvardijamą vienį. Instaliacijoje stambiu planu matome patį Vladimirą, grojantį būgnais, o kitose videoprojekcijose – išskaidytus būgnų fragmentus. Erdvę užvaldo būgnų skleidžiamas garsas, o tą neapčiuopiamą ir kone metafizišką būgnininko ir instrumento sąveiką patiriame nuolat jusdami visus regos ir klausos įspūdžius užklojantį pulsą. Tarp kūno ir instrumento, instrumento ir erdvės nuolat tvyro „vidaus“ ir „išorės“ dialektika, kurią ir atspindi instaliacijos pavadinimas „Inside / Out“.

Be šių projektų, pristatomų Šiuolaikinio meno centro erdvėse, garso ir šiuolaikinio meno santykį apmąsto „ŠMC Interviu“ žurnalas, išleistas kartu su Arturo Bumšteino sudaryta elektroninės muzikos kompaktine plokštele, o ŠMC kavinės pokalbiuose viešėjo Robinas Rimbaud – Scanneris. Tad besidomintiems garso tema nuobodžiauti netenka. Kita vertus, galima pasigesti paties garso meno (o ne tik garso mene) ir jo įvairovės refleksijos kiek labiau autonomiškame kontekste. Jos, matyt, ir toliau teks dairytis kitapus lietuviškų aktualijų.

 

Skaitytojų vertinimai


14533. dazdas2008-07-02 14:26
shuds paroda. idomi vizualiai. leksta konceptualiai. ypac lekstas v. tarasovo darbo sprendimas. kaip kokio viliaus tarasovo. tikejaus daugiau.

14537. education2008-07-02 21:30
labai informatyvus straipsnis. daugiau tokiu

14552. kiskis p2008-07-07 10:23
as irgi pageidauciau daugiau tokiu ir kitokiu straipsniu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 60 iš 182 
1:15:46 Apr 29, 2009   
Aug 2006 Dec 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba