SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-11-02 nr. 775

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Kovos su buitimi būdai
17

Muzika 
• Violeta Tumasonienė
„Vox nova“: iš esmės naujas požiūris į balsą
4
• Goda Rupeikaitė
Nesenstanti Charlie Chaplino dvasia
1
• Gražina Daunoravičienė
Dvi „Gaidos“ premjeros
15
• Kamilė Rupeikaitė
Fátimos Mirandos teatras
2
• Danutė Petrauskaitė
Muzika, poetika ir politika
1
• KONCERTAI

Dailė 
• Raminta Bumbulytė
Vos atpažįstamos
• Bevyniojant skruzdžių siūlus6
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Hamleto eksperimentai
• Rasa Vasinauskaitė
Antrosios linijos pajungimas
1
• Vilmantas Juškėnas
Apie tolimas legendas ir likimų mūšius
2
• Naujas spektaklis – kalinių socializacijai
• Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“2
 „Pepė Ilgakojinė“8
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Paprasti pabaisos7
• Artėja jubiliejinė „Scanorama“
• Atvyksta poetas ir filmininkas Jonas Mekas
• „Skalvija“ kviečia į dokumentinių filmų premjeras
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Judith Lewonig
Reikia griaučius paversti kūnu
2

Anonsai 
• Tarptautinis šviesos festivalis Vilniuje
• Baskervilio šou

Teatras

„Pepė Ilgakojinė“

premjeros

[skaityti komentarus]

Lapkričio 4 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į premjerą, skirtą jauniesiems teatro žiūrovams. Tai – Astridos Lindgren „Pepė Ilgakojinė“. Knygą iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė, inscenizaciją parašė ir spektaklį režisavo Evaldas Jaras, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, kompozitorius Antanas Kučinskas. Pepės Ilgakojinės vaidmenį atlieka Dalia Michelevičiūtė, spektaklyje taip pat vaidina Saulius Balandis, Remigijus Bučius, Regina Garuolytė, Ferdinandas Jakšys, Jurga Kalvaitytė, Vitalija Mockevičiūtė, Miglė Polikevičiūtė, Ramutis Rimeikis, Džiugas Siaurusaitis, Ramunė Skardžiūnaitė, Arūnas Smailys, Jūratė Vilūnaitė, Arūnas Vozbutas.

Aktorius ir režisierius Evaldas Jaras Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisavo nemažai vaikiškų spektaklių – „Plėšikas Hocenplocas“ (1992), „Troliai Mumiai tra-lia-lia“ (1994), „Čipolinas“ (1996), „Raudonkepurė“ (1997), pasaką suaugusiems pagal Jevgenijaus Švarco pjesę „Šešėlis“ (1994).

Evaldas Jaras: Spektaklio tema yra visus mus jungiantis elementas. Ir, žinoma, didžioji šios temos dalis „tenka“ Pepei, Anikai, Tomiui ir Pepės tėčiui – Kapitonui Ilgakojinei. Džiaugiuosi dirbdamas su jauna aktore Migle Polikevičiūte, pažįstama iš spektaklio „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“. Ją pakviečiau Anikos vaidmeniui. Miglė, nepaisant jauno amžiaus, puikiai „girdi“ spektaklio visumą. Tai, mano manymu, yra viena iš svarbiausių gero aktoriaus savybių. Tiek Džiugu Siaurusaičiu (Tomis), tiek abiem Pepės tėvo vaidmens atlikėjais – Remigijumi Bučiumi ir Sauliumi Balandžiu – seniai pasitikiu ir kaip žmonėmis, ir kaip kolegomis. Tikiu, kad Michelevičiūtės vaidinama Pepė bus tik Michelevičiūtės Pepe. Kalbu ne apie temperamentą, kurio Pepė turi su kaupu (o ir pati Dalia ne ką mažiau...). Kalbu apie žmogiškumą, šilumą ir jautrumą, be kurių vaidinti Pepę Ilgakojinę turėtų būti griežtai draudžiama. Su Dalia daugiausia dėmesio ir skiriam ne išoriniam Pepės siautulingumui, o jautriam ir tragiškam jos vidiniam pasauliui. Negi paprasta gyventi vienai mažai mergaitei, kurios „mama – angelas danguje, o tėtis – negrų karalius, vis dar plaukiojantis jūroj“? Pepė panaši į klouną, bet klounas dažnai yra ir giliai tragiška asmenybė. Ir tikros Dalios Pepės ašaros spalvotam mūsų karnavale yra pats brangiausias dalykas. Gaila, bet dažnai statant pasakas į giliausius stalčius nugrūdami ir paslepiami kasdieniai ir vaikui labai gerai suprantami dalykai – tikras liūdesys, tikros ašaros, tėvų netektis, tikra draugystė, tikras išsiskyrimas, išdavystė. Kai spektaklyje vaikams „nėra problemų“, tai iš kur jos rasis spektaklyje suaugusiems? Todėl spektakliuose vaikams reikia būti labai sąžiningam ir garbingam. Kai vaikas teatre žiūrėdamas pasaką brauks ašaras ne iš baimės, o išgyvendamas dėl kurio nors veikėjo, kai juoksis ne todėl, kad visi juokiasi, o juoksis vienas pats ir tik ten, kur jam vienam juokinga – pažintis su teatru bus prasidėjusi sėkmingai.

Marijus Jacovskis: Nebusiu originalus pasakydamas, kad Lindgren – svarbiausia mano vaikystės rašytoja. Jei manęs kas nors paprašytų įvardyti mylimiausią vaikystės knygą, nedvejodamas atsakyčiau – „Broliai Liūtaširdžiai“. Dar – „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“, „Karlsonas“. Tiesa, „Pepės“ iki šiol nebuvau skaitęs, nemačiau nė vienos inscenizacijos, ekranizacijos. Visą gyvenimą žinojau tik pavadinimą. Visa Lindgren kūryba persmelkta gaivaus laisvės, maišto, net anarchijos kvapo. „Pepėje“ tai išreikšta ypač stipriai. Žinau vieną neginčijamą, objektyvią tiesą: vaikas teatre nori matyti tikrovišką vaizdą. Ir kurti scenografiją vaikiškam spektakliui man yra didžiausias iššūkis. Ką ir kaip reikia daryti, kad neprieštarautum savo teatro suvokimui ir kad vaikui būtų įdomu? Tikiuosi, šįkart kompromisą pavyko surasti...

Dalia Michelevičiūtė: Pastaruoju metu labai norėjosi vaidinti vaikiškame spektaklyje. Aktoriui visada įdomu keistis, tada nėra pavojaus papulti į vieno amplua gniaužtus. Džiaugiuosi, kad mano ir Evaldo Jaro norai sutapo. Tuo labiau kad aš vaikiškuose spektakliuose nedaug ir tevaidinau: dar bestudijuojama antrame kurse „Karžygy karaliūne“, kurį režisavo Gintaras Varnas, ir prieš kelerius metus Ramunės Kudzmanaitės spektaklyje „Tėvai ir kiaušiniai“. „Pepėje...“ labai smagu dirbti. Stengiamės atskleisti jautrų mergaitės vidinį pasaulį, jos fantazijas, kuriomis ji mėgina kompensuoti šeimos neturėjimą... Aplinkinę tuštumą Pepė užpildo begaline, beribe vaizduote. Spektaklyje nebus antžmogiškų savybių, kuriomis Pepilota apdovanota knygoje (arklių kilojimo, plėšikų tramdymo...). Mes ieškome jautrių, nuoširdžių santykių. Todėl labai svarbi Tėvo linija, linksmybės ir žaidimai su draugais. Režisierius mus kreipia kiek kitur, nei įprasta vaikiškuose spektakliuose: mes stengiamės išvengti abstraktaus vaizdavimo, nieko nesistengiame daryti specialiai. Svarbu atspėti, kur prasideda mažo žmogučio linksmumas, pažeidžiamumas, liūdesys.

Parengė Daiva Šabasevičienė

 

Skaitytojų vertinimai


11534. rita :-( 2007-11-15 13:01
cha

11631. rasuole :-) 2007-11-23 20:28
galetu but nuotrauku

12959. ToMyTo :-( 2008-02-27 20:12
kas c e p er sudas????

13523. pita :-) 2008-04-05 09:01
labai patiko si knyga gedikites kam nepatiko

14009. ~beprotis~2008-05-08 19:21
be paveikslelio reik sulej ;D

14712. Gerda :-( 2008-07-22 16:49
jo galetu buti paveikslelei ;D sudas

15330. greta :-) 2008-10-30 18:53
labai idomi knyga!!!!!!!!!!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 86 
4:15:18 Apr 15, 2009   
Aug 2006 Dec 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba