ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-03-20 nr. 933

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JONAS KUBILIUS. Praeitį reikėjo atsikovoti (47) • -vt-. Sekmadienio postilė (27) • VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA. Eilės (7) • ALEKSANDR KOPYTIN. Meno terapija: mitas ir tikrovė (2) • VALDAS PATUMSIS. Judančios skulptūros (187) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (15) • INESA PAVLOVSKAITĖ. Kai grindys ir batai lieka švarūs (3) • AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės (43) • RENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (4) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Baltiškosios mitologijos literatūrinės projekcijos (3) • RŪTA JAKUTYTĖ. Priešaušris (2) • VYTAUTAS CIPARIS. Bitė po oda (13) • LINA ŽALYTĖ. Siena (4) • TOMAS AFANASJEVAS. Atsuktuvas – 2 (5) • GABRIELĖ LABANAUSKAITĖ. Niujorko inkliuzai (7) • RASA JESKELEVIČIENĖ. Cukrus (4) • KAZYS SAJA. Kol dar visi vienam lizde (12) • kokia utelėta kompanija čia susimetė (395) • 2009 m. kovo 27 d. Nr. 12 (934) turinys (8) • rizikuoju kitaip ir kitkuo (253) •

Praeitį reikėjo atsikovoti

Vilniaus universiteto 430-osioms metinėms

JONAS KUBILIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilniaus universitetas. 1850
Philippe Benoit, Adolphe Bayot.

Nesu specialiai ruošęsis pasakoti apie Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų. Pamėginsiu paimprovizuoti, pažiūrėsim, kaip man seksis. 1958 m. buvau paskirtas Vilniaus universiteto rektoriumi, tiesa, prieš savo norą, bet ką darysi. Teko imtis tų pareigų, ir, pamenu, pačiame pirmame didesniame posėdyje sakydamas kalbą kaip rektorius pabrėžiau, jog pasistengsiu dirbti taip, kad Vilniaus universitetas būtų garsus ne tik savo praeitimi, bet ir šių dienų gerais darbais. Žinoma, naivus buvau taip kalbėdamas, nes tos praeities dar neturėjome, praeitį reikėjo atsikovoti. Nelabai žinojau, kas universitete darosi „didžiosios“ politikos požiūriu, pagrindinis mano darbas buvo Mokslų akademijoje, universitete ėjau antraeiles pareigas, dirbau puse etato, tačiau visu krūviu, – nebuvo kam dirbti, tada labai maža žmonių buvo. Žodžiu, buvo pakankamai kitų rūpesčių, ir tik ilgainiui daug ką sužinojau iš vyresnių, seniau dirbusių kolegų, kuriuos seniai pažinojau, ypač iš dviejų pagrindinių prorektorių – prorektoriaus mokslo reikalams Stepono Jankausko ir prorektoriaus mokymo reikalams Eugenijaus Meškausko. Paaiškėjo, kad nėra paprasta minėti savo įstaigos jubiliejų, juolab jei universitetas kažkur imperijos pakrašty, ne rusų žemėj, ir dar seniausias visoje Sąjungoje. Ar gali būti senesnis universitetas už Maskvos? Taip man visą laiką kartojo. Negali būti šitaip. Kai 1954 m. universitetui sukako 375 metai, valdžia neleido šio jubiliejaus minėti. Esu matęs net specialiai sukurtą raštą, Centro komitete man parodė: jokio universiteto pradžioje čia nebuvę, buvusi kažkokia menka jėzuitų mokyklėlė. Vėliau, 1803 m., ji buvusi paversta universitetu, bet 1832 m. caras Nikolajus I jį uždaręs. Nesakysiu, kas tą raštą parašė, tas žmogus seniai miręs. Buvo tiesiog bailys ir pataikūnas, per tą bailumą suvaidinęs nekokį vaidmenį. Na, nėr ko apie jį šnekėti. Iš tikrųjų ne Maskvos universitetas buvo seniausias. Vilniaus universitetas įkurtas 1579 m., po jo 1632 m. – Tartu universitetas. Šio istorija labiau vingiuota nei Vilniaus universiteto. Jį įkūrė švedai, po kiek laiko jis buvo uždarytas, paskui vėl atidarytas kaip švedų akademija, vėl uždarytas, galų gale vėl atidarytas 1803 m. kaip universitetas Pabaltijo vokiečiams. Beveik visą XIX a. dėstomoji kalba buvo vokiečių, tik į pabaigą pereita prie rusų kalbos. Trečias universitetas tuometinėje imperijoje buvo Lvovo, įsteigtas 1661 m. Paskui jau Maskvos universitetas – 1755 m., bet iki jo dar buvo Peterburgo universitetas, įkurtas drauge su Rusijos mokslų akademija 1707 m., tačiau netrukus nunykęs, atkurtas tik 1818 m., jis iki šiol tebegyvuoja. Paskui, jau XIX a. pradžioje, įkuriami Charkovo, Kazanės universitetai...

Na, o kada universitetai apskritai prasidėjo, sunku pasakyti. Kai kas jų dairosi jau antikos laikais, ieško ten aukštųjų mokyklų užuomazgų. Sunku pasakyti, ką laikyti aukštąja mokykla. Gal tokiomis užuomazgomis galima laikyti arabų kraštų medreses, nežinau apie kinų ir indų mokyklas. Sakykim, armėnai skelbiasi XII a. turėję universitetą (ne Jerevane, o Erebunyje), buvo minimas jo jubiliejus. Na, o šiaip tradiciškai seniausiu laikomas Bolonijos universitetas Italijoje, bet, matyt, irgi kyla abejonių dėl jo įkūrimo datos. Dabar, rodos, laikoma, kad jis įkurtas 1086 m., bet, man dirbant rektoriumi, tas universitetas dukart minėjo didelius jubiliejus. Pirmas jubiliejus buvo aštuonių šimtų metų, o po kokių dešimties metų – jau devynių šimtų. Ir žinok, žmogau, kuris iš tų jubiliejų tikrasis. Yra daugybė ne ką jaunesnių Italijos universitetų – Paduvos universitetas ir kiti. Paskui Paryžiaus, Oksfordo, Kembridžo... Prahos universitetui šeši šimtai metų, Krokuvos – irgi daugiau nei šeši šimtai metų. Vilniaus universitetas įkurtas palyginti vėlai, Rytų Europoje jis seniausias, bet apskritai įkurtas kiek vėliau. Praėjo maždaug du šimtai metų po Lietuvos krikšto ir beveik tiek pat po pirmosios – Katedros mokyklos įkūrimo. Atėjo laikas, kai didelei valstybei, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (dar nesudariusiai unijos su Lenkija, bet labai glaudžiai su ja bendradarbiavusiai), prireikė didesnio skaičiaus išsilavinusių žmonių. Žmonės iš LDK vykdavo mokytis į Vakarus, dažniausiai į Italijos universitetus, į Krokuvos universitetą ir t. t. Tačiau, žinoma, tik turtingesnieji, kiti nelabai pajėgdavo kitur išvykti, ten ir pragyventi, ir mokytis. Todėl pamažu ir brendo mintis steigti aukštąją mokyklą Vilniuje. Dar Žygimantas Augustas buvo žadėjęs bajorams įkurti kolegiją, bet ji įsteigta kiek vėliau. Plintant reformacijai vyko konkurencija tarp katalikų ir reformatų, kartais gana arši, vėliau ir valdžia įsikišo, reformatoriškų mokyklų organizatorius persekiojo, kai kuriuos net areštavo, jie turėjo pasitraukti iš Lietuvos. Pagrindiniai jų veikėjai nuvyko į Karaliaučių. Ten hercogas Albrechtas ruošėsi steigti universitetą. 1542 m. buvo įkurtas partikuliaras, aukštėlesnio lygio mokykla, 1544 m. ji pervardyta universitetu. Beje, partikuliaro vedėjas, rektorius buvo iš Lietuvos pasitraukęs lietuvis Abraomas Kulvietis. Dar pasitraukė Martynas Mažvydas, Jurgis Zablockis, Stanislovas Rapolionis, ten visi ir pasiliko. O Vilniuje trukdė įvairios aplinkybės, ypač toji kova tarp dviejų konfesijų. Tik 1570 m. vyskupas Valerijonas Protasevičius įkūrė kolegiją, aukštesniąją mokyklą, turėjusią parengti žmones universitetui. 1579 m. jau buvo įsteigtas universitetas. Nepasakosiu visų peripetijų, jos gal ne visiems įdomios, be to, visos tos aplinkybės dabar jau aprašytos, gerai išstudijuotos. Taigi, tų metų balandžio pirmąją Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria kolegija pertvarkoma į universitetą, o rudeniop – spalio 30-ąją – popiežius Grigalius XIII išleido bulę „Dum attenta“, suteikiančią teisę Vilniaus universitetui teikti mokslinius laipsnius ir kitas privilegijas. Reikėjo dviejų tokių dokumentų, vieno buvo per mažai. Taip buvo įkurtas universitetas.

Noriu paminėti dar vieną dalyką apie maskviečius, kurie mums visą laiką prieštaravo. Paskui jie apsiramino, pridėję Maskvos universitetui titulą Stareišyj Rossijskij Universitet. Vėliau, posocialistinėje epochoje, Rusijoje atsirado dar senesnis universitetas. Karaliaučiuje (Kaliningrade) 1947 m. buvo įsteigtas pedagoginis institutas, 1966 m. jis pavadintas Kaliningrado universitetu. 2005 m. švenčiant Karaliaučiaus 750 metų sukaktį universitetas buvo pavadintas Rossijskij Nacional’nyj Universitet imeni Immanuila Kanta. Istorikai atrado, kad Kantas, visą amžių pragyvenęs Karaliaučiuje, kurį laiką buvęs Rusijos pavaldinys. Kai kam atsirado noras kartu su teritorija pasisavinti ir svetimą istoriją bei kultūrą. Maskvos šovinistai dabar jau gali būti patenkinti, turėdami universitetą, senesnį už Vilniaus. Na, bet mes jau nepriklausome imperijai. Senasis Karaliaučiaus universitetas neturi nieko bendra su Rusija. Tiesa, atsimenu, įsiviešpatavus Karaliaučiuje rusams, ten buvo iškabintas plakatas: Prusija – ispokon vekov istinno russkaja zemlia. Man pasakojo žmonės, patys matę tą plakatą. Beje, tuoj po karo rusų kalba buvo išleista Adomo Mickevičiaus eilėraščių ir poemų rinktinė, gana stora. Jos įžangoje aptikau panašią frazę (ten juk Konradas Valenrodas, Gražina, kovos su kryžiuočiais). Man rodos, šią knygą atrasčiau savo bibliotekoje... Kvailybei galo nėra.

Taigi 1954 m. švęsti 375 metų jubiliejaus mums neleido. Tai skandalinga istorija, vis dėlto jubiliejus buvo paminėtas, pirmiausia jį paminėjo išeivija. Paminėjo Lenkijoje, taip pat Londone, ten dar buvo grupė buvusių lenkiškojo Vilniaus universiteto dėstytojų, laikiusių savo kolektyvą Vilniaus Stepono Batoro universiteto tęsiniu. Žinoma, tai tebuvo iškaba. Visa tai sužinojau iš vyresnių kolegų, ir šovė mintis: o kodėl nepaminėjus 380 metų jubiliejaus? Pamėginau klebinti duris, žinoma, kur klebinsi – reikia nuo Centro komiteto pradėti. Nuėjau pas ideologinį sekretorių, jis iš karto nieko nesakė, bet pradėjo labai abejoti, ar galim ką nors padaryti, prisiminė aną istoriją, atseit jokio universiteto čia nebuvo, kažkokia jėzuitų mokyklėlė, bet nebuvo labai kategoriškas. Buvau šioks toks istorijos mėgėjas ir po to pokalbio su juo atsiminiau, kad 1919 m. dekretą dėl universiteto atidarymo buvo priėmęs Vincas Kapsukas. 1918–1919 m. labai susirūpinta Vilniaus universiteto atgaivinimu. 1918 m. gruodžio 5 d. buvo priimtas Lietuvos Tarybos dekretas, skelbiantis, kad atidaromas Vilniaus universiteto tęsinys – lietuviškas universitetas. Jis turėjo pradėti veikti nuo 1919 m. sausio 1 d. Buvo patvirtintas universiteto statutas. Sužinojusi apie lietuvių inteligentijos ir Lietuvos Tarybos žygius, lenkų inteligentija pradėjo savotiškas skubotas Vilniaus universiteto atkūrimo varžybas. Varšuvoje veikė lenkų inteligentų grupė, pasivadinusi Varšuvos Lietuvos komisija ir skelbusis atstovaujančia Lietuvos ir Baltarusijos lenkams. Ji 1918 m. gruodžio 13 d. sušaukė pasitarimą, jame buvo nutarta atidaryti Vilniuje lenkišką universitetą ne vėliau kaip 1919 m. rudenį. Vilnius ėjo iš rankų į rankas. 1919 m. sausio pradžioje jį užėmė Raudonoji armija. 1919 m. kovo 14 d. išėjo marionetinės Kapsuko vyriausybės nutarimas atgaivinti universitetą, dabar jau kaip Darbo universitetą. Tarybų valdžia irgi neilgai išsilaikė. Tačiau Kapsuko dekretas mums pravertė: aha, o kodėl nepadarius simbiozės, neatšventus 380 ir 40 metų jubiliejų? Kai taip sugalvojęs nuėjau pas CK sekretorių vėl kalbėtis, kalba jau buvo sklandesnė. Vladas Niunka jau gerokai buvo muštas gyvenime ir darbe – su juo gana ramiai buvo galima aptarinėti visokias problemas, ir sudėtingesnes, ir šią... Po ilgų aptarimų jis galų gale sutiko, kad reiktų švęsti, matyt, pasitarė ir su Šeimininku (taip anuomet vadindavom Antaną Sniečkų), pasakė: gerai, organizuokit, tik suderinkit su Maskva. Nuvažiavau į Maskvą, į Aukštojo mokslo ministeriją (iki 1959 m. pabaigos mes, kaip ir kitos aukštosios mokyklos, dar priklausėme tiesiogiai Maskvai, Aukštojo mokslo ministerijai, o Žemės ūkio ir Veterinarijos akademijos priklausė kitai – Žemės ūkio ministerijai). Nuvažiavau, ten buvo tokia universitetų, pedagoginių ir juridinių aukštųjų mokyklų valdyba, jos viršininkas buvo biologijos profesorius Michailas Prokofjevas (vėliau jis tapo Rusijos švietimo ministru). Su juo lyg ir pavyko susikalbėti, jis sutiko, kad galima organizuoti minėjimą, tik reiktų pabrėžti lokalų pobūdį. Taip ir padarėme. 1959 m. gruodžio 1–2 d. vyko mokslinė istorinė konferencija ir minėjimas Filharmonijoje, į kurį atėjo ir valdžia. Svarbiausia buvo padaryti pradžią, paskui jau, žinoma, lengviau.

Daugmaž tuo metu universitetas perėjo respublikos priklausomybėn, tai buvo didelis žingsnis į priekį. Pagal įstatymus ne viskas priklausė mūsų pačių kompetencijai, nors šiokia tokia autonomija buvo, bet viską reikėjo derinti su ministerija. Taigi anksčiau dėl kiekvienos smulkmenos, kartais tikro mažmožio, skambink į Maskvą, dar ne visada susisieksi, arba važiuok ten, ką ir kalbėti, kad daug kas apskritai ten būdavo sprendžiama – etatai tvirtinami, kasmet reikėdavo rašyti didžiulę ataskaitą, pinigai per ten ėjo, todėl dažnai likdavome nuskriausti. Pavyzdžiui, Vilniaus universitetas, kurio pastatai buvo seni, gerokai nukentėję karo metais, gaudavo tik trečdalį to, kas pagal normas priklausė. Kitką Maskva išdalydavo saviškiams. Su etatais irgi būdavo sunkumų. O kai perėjome respublikos priklausomybėn – viskas čia pat, ir žmonės geriau žino padėtį. Turiu pasakyti, kad vadovybė – iš pradžių komitetas, paskui ministerija – dirbo gana racionaliai. Žinoma, ne apie visus taip pasakyčiau, buvo eilinių klerkų, kurie, atsisėdę į kėdę, pasijusdavo viršininkai ir mėgindavo komanduoti. Tiesa, aukštosioms mokykloms nelabai drįsdavo, jei užsiožiuodavo, pasiųsdavom juos po velnių, o jei mandagiai, tai mandagiai... Antai Centro komitete buvo Mokslo ir mokymo skyrius, jo vedėjas buvo laikomas aukštesniu už ministrą. Su to skyriaus darbuotojais nelabai sutarėme ir ne visada skaitėmės. Tačiau Centro komiteto trečiame aukšte sėdėjo sekretoriai, su jais jau rimčiau reikėjo skaitytis, čia jau buvo tikroji valdžia. Vis dėlto perėjimas respublikos priklausomybėn mums daug ką palengvino.

Pamažu sprendėsi ir mūsų istorijos įteisinimo klausimas. Po vienuolikos metų, 1970 m., universiteto bibliotekai sukako 400 metų. Ji buvo įsteigta kartu su kolegija, t. y. devyneriais metais anksčiau nei universitetas. Tada viskas sklandžiai praėjo, niekas dėl šio jubiliejaus neprieštaravo, kai kurie maskviečiai jau irgi kiek atlyžo, suprato, kad reikėtų būti kiek diplomatiškesniems, gražiai šį jubiliejų paminėjome. Tiesa, po minėjimo gavom lupti jau nuo savos valdžios. Buvo toks pilietis, norėjęs būti pagrindiniu respublikos ideologu, „Tiesos“ redaktorius Genrikas Zimanas. Nežinau, ar yra tarp vyresnės kartos inteligentijos žmonių, kaip nors nuo jo nenukentėjusių. Bet jis buvo reikalingas valdžiai. Jis ir laikėsi, kol buvo gyvas Sniečkus, nes – taip spėju ir turiu tam pagrindo – Sniečkus per jį gaudavo reikalingą informaciją. Vietinei valdžiai reikėjo žinoti, kas darosi Maskvoje. Užkulisius. Todėl jis ir laikėsi. Kažkuo mes Zimanui neįtikome, ypač bibliotekos direktorius Jurgis Tornau, gan savarankiškas žmogus. Jis buvo aštrokas, ir bendradarbiai jį nelabai mėgdavo, bet jis daug gero padarė bibliotekai. Jis kai kada gal nediplomatiškai pasielgdavo, matyt, kažkur jo ir Zimano keliai buvo susikirtę, matyt, jis bus kažką ne taip pasakęs, padaręs... Nieko, viskas ir baigėsi pabarimu, o darbas padarytas.

Tada jau buvo galima rimčiau užsiimti didžiuoju universiteto jubiliejumi. Liko devyneri metai. Norėjau iš karto sudaryti jubiliejinį komitetą, į kurį įeitų kiek galima daugiau aukštų valdžios žmonių, nes jų rankose viskas – limitai, pinigai ir t. t. Pinigų dar buvo galima gauti, ne pinigai anais laikais buvo svarbiausia, sunkiau buvo gauti limitus, jų visada trūkdavo, medžiagų, darbo jėgos trūkdavo, visko trūkdavo. Žinoma, dar ir konkurencija su kitomis mokyklomis. Kitos mokyklos irgi plėtėsi, augo, tad reikėjo, kad valdžios žmonės, priklausydami tam garbės komitetui, labiau pasirūpintų. Noblesse oblige. Tiesa, netrukus mirė Sniečkus, atėjo Petras Griškevičius. Su juo buvau pažįstamas, atsitiktinai teko gyventi vienam vasarnamy ilgą laiką, kol jis pradėjo kilt aukštyn. Na, ir pradėjau klebint duris, kalbėt, kad reikėtų tą komitetą sudaryt, pirmas mano bandymas buvo 1974 m. Na, bet buvo nuspręsta, kad dar per anksti. Žinoma, valdžia mus visą laiką palaikė ir kiek padėdavo, bet visą laiką reikėjo būti atsargiems, ar kartais nepagrūmos iš centro kumščiu ar bent piršteliu. Tarkime, siūliau, kad organizacinio komiteto pirmininku būtų CK pirmasis sekretorius, pavyzdžių turėjau pakankamai. Švenčiant ir menkesnius aukštųjų mokyklų jubiliejus, pvz., Kaukaze, organizacinio komiteto pirmininkai visur būdavo CK pirmieji sekretoriai. Žinoma, jų vaidmuo veikiau simbolinis, visą darbą reikia nudirbti patiems, o tie komitetai – veikiau papuošalas. Griškevičius progai pasitaikius nuvažiavo į Maskvą, ten kalbėjosi su atitinkamais šefais, toks Kapitonovas buvo jų vadas, tas jam nepatarė. Tokiu atveju organizacinio komiteto pirmininku turėjo būt CK ideologijos sekretorius Antanas Barkauskas, bet greitai pasikeitė vadovybė, Barkauskas tapo Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininku. Jo vietą užėmė Lionginas Šepetys. Jis ir vadovavo organizaciniam komitetui, į šį įėjo daug žmonių, daugiausia, kaip sakiau, garbės nariai, bet tarp jų buvo ir mums naudingų. Tame komitete suformavome dvi sekcijas: ūkio reikalų, tai buvo svarbiausia, sekcijai vadovavo Algirdas Brazauskas. Jis buvo Plano komiteto pirmininko Aleksandro Drobnio pirmasis pavaduotojas, bet netrukus tapo CK sekretoriumi. Jis tvarkė ekonominius reikalus, jam priklausė statyba, pramonė. Kitai, architektūros ir statybos reikalų, sekcijai vadovavo Anatolijus Rasteika, Architektų sąjungos valdybos pirmininkas. Jis mums daug padėdavo meno klausimais. Daugelį klausimų tekdavo spręsti su ministru Henriku Zabuliu. Na, ir pradėjome dirbti.

Žinoma, pagrindinis darbas buvo paties universiteto. Universitete jau anksčiau buvau sudaręs komisiją su įvairiais padaliniais, jie ir dirbo tikrąjį darbą. Daug pasidarbavo komisijos pirmininkas buvęs Matematikos ir mechanikos fakulteto dekanas Alfonsas Raudeliūnas, labai iniciatyvus, mokantis dirbti, organizuoti. Vėliau buvo sukurtas ir respublikinis štabas, jam pirmininkavo aukštojo mokslo ministro pavaduotojas Vaclovas Pranaitis, irgi labai aktyvus, sugebantis dirbti ir mėgstamas žmogus. Reikėjo labai daug nuveikti. Užsimojom tada išpešti kiek įmanoma naudos universitetui, pirmiausia suremontuoti universiteto pastatus. Tada pirmą kartą per visą universiteto istoriją buvo atliktas kapitalinis universiteto patalpų remontas. Tiesa, 1929 m. minėdami jubiliejų lenkai šį tą paremontavo, atidengė arkadas Didžiajame kieme. Renesanso epochos italų architektai buvo tokių arkadų mėgėjai, Italijos klimatui jos tinka, mūsiškiam – nelabai. Man teko būti Bolonijoje, kur yra seniausias universitetas, ten tų arkadų 36 km, žinoma, gražiai atrodo, matyt, ir naudingos jų krašte, bet ne mūsų. Didžiojo kiemo arkados buvo tiesiog užmūrytos. Koridorių prie dabartinio rektorato teko įstiklinti dar ankstesniais laikais, ir ne tik jį. Koridorius prie Didžiojo kiemo, ten buvo arkados, irgi įstiklintas. O pirmą aukštą lenkai tiesiog atidengė, ir viskas. Svarbiausia buvo patys rūmai, Istorijos, Filologijos fakultetai – visi centriniai rūmai buvo vienaip ar kitaip remontuojami, tikrai didelis darbas nudirbtas.

Reikėjo ir papuošti rūmus, ta proga buvo sukurta nemaža meno kūrinių. Bene pirmosios atsirado knygyne Antano Kmieliausko freskos, vaizduojančios universiteto istoriją. Buvo suremontuota Mažoji aula, jos balkono skulptūros karo metais buvo gerokai apgadintos. Sako, kad mėgindami akį vokiečių karininkai į jas pistoletu pašaudydavo. Skulptorius Jonas Jagėla jas atkūrė pagal fotografijas, piešinius. Toliau – Rimtauto Gibavičiaus „Devynios mūzos“, mūzų prieangis. Vėliau, jau po jubiliejaus, jis sukūrė „Istorinius portretus“ kitam prieangiui, ten Lietuvos raštijos atstovai. Skulptorius Konstantinas Bogdanas sukūrė Lietuvos raštijos pradininkų biustus Filologijos fakultete, dailininkas Algimantas Vitolis Trušys – lietuviškojo Olimpo mozaiką „Iš lietuvių mitologijos“, lietuviškas dievybes Filologijos fakulteto pirmame aukšte. Dailininkas Vytautas Valius Donelaičio skaityklą išpuošė ant medžio plokščių tapytais „Metų“ vaizdais. Lituanistikos centro antro aukšto vestibiulyje gimė Petro Repšio folklorinės freskos. Prie įėjimo, kur dabar kavinė, bet iš tikrųjų ten buvęs pagrindinis įėjimas į universitetą, anksčiau stovėjo dvi skulptūros. Konstantino Mitropolskio „kultūrinės revoliucijos“ laikais jos buvo sudaužytos kaip netinkamos. Tai buvo „garsus“ prorektorius. Pokario metais prorektorius mokymo reikalams buvo rusas istorikas Andrejus Malkovas. Mitropolskis Malkovą pakeitė... Įžūlus tipas. Nežinau, ar teisybė, sklido gandai, kad jis net aukštojo mokslo diplomo neturėjo. Jis beveik dešimtmetį čia buvo, kol atėjo nauji laikai, po TSKP XX suvažiavimo prasidėjo universiteto valymas, Juozo Bulavo laikai, paskui – jau mano laikai, jis buvo atleistas. Dar buvo likusi Didžiajame kieme ne iki galo užtepta pirmoji iškaba, užrašas Academia et Universitas Vilnensis Societatis Jesu, pats pirmasis aukštosios mokyklos pavadinimas. Mitropolskio laikais jis buvo užteptas. Tiesa, atidengėm ir sienų freskas, tris išorines freskas, kurių valdžia nelabai norėjo, nes buvo vaizduojamos ne visai priimtinos asmenybės, antai rusus sumušęs Chodkevičius... Tik, žinoma, užrašus ne visai atidengėme, kai kurie anuomet buvo nepriimtini. Rodos, jie iki šiol neatidengti. Tos freskos buvo užteptos dar prieš porą šimtmečių, nes mūsų sąlygomis freskos ir dažai ne tokie, kad ilgai laikytųsi. Jas kiek restauravome, bet atrodo, kad jos gerokai pabluko atidengtos, turbūt reikėtų, kad specialistai jas gal kiek atnaujintų – dabar gal atsirado naujų chemikalų, dažų. Didžiausias restauravimo darbas buvo Šv. Jonų bažnyčia, kurią jau anksčiau buvom atgavę, dar prieš bibliotekos jubiliejų. Ten jau buvo surengta bibliotekos jubiliejui skirta paroda. Bažnyčią gavome labai suniokotą, joje buvo įrengtas „Tiesos“ spaustuvės popieriaus sandėlis, bažnyčia buvo Zimano žinioj. Po ją tiesiog mašinomis buvo važinėjama... Reikėjo suremontuoti ir restauruoti. Tai kainavo anų laikų 6 milijonus rublių. Rublių tada dar kita vertė buvo. Manau, už tą kapitalinį remontą buvo galima pastatyti du tris naujus gerus fakultetų pastatus. Bažnyčią restauravome stengdamiesi nieko nepagadinti, kad liktų kaip bažnyčia, ji paskui net geriau atrodė nei prieš uždarymą (uždaryta buvo 1948 m. liepos mėnesį, tada toks vajus kilo), jai puošti buvo naudojama tik bronza, o mes, kur tik buvo galima, padengėme auksu. Carų laikais kai kurių paminklų – Adomo Mickevičiaus, Vladislavo Sirokomlės, Edvardo Odineco ir kt. – nebuvo leidžiama statyti viešai. Bažnyčioje jiems buvo epitafijos. Kad neatrodytų pernelyg lenkiška, nutarėme palietuvinti – pastatėme Konstantino Sirvydo ir Simono Daukanto bareljefus. Jie kiek paskubom buvo kuriami, bet gerų meistrų, gerų architektų, stiliumi skiriasi nuo anų, bet ir nauji laikai buvo. Dailininkė Sofija Veiverytė su savo studentais sukūrė freskų naujuose rūmuose Saulėtekio alėjoje. Žodžiu, proga pasinaudojome. Tiesa, dėl anų skulptūrų prie įėjimo, apie kurias pradėjau pasakoti, kreipėmės į Konstantiną Bogdaną – ten dabar pastatytos vieno jo diplomanto skulptūros. Žinoma, stiliumi jos kiek naujoviškesnės, bet, man regis, visai tinka.

Būtų galima daug pasakoti apie remontą, visur buvo išdailinti fasadai, prieš jubiliejų pastatai atrodė kaip vaikiškų knygelių iliustracijos. Ir dažų pavyko gauti geresnių: fasadams gavome Vakarų Vokietijos dažų ir šiek tiek jugoslaviškų, šie irgi buvo geresni, bažnyčios fasadas dažytas vokiškais dažais. Reikėjo ir kiemus sutvarkyti. Antai Didysis kiemas buvo visiškai ne toks. Gaisrininkams reikalaujant ten buvo įrengtas toks baseinas, pasodintas verkiantis gluosnis. Atsimenu, kai susiruošėme jį kirsti, studentai atnešė didžiausią raštą su keliais šimtais parašų, kad tai didelė vertybė. Čiagi laikinas medelis, jokios istorinės vertės neturi. Žinoma, nukirtome tą gluosnį. Norėjome pastatyti kieme skulptūrą, įamžinančią mūsų universiteto buvusius darbuotojus ir studentus. Deja, nepavyko sukurti tinkamos. Pasirinkom paprastą sprendimą, po arkadomis iškabinome atminimo lentas daugeliui mokslininkų – kam galėjom, ne visiems galėjom. Reikia būti atsargiems su neseniai mus palikusiais asmenimis. Nereikia skubėti kabinti atminimo lentų. Reikia ir istorinės perspektyvos. Visada atsiras veikėjų, daug „genijų“ yra, o kiek mokslininkų – oi, neduok Dieve... Visi pasaulinio lygio. Šiaip taip apsigynėm.

Ta proga ir vieną kiaulystę iškrėtėm. Kadaise buvo mada tokia – visom mokyklom vardus suteikti. Ir dabar daugybei mokyklų suteikia vardus – kai kada gal labai gerai, kai kada – abejotina, kils problemų, kai tuos vardus reikės panaikinti, nes jie nieko nesakys. Aukštosios mokyklos irgi buvo vadinamos visokiais vardais, kažkam kilo mintis ir Vilniaus universitetą pavadinti kokiu nors vardu. Pirmas sumanymas buvo pavadinti Felikso Dzeržinskio vardu. Atrodytų, kas bendra su Dzeržinskiu? Paaiškėjo, yra bendra. XIX a., uždarius universitetą, čia buvo vyrų gimnazija, joje mokėsi ir Dzeržinskis. Prie tų vartų, kurie prie varpinės, buvo jam pakabinta lenta. Pasinaudoję proga ją perkėlėme į Didįjį kiemą ir užkišome už kolonos, kad niekas nematytų, – nuo vartų einant Didžiuoju kiemu į Observatorijos kiemelį, kairėj pusėj už kolonos. Po dešimtmečio ją jau visai buvo galima išmesti, o tada laikinai pasinaudojome proga. Vis dėlto Dzeržinskio vardu universitetas nebuvo pavadintas, atsirado protingų žmonių, nutarusių, kad nereikia. 1955 m. – ar tik nebuvo kažkoks Vinco Kapsuko jubiliejus – universitetui buvo suteiktas jo vardas. Paskui, naujaisiais laikais, kai pajutau, kad jau galima, – tada buvau Rektorių tarybos pirmininkas, – pasiūliau visiems rektoriams nesiklausiant valdžios panaikinti visus tuos vardus (Kauno politechnikos institutui buvo suteiktas Sniečkaus vardas, Šiaulių pedagoginiam institutui – Preikšo, daugiau, rodos, nebuvo spėta). Panaikinome tuos vardus, pakeitėm lentas, ir viskas. „Vilniaus universitetas“ skamba gana išdidžiai, nereikia nei žodžio „valstybinis“, jo nemėgau, nes jis nieko nesakė, nei visokių kitų vardų. Universiteto pavadinimas buvo labai ilgas. Buvo mada apdovanoti įstaigas ordinais, pirmąjį ordiną gavome gal antrieji Lietuvoje, tai buvo Darbo raudonosios vėliavos ordinas. Paskui, artėjant jubiliejui, Griškevičius man pasakojo, kad nuvažiavęs į Maskvą užėjo pas Michailą Suslovą, girdi, reikia universitetą apdovanoti. Apie Lenino ordiną, žinoma, kalbos negalėjo būti, nepaklusniam universitetui kaip jį duosi. Suslovas pasiūlė Darbo raudonosios vėliavos ordiną. Griškevičius sako: šitą jau turim. Na, tai Tautų draugystės. Taigi oficialus universiteto pavadinimas buvo toks: Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybinis Vinco Kapsuko universitetas. Juokaudavau, jei išėjęs į tribūną nežinai, ką sakyti, dusyk pakartok įstaigos pavadinimą ir pridurk: „Ačiū už dėmesį.“ Kalba baigta.

Na, apie tą pasirengimą galiu dar vieną linksmą istorijėlę papasakoti. Pasklido gandas, girdi, į Vilnių atvažiuosiąs Brežnevas. Vadai juk nelabai čia lankydavosi, iš tų vadų tik Leninas yra, ir tai nežinia, buvęs ar nebuvęs, pravažiavęs, gal išlipo pasivaikščiot po peroną Vilniuje. Dar Chruščiovas buvo Šiauliuose stabtelėjęs, važiuodamas į Vokietiją. O daugiau niekas, tik vėliau Gorbačiovas buvo atvažiavęs, pirmą kartą dar būdamas žemės ūkio sekretorius, antrą kartą – jau mūsų raminti. Na, pasklido tas gandas apie Brežnevą, vadinasi, reikės jį į universitetą nuvesti, bet universitetą, centrinius rūmus, dengė pastoliai. Tuoj vienas veikėjas, pavardės nesakysiu, pareiškė: nugriausim, paskui vėl pastatysim. Šiaip taip jį nuraminau, žinot, nugriauti labai greitai galima, o tokius pastolius pastatyti daug laiko ir darbo jėgos reikia. Paskui ta problema atkrito, nes Brežnevas, žinoma, net ir negalvojo važiuoti.

B. d.

Užrašė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


154856. va,2009-03-25 19:02
kaip pralėkė 30 metų. Gražūs tie 1979 buvo.

154888. cc2009-03-25 22:15
Nuostabūs prisiminimai, tikriausiai sapnuosiu šiąnakt.

154895. parašyk, 2009-03-25 23:43
ką susapnuosi.

154935. 19792009-03-26 12:05
Jau sapnavau Drobnį su Brazausku

155033. 2009-03-27 11:07
Griškevičių ir Šumauską, dar šepetį grindims šluoti.

155098. paklode2009-03-27 18:40
ale ir sunku skaityt tokias paklodes. monitorius 24 inch tai net galva reik sukinet nuo vieno monitoriaus galo iki kito. O kai eini i kita eilute tai jau net nebesupranti kuria eilute cia dabar skaityt. Gal jau laikas butu susitvarkyt sita svetaine ?

155170. paklodei nuo varnos2009-03-28 11:44
Susimažink "langą", idiote.

155186. susimažink2009-03-28 13:49
koserę, varnasai.

155237. 155186-am nuo varnos2009-03-28 16:52
Pats tylėk, išgama.

155297. xX2009-03-28 21:16
kaip mane užknisa tokie arogantiško dviveidžio prisiminimai. Ypač, kai palygini kad ir su akademiku Sacharovu - kaip diena ir naktis.

155299. mie2009-03-28 21:21
o jei palyginsi su merlin monro, tai dar didesnis skirtumas.

155309. kas čia2009-03-28 22:56
arogantiškesnis, xX?

155310. abr to 1552992009-03-28 23:03
Norejai pasakyti "katras". Sveikas. Rimtai galvojau apie tave, norejau -be patyciu ar publikai- pakalbeti. Bet nesveikuoju, auksta temperatura, parasysiu rytoj.Labanakt.Prasau nesiauteti nakti.

155311. abr2009-03-28 23:05
Atsiprasau, rasiau ne mie, o 155309.

155315. xXui2009-03-29 08:54
tu dar su Platonu palygink

155317. Baudikė :-) 2009-03-29 10:27
Ir koks gi šio teksto VALENTINGUMAS? Priminsiu - valentingumas – tai jo savybė prisišaukti prasminiu požiūriu su juo susijusius komentarus. Šykart komentatoriai kalba beleką, bet ne apie tekstą.

155319. Jonas :-) 2009-03-29 12:13
Tais laikais buvau tarp restauratorių. Jautėsi, kad rektoriui TIKRAI RŪPI universitetas. Matematikas, bet jautė ir suprato humanitarinės kultūros prasmę. To linkėčiau ir dabartiniam rektoriui.

155339. baudikei2009-03-29 14:26
ar tai teksto, ar komentatorių problema? Labai dažnai kaip tik niekalas sukelia daugiausia diskusijų ir čia, ir kitose lankose. Antra vertus, pasitaiko tokių tekstų, prie kurių tiesiog nesiryžti ką nors pridurti - kai pataiko "į dešimtuką". (Beje, rašoma "šįkart" ir "bet ką" - chemijos terminų vartojimas neturėtų kišti kojos gramatikai).

155360. cc2009-03-29 16:30
Deje, nesapnavau. Matyt, tekstas nevežė nei tūriniu nei forma.

155362. baudikei nuo varnos2009-03-29 16:40
Man tekstas sukėlė labai nemalonius jausmus. Nes Kubiliaus prisiminimai atskleidžia ŪKVEDŽIO-SUBINLAIŽIO mentalitetą. Nors kartais, jam pačiam netikėtai, prasiverždavo menamos DRĄSOS išpuoliai - pavyzdžiui, apgynė pastolius prieš Brežnevo numanomą atvažiavimą. Bet žmogus gerbiamas, per daug neprisidirbo sovietų laikotarpiu. Tai argi dabar ant jo varysi? Tai ir tyli visi, juk komentuoti nėra ko - tais tas pats, kaip komentuoti santechniko prisiminimus.

155400. Tomas2009-03-29 21:58
,,Šiaurės Atėnams" reiktų atsisakyti straipsnių komentavimo. Kas turi ką pasakyti, gali parašyti straipsnį pats. O ,,varnos lygio" komentarai, nors ir galima į juos nekreipti dėmesio, vis dėlto gadina nuotaiką, kaip kad ją gadina garsūs paauglių keiksmai autobuse.

155401. pritariu Tomui,2009-03-29 22:04
juk "Metai" kažkaip išsisuka?

155412. xX2009-03-29 22:36
Kas turi ką pasakyti, rašo komentaruose. Kas neturi ką pasakyti, rašo straipsnį. ,,Šiaurės Atėnams" reiktų atsisakyti straipsnių ir palikti vien komentarus. Komentarų komentarus. Gerai dar, kad daugelis straipsnių yra komentarai.

155415. ivs2009-03-29 22:56
ne, ne taip. kas nebijo kalbetis, ieskoti, atrasti, klysti, pasiklysti, suklupti, pakilti et cetera ad nauseam et cetera - raso komentarus, o kas nori pasakyti ir taskas - straipsnius. ir uzdraudzia komentarus.

155424. abr2009-03-30 00:58
"Ciatas irgi forma, ir varna cia visai neblogai atrodo". Lietuviu literaturos klasiko zodziai.:) Tiesa, varna ne visuomet geros formos.

155425. kas nori pasakyti ir taskas 2009-03-30 01:10
nemažai čia tokių.

155435. Tomui nuo varnos2009-03-30 10:03
Vadovaujantis tavo logika, Tomai, autobusus reikėtų tuščius paleisti - tada besikeikiančių paauglių nebus ir niekas nesinervuos. Ar ne?

155451. o vadovaujantis xX-o logika2009-03-30 11:15
reikia išgrūsti iš autobuso visus keleivius, paliekant jame tik paauglius.

155474. mie - tomui2009-03-30 13:36
ar jums kliudo, kad mes cia snekames, ar siaip esat prates reguliuoti?

155482. varnai2009-03-30 14:05
Negalima užčiaupti kitam žmogui burnos. Kas iš jo burnos eina - toks jis ir yra. Gaila, kad tokie slampinėja gatvėmis. Dar labiau gaila, kad jie teršia kultūrinę aplinką.

155505. haribo2009-03-30 16:13
nelieskit tomo. l. jautrus. susimeskim ir nupirkim jam mašiną-užgyvens tobulai. jokių keiksmų,paauglių,kitaminčių. tik marijos radijas

155512. 155482-am,ai nuo varnos2009-03-30 16:58
Čia pastaba man, ar pastaba tam, kuris chamiškai bandė užčiaupti man burną ( koment.155186)ir kuriam aš mandagiai pasiūliau patylėti (koment.155237.)? Kalbėkit aiškiau, žmonės, o tai su dausom bendraujat.

155526. na ir neišprusęs tu, varna,2009-03-30 18:40
jei koserės (trachea) ir priekoserio (larynx) paminėjimas tau - chamizmas. O savąją mandagybę "prisimieruok" sau.

155528. briedis2009-03-30 18:48
kaip sako vikipedija- varna yra zvirbliniu burio sparnuotis. reiskia- ne is timuro ir jo komandos.

155533. 155526-am/ai nuo varnos2009-03-30 19:41
AŠ sprendžiu, kas MANO atžvilgiu yra chamizmas, o kas KITŲ atžvilgiu yra mandagybė. Pats tu trachea.

155537. to 1555332009-03-30 20:13
Belieka prisiminti anekdotą iš serijos Čapajevas. Pavėlavęs į operą Čapajevas grumiasi per sėdinčių žiūrovų eilę. "Ei, tu, paklausyk, juk jau uvertiūra"- sako jam pasipiktinęs žiūrovas, kurį čapajevas ką tik apstumdė. "Jei aš uvertiūra, tai tu k..."- atsako jam įsižeidęs Čapajevas

155538. varna2009-03-30 20:33
Apie tokius kaip chamus kaip varna yra geresnis anekdotas.
Į imperijos provincijos miestelį atvažiuoja Operos teatras. Visas miestelis išsipustęs išsipuošęs susirenka į vaidinimą. Scenoje "Otelas". Paskutinis veiksmas, Otelas smaugia Dezdemoną ir staiga iš galiorkos šūksnis: "Еби пока тёплая!". Aišku kyla pasipiktinimo banga, spektaklis nutraukiams, bet kaltininkas nepagaunamas. Kitą dieną teatras kartoją vaidinimą. Vėl visi išsipuošę išsičiustę, kvepiantys klauso operos. Ir vėl otelas smaugia Dezdemoną ir vėl šūksnis iš galiorkos: "Еби пока тёплая!". Vėl sąmyšis, pasipiktinimo šūksniai, spektaklis nutraukiamas, niekadėjas nepagaunamas. Trečia diena. Miesto šviesuomenė nusprendžia į spektaklį pakviesti generalgubernatorių, kuris dėl ligos nedalyvavo vaidinimuose. Gal uniformuoto generalgubernatoriaus vaizdas išgasdins piktadarį? Kas be ko, praėjimuose pristatoma policininkų. Spektaklio pabaiga, artėja lemtingas momentas kada otelas pradės smaugti Dezdemoną. ir tada atsistoja generalgubernatorius, kuris sėdi pirmoje eilėje, atsisuka į salę ir grūmodamas kumščiu griausmingai surinka: "Я сейчас кому то поебу!!!".

155539. Corvus cornix!2009-03-30 20:45
atsakė Čiapajevas.

155638. varnai2009-03-31 14:41
ką šitos varnos nešvankybės tuti bendra su universitetu ir su prof. J. Kubiliaus gražiais prisiminimais? Kvailus anekdotus, varna, pasakok tokiems, kaip pats.

155661. varnai :-) 2009-03-31 18:02
Nešvankybės? Kvailas anekdotas? O ką gi reiškia "Еби пока тёплая!" ir "Я сейчас кому то поебу!!!" lietuviškai??

155670. 155638-am/ai nuo varnos2009-03-31 18:38
Šviesūs ūkvedžio prisiminimai.

155692. tatanka2009-03-31 21:49
absoliuti degradacija, kurejai kiskiai piskiai piskiauskiskiai, bent del mamu, seseru, zmonu, dukteru galetumet daugiau pasistengti, kas kodel ar taip baisu? kad rusiski keiksmazodziai jau uzgniauzia kvapa, kad nieko nebesugebate islement? Nueikite i Kino pavasari (iki lbalandzio 2 d.) dar spesite kad ir i filma Niekieno sunus

155695. varnai2009-03-31 22:20
o ką reiškia "uvertiūra", corvus cornix?

155707. tarpugrindininkas :-) 2009-04-01 00:41
Manyčiau šiuos labai įdomius bei vertingus rezistento atsiminimus reiktų spausdinti "Laisvės kovų archyve". Tik kalbą reiktų kiek taisyti, ne "kolegija", o dabar rašoma - koledžas, ir ne "jėzuitų", o - džezuitų. Ir laikas jau būtų pereiti prie jūniversiteto ir stjūdentų.

155708. Artūras iš Vilniaus to t2009-04-01 00:52
ir į kokią lentynėlę padėsi fonetiką. Štai pusę Pasaulio (include China) isšsisuka komunikacijoj pamainydami gramatiką sąvąja fonetik. Ir ką? Dabar jųjų kompiuterių klavišus maigai. Ateityje, jei, nesusismąstysi, Tavo smegenine Jie maigys.

155709. džezuita :-) 2009-04-01 01:01
Sveikai pasikolaboravus rezistetų tarpe, pasitarpugrindinti, kaip du pirštus...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 83 iš 236 
1:17:56 Apr 1, 2009   
Jul 2006 Nov 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba