ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-04-24 nr. 938

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BLEIZGYS. Kovo 22 diena yra kovo 30 dienaNERIJUS LAURINAVIČIUS. Netikroje kelionėjeVIRGINIJA VITA. Troškimas (2) • -gk-. Sekmadienio postilėAUGUSTINAS DAINYS. Eilės (4) • RAY C. STEDMAN. Nahumas: šiurpi Dievo rūstybėSIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiaiSu tapytoju ALGIMANTU KURU kalbasi Audra Baranauskaitė. Ką skaito Kuras? (2) • BENAS BĖRANTAS. Skrydis per Afriką (2) • AUŠRINĖ ŠIAUDVYTYTĖ. EilėsSAULIUS VASILIAUSKAS. Kaip nenumirti miegant (1) • IRNA LABOKĖ. Credo (1) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Kiaulės aukojimasJONĖ JOMANTAITĖ. Keliauju į Indiją (5) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Ideologinio fronto šabakštynuoseKitas numeris išeis gegužės 8 d. (3) • ... pasiilgsiu... (109) •

Kovo 22 diena yra kovo 30 diena

GINTARAS BLEIZGYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vakaras. 1989
Kaisa Puustak

Šiandien kovo 22 diena, penkiolika valandų keturiasdešimt minučių. Šviečia saulė. Pasaulyje yra labai šviesu. Mano pasaulyje, į kurį ilgai, labai ilgai žiūriu pro langą. Medžiai šiandien pliki – ne tik be lapų, bet ir be sniego. Nuogai pilki, pilkai juodi, juodai nuogi. Kaip tik tolėliau matau du labai didelius medžius. Triskart aukštesnius už po jais „augantį“ (kaip grybas koks atrodo) namą. Žiūriu į tuos išsinuoginusius medžius ir juokiuosi, ir kuo labiau juokiuosi, tuo įdėmiau žiūriu ir dar labiau juokiuosi. Iš savęs. Gražūs man tie du medžiai, sakau, Viešpatie. Gražiai sukūrei. Šitoj gelmėj, šitoj baloj, iš kurios mėginu su Tavimi kalbėti. Galvoju, yra koks milijonas lukštų, koks milijonas perskyrų, milijonas šviesmečių tarp Tavęs ir manęs. Begalybė. Įdomu kalbėtis per milijoną šviesmečių. Net ir didžiausias skeptikas turėtų šypsotis, kai sugalvoja pasikalbėti su kuo nors per milijoną šviesmečių, net ožys, asilas, bato aulas turėtų imti šypsotis. Aš taip galvoju. Net tuodu medžiai imtų šypsotis ir tikriausiai šypsosi. Iš mano didelės bejėgystės yra šita šypsena, šitas juokas. Pirmutinis dalykas, kurį žmogus turėtų pajusti kreipdamasis į Viešpatį, yra tie milijonai šviesmečių, ta pelkių pelkė, ta bejėgystė, mąstymo impotencija, aklumas. Man juokinga nuo savo aklumo. Tu esi šalia. Ir aš kalbu. Nes kaipgi kalbėčiau, jeigu netikėčiau, kad esi šalia, čia pat ranka (geriau tiktų sakyti – širdim) pasiekiamas. Tu esi šalia, bet esu aklas, esu absoliučiai ribotas – tiek, kad niekaip Tavęs nepajėgčiau pamatyti, niekaip – nė milimetru arčiau negu per milijoną šviesmečių. Mano pokalbis su Tavim yra aklojo šou. Aklojo realybės šou. Įsijunkite televizorių. Pažiūrėkit į idiotą, dar galit paskolinti man telefoną, kad geriau suprastumėt, jog aš kalbu, tikrai kalbu, iki pasiutimo, kalbu per milijonus šviesmečių – per visą regimąjį pasaulį, visą materiją. Kalbu su tuo, kas yra neregima. Kas yra anapus tų dviejų gražių, apsinuoginusių medžių. Nejaugi nesuprantate tokio paprasto dalyko? Nejaugi aš nesuprantu tokio paprasto dalyko – tokio, kaip jau sakiau, ranka (t. y. širdim) pasiekiamo? Kalbu, bet nematau, su kuo. Tiesą sakant, ne tik nematau, ne per geriausiai ir įsivaizduoju. Vienoj laidoj per Marijos radiją, regis, kunigas O. P. Volskis pasakė: jeigu man kas sakytų, kad pažįsta Dievą, tai imčiau juoktis, nes taip sakyti būtų tas pats, kas sakyti, kad su mažu indeliu išsemsiu vandenyną. Aš turiu mažą indelį, kurį dabar atsinešiau prie savo vandenyno. Pasemiu vandens, pasižiūriu ir įgyju tam tikrą įsivaizdavimą, tam tikras nuojautas, nuotrupas, koliažus apie Tą, su kuriuo dabar kalbuosi. Kaipgi galėčiau nesijuokti iš savo bukumo ir menkystės. Kaip toli vis dėlto esu nuo To, apie kurį vos nutuokiu. Ir kaip užsispyręs darbuojuosi tuo juokingu indeliu vandeniui semti. Ir semsiu. Kol gyvas būsiu. Iki pamėlynavimo. Su idioto užsispyrimu. Tikiu pažadu, kad laikui atėjus žengsiu tokį vieną didelį didelį, pasiutišką (kitaip nepasakysi) žingsnį, ne septynmylį ten kokį, ką jūs – milijonšviesmetinį žingsnį, tai yra vieną kartą visiems laikams žengsiu kiaurai per visą tą savo aklumą, bukumą ir ribotumą, žengsiu ten, į kur dabar mėginu kalbėti, žengsiu pas Tą, su kuriuo dabar įsivaizduoju (tikiu), kad kalbuosi. Tai bent žingsnis. Kai kurie žmonės bijo skristi lėktuvu, o kai skrydžio metu pasitaiko kokia didesnė oro duobė ir lėktuvas porą sekundžių taip, rodos, nevaldomai sminga žemyn, ima spiegti. Ne, iš pradžių užgniaužia kvapą, o spiegti ima jau tik paskui. Bet kai pagalvoju, kaip turėtų užgniaužti kvapą žengiant tą milijonšviesmetinį žingsnį...

Dabar yra kovo 23 diena, septyniolika trisdešimt. Iš lėto temsta. Stoviu Kučiūnų kapinėse. Na, kad šitoks pavasaris. Tikrai nesitikėjau tokio pavasario – dar sniegas visur, bet paukščiai. Stoviu vienas kaimo kapinėse, vienas ir tūkstantis paukščių. Varnėnai, šarkos, varnos, zylės. Atrodo, kad ne vakaras, bet rytas. Atrodo, tuoj išlįs saulė. Išsižiojęs stoviu prie tavo kapo, mama, ir šypsausi. Tu čia tikrai ne vieniša, nes neįmanoma būti vienišai tokiame švilpime, čiauškėjime ir cypsėjime. Matai, sakau, tu turi daugiau draugų negu aš; sakau ir šypsausi, nesgi juokinga kalbėti tokias nesąmones. Tavęs čia nėra. Tu esi už milijono šviesmečių. Sveikas, sakau, Viešpatie, kuris dabar esi su mano mama. Abudu taip toli ir, žinai, pasiilgau, sakau, savo mamos. Karkt krankt – atsako man šimto penkiasdešimties metų senumo juodvarnis iš gretimos pušies. Ir aš vėl šypsausi, nes ko gi jam čia taip kranktelt reikėjo tiksliai į mano kalbą. Krankt, sakau, ar tik ne Tavo palieptas jis čia murma. Ar ne jis man išlups akis, kas man išlupo akis, kad nematau per tą begalybę, per milijoną šviesmečių. Ar tik ne šitas paukštis dabar man įdeda akis, gal ausis. Kurčias, aklas ir kvailas stoviu štai kapinėse, tiesą sakant, apžavėtas Tavo paukščių, šimtamečių pušų, šitos vienatvės, kurioje neįmanoma likti vienišam, šitos saulės, kuri tarsi koks lelijos žiedas turėtų tuoj išsprogti pro debesis. Sveikas, sakau Viešpatie, žinai, aš įsimylėjau Tavo medžius ir paukščius, ir net vėją iš Lenkijos laukų, kuris dabar kilnoja mano palto skvernus. Žinai, man bus gaila skirtis su šitais Tavo daiktais. Taip sakau ir šypsausi, nes juk tik kvailys ar koks užsispyręs asilas galėtų priešintis (t. y. gailėtis) vedamas į neišsenkančios gausos ganyklą, t. y. dangų. Taip, sakau, Viešpatie, aš jau noriu autis tais savo milijonšviesmetiniais batukais ir žengti svaiginantį milijonšviesmetinį žingsnelį – kiaurai iš visko, ką matau ir prie ko pripratau. Man vis daugiau dėl ko yra eiti į tas ganyklas, vis daugiau pas ką, vis labiau ir ten tampa man sava. Iš kokių dumblynų turėsi mane ištraukti, iš kokių dumblynų, – vis nepaliauju šypsotis, nes man tikrai juokinga, kad šitokį kvailį, šitokį asilą Tu turėsi traukti kaip kokį kiškį už ausų, kaip kokį pūgžlį, rakecį, atsilikėlį. Iš šitų medžių, iš Lietuvos ir Lenkijos pasienio, iš Kučiūnų, Veisiejų, iš Vilniaus, iš giminės, iš laiko, iš kūno, – iš kūno, t. y. iš manęs paties, – kaip kokią rankovę, esu tavo rankovė, Viešpatie. Uždegu žvakutes ir stoviu tylėdamas. Jau seniai buvau toks laimingas, seniai buvau pakliuvęs į tokią paukščių karalystę, kadaise paukščiai žmonėms atrodė esantys arčiausiai dvasių (arčiausiai dangaus), gal ir manyje dabar išsiskleidė koks dangiškųjų paukščių archetipas, išsiskleidė kaip saulė už debesies, kaip lelijos žiedas. Mano sieloje, Viešpatie, pilna lelijų žiedų. Ežerai ir lelijos, debesys ir saulės lelijos. Gražu turėtų būti mano sieloj. Ir paukščių, tiesa, ten turėtų būti labai daug paukščių, net tas Tavo juodvarnis storabalsis ten tupi, ir varnėnai. Ir sniegas dabar ten tirpsta, ir mano siela labai Tavęs pasiilgo, dabar tai jau tikrai pasiilgo, neabejotinai, nes pas Tave yra mano mama, nes dabar, tai jau niekaip nemokėčiau meluoti, nes dabar nebeliko jokios prasmės. Jokios prasmės jokiems melams ir man yra juokinga, kad nebeliko prasmės melams, nes net ir iš didelio savo bukumo suprantu, kad skaidrus yra mano pasiilgimas, kad Tu pasiėmei gabalą mano širdies, gabalą mano sielos, kad skaidriai ilgėčiaus Tavęs, kad egoistiškai, t. y. kaip savęs paties, padarei, kad mano egoizmas taptų skaidrus, ir nė lašo nėra čia mano nuopelno, nė lašo per visą tą prakeiktą milijoną šviesmečių, per milijoną šviesmečių mano bukumo, užsispyrimo ir egoizmo. Ir klausausi paukščių, ir žiūriu, kaip tirpsta sniegas, mano sielos krašteliuose ima čiurlenti vanduo, aš juokiuosi, parašęs šitokią nesąmonę, šitokią „lyriką“ – „mano sielos krašteliuose ima čiurlenti vanduo“, bet juk taip parašyti veikiausiai yra labai maža kvailystė, tokia maža kvailystė, palyginti su tuo milijonšviesmetiniu aklumu, kad jos net nesimato, kad man net ne gėda.

Praėjo savaitė. Laikas. Jis dabar man yra svarbus. Įsivaizduoju, kad laikas yra toks didelis didelis nekalbus medkirtys. Atėjo ir nukirto. Galvoju apie Veisiejus ir manau, kad laikas atėjo ir nukirto vienu atsivėdėjimu. Mano Veisiejus – kaip kokią nendrę. Laidodami tėvus vaikai palaidoja savo praeitį. Veisiejuose nėra mano mamos, todėl Veisiejų man nebėra. Jie persikėlė už milijono šviesmečių. Toliau, negu galėčiau įvardinti. Keletą kartų važiuodamas pro šalį anksti ryte užsukau į „namus“. Išsiviriau arbatos, sėdėjau prie stalo vienas, t. y. su Veisiejais, Mama, Tavimi. Sėdėjau čia ir už milijono šviesmečių, o toks didelis didelis nekalbus medkirtys atėjo ir vožė kirviu man per galvą. Ir buvo labai juokinga žiūrėti į tą didelį didelį medkirtį, baugštų kaip kokia žebenkštis. Atsisukau į jį su perkirsta galva, nepavaldus jokiems medkirčio kirviams – nes mano kūnas yra ne čia, mano kūnas yra už milijono šviesmečių, nes mano namai yra ne čia, nes mano karalystė yra anapus šitos karalystės. Ir šiandien jau nebesvarbu, ar dabar kovo 22 diena, ar jau atėjo kovo 30-oji. Pasaulyje yra labai šviesu. Mano pasaulyje, į kurį ilgai, labai ilgai žiūriu pro langą. Kaip tik tolėliau matau du labai didelius medžius. Triskart aukštesnius už po jais „augantį“ (kaip grybas koks atrodo) namą. Žiūriu į tuos išsinuoginusius medžius ir juokiuosi, ir kuo labiau juokiuosi, tuo įdėmiau žiūriu ir dar labiau juokiuosi. Atsisakau laiko, Viešpatie, net medžių ir lango. Man patinka kelionės. Ypač rovimas iš kūno. Milijoną šviesmečių tolyn.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 87 iš 236 
0:50:37 Apr 29, 2009   
Aug 2006 Dec 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba