ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-03-13 nr. 932

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AUŠRA KUNDROTAITĖ. Metoniminė distiliacija. Kambarys kvadratinėm sienomLAIMANTAS JONUŠYS. Stalinizmas tikrovėje ir kengūroje (4) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • Su romano „Silva Rerum“ autore menotyrininke KRISTINA SABALIAUSKAITE kalbasi Emilija Visockaitė. Magiškas barokas (5) • JONAS GRIGAS. Pasaka apie pokario lobįSIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiaiPETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosDEIMANTĖ DAUGINTYTĖ. EilėsJUSTINAS KUBILIUS. Apologija miego meistrui: tikrovės sapnų paliudytieji ir įkalinauskintieji (1) • AISTĖ ČEPULYTĖ. Kas Lietuvoje įdomiausia?GAIVA KULIEŠIENĖ. Nepažinta LietuvaAISTĖ KISARAUSKAITĖ. Musica, por favor (2) • JO HANNS RÖSLER. Sutuoktinio padūsavimaiROLF HAUFS. JisANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLVI (2) • norėčiau, kad mano ironiją kas nors suprastų (214) •

Magiškas barokas

Su romano „Silva Rerum“ autore menotyrininke KRISTINA SABALIAUSKAITE kalbasi Emilija Visockaitė

[skaityti komentarus]

Kodėl kadaise rinkotės studijuoti menotyrą? Ir kodėl susidomėjote būtent baroku? Kuo Jums įdomi, artima šio laikotarpio kultūra?

– Tai ne aš ją pasirinkau, tai ji mane pasigavo, įtraukė ir nepaleido. Už įkvėptą meilę dailės istorijai, istorijai, filosofijai, be abejo, turiu dėkoti Vilniaus dailės akademijos dėstytojams. Beje, keistas dalykas – Europos baroko kursą skaitė viena blankiausių dėstytojų, ir paskaitos buvo mirtinai neįdomios, tiesiog sėdėjau ir tyliai niršau. Ar ne paradoksas? Bet net ir ji nesugebėjo išmušti man iš galvos susižavėjimo šiuo laikotarpiu. Na, o laikui bėgant supranti, kad XVII a. – modernybės pradžia ir sąsajų su mūsų laikais – apstu. Pradedant geopolitinėmis paralelėmis, baigiant laiko dvasia – juslingumu, vartotojiškumu, jaunystės kultu, sustiprintomis ontologinėmis įtampomis. Šiandienos europiečiui baroko epocha aktuali daugeliu aspektų. Tik kadangi mus daugelis tendencijų pasiekia gana vėluodamos, žodinio teiginio pavidalu tai skamba gana netikėtai ir neįprastai ausiai. Tačiau pakanka pasižiūrėti, kaip nuorodos į baroką jau dabar skleidžiasi dizaine, mene, mąstyme, ir sąsajos su laiko dvasia taps gana akivaizdžios.

Jūsų straipsnių apie dailę spausdino ir „Šiaurės Atėnai“. Kaip vertinate dailės, vizualiųjų menų naujoves dabartiniame Europos pasaulyje? Ar šiandieninis menas Jus traukia?

– Manau, šiandienos menas, kad ir šlovindamas novatoriškumą, ypač smarkiai minta praėjusių amžių tradicija. Kur kas labiau nei, tarkime, prieš kelis dešimtmečius. Paimkime kad ir multimedijų meną – ar tai savo principu neprimena barokinės menų sintezės? Arba Johno Currino tapybą (ir apskritai šiandieninį tiesiog fenomenalų tapybos atgimimą – beje, dar nepasiekusį Lietuvos šiuolaikinio meno), arba kad ir Damieno Hirsto drugelių koliažus ir „biomeno“ konceptą – nuorodos į manieristinę Bernardo Palissy (1510–1589) kūrybą gana akivaizdžios... Tokios paralelės visuomet įdomios. Yra ir šiuolaikinio meno kūrinių – nepaprastai kietų, meistriškų, vežančių. Dažniausiai tie, kurie labai racionaliai sukonstruoti, virtuoziškai sukurti, turi ir aktualumo, ir amžinybės dimensiją. Bet tiesa ir tai, kad šiuolaikinio meno pasaulyje gausu gerai galerininkų „prasukto“ bullshito. Todėl daugelis šiandien jaučia mažytę piktdžiugą, kad ekonomikos recesija privertė sprogti šiuolaikinio meno komercinį burbulą, kai visiškas šlamštas rinkoje buvo pardavinėjamas už kosmines kainas, o meno kūriniai buvo tapę tarsi „sąlyginiais investiciniais vienetais“... O šiuolaikinis menas mane labai traukia, ypač parodų atidarymai su įdomiais žmonėmis ir geru šampanu...

Už laisvą, atvirą ir drąsų debiutinį romaną buvote apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija. Saulius Žukas „Silva Rerum“ pavadino viena reikšmingiausių Nepriklausomybės laikotarpio knygų. Ar sėkmė buvo bent kiek tikėta? Kaip manote, kodėl būtent moteriai, ne filologei pavyko parašyti tokį literatūriškai stiprų, tvirtai sukaltą, intriguojantį romaną? Esate disciplinuotas, valingas žmogus?

– Ne, tam tikras sulauktas pripažinimas man buvo visiškai netikėtas, juk Lietuvoje vyrauja kitokio tipo literatūra – išaugusi ant valstietiškosios pasaulėjautos pamato, jautriai apdainuojanti asmens vienovę su gamta, cikliškumą, analizuojanti baudžiavinio mąstymo paliktas būties įtampas mentalitete, joje vyrauja ontologinio bejėgiškumo, kančios, kaltės problematika. O „Silva Rerum“ – miesto mikrokosmas su visu jo kosmopolitizmu, cinizmu ir dekadansu, laisvojo luomo mąstysena. Nesakau, kad mano herojai nesikankina, tačiau jų kančia esmiškai kitokia – jie dėl jos negali kaltinti nei blogo pono, nei valdžios, o tik patys save... Na, dar kartais ir Dievą, su kuriuo mielai išsiaiškintų santykius kumščiais. O tai ne tas pat, kaip dėl visų savo bėdų aimanuojant kaltinti blogą ponulį.

Apie „ne filologus“: mano buvusi dėstytoja, doc. Irena Vaišvilaitė, labai įžvalgiai pastebėjo, kad gana nemažai Vilniaus dailės akademijos žmonių yra pasukę į literatūrą – pakanka prisiminti Alfonsą Andriuškevičių, Herkų Kunčių, Jolitą Skablauskaitę, Jurgą Ivanauskaitę ir kitus. Ričardas Gavelis buvo fizikas. Tad nesu čia jokia išimtis, kaip, manau, nėra ir taisyklės, kad literatūrą gali kurti tik filologai. Priešingai – jautrumas ne vien verbaliniams dalykams tekstą gali labai praturtinti. Lygiai taip pat netikiu paistalais apie „vyrišką“ ir „moterišką“ literatūrą – yra moterų, kurios rašo tarsi kaldamos runas akmenyje, ir yra vyrų, kurie rašo it sentimentalios gimnazistės. Taigi, nėra „vyriškos“ ir „moteriškos“ literatūros, yra tik gera arba prasta literatūra.

Nesiimu pati vertinti savo romano gerumo, pasakysiu tik tiek, kad jo rašymas man tapo be galo įdomia patirtimi. O dirbdama buvau sau davusi įžadą nedaryti jokių kompromisų dėl teksto kokybės. Žinojau, kad jį skaitys ir mano buvusi profesūra, kurią iki šiol be galo gerbiu ir kurios nuomonė man be galo svarbi, ir tai skatino nenuleisti kartelės. Nesu nei labai disciplinuota, nei labai valinga, veikiau – dekadentiška hedonistė, tačiau panorėjusi dar ir kaip galiu suimti save į rankas...

Leidyklos verčia parašyti romaną per metus. Kiek laiko kūrėte Jūs?

– Tikrai nesu tas žmogus, kurį galima priversti! Su manimi galima tik gražiuoju, motyvuojant finansiškai, racionaliais įtikinėjimais ir dar paglostant aksominėmis pirštinėmis! O rimtai kalbant – aš leidykloms teikiau jau užbaigtą romaną, tad jokių diskusijų dėl jo kūrimo terminų nebuvo.

Jums įdomi baroko istorija, dailės istorija. Kiek Jūsų pačios šeimos, tėvų ir senelių, istorija turi reikšmės kūrybai?

– Neabejotinai didžiulės – tai esminė kiekvieno asmens tapatybės dalis. Todėl nuoširdžiai kraupstu, girdėdama statistinius tyrimus, koks didelis procentas šiandienos paauglių net nežino savo senelių vardų. Pabrėžiu – ne proprosenelių, ne prosenelių, o senelių, savo tėvų tėvų. Istorija – patikimiausia gyvenimo mokytoja, tad ir reikėtų pradėti nuo savo šeimos istorijos žinojimo. Tai, kad daugybė lietuvių šiandien menkai išmano savo šalies istoriją arba tėra prisigraibę kažkokių padrikų romantinių paistalų apie ją – apverktina, ir liūdnus to rezultatus šiandien matome visur – kultūroje, politikoje, viešojoje erdvėje. Tai veda ne kur kitur, o tik į visuotinį sudebilėjimą. Dabar vyraujantis lietuviškasis „naujumo kultas“ – pradedant naujų daiktų garbinimu, baigiant žūtbūtiniu „novatoriškumo“ reikalavimu mene – apgailėtina nukirstos tradicijos ir savo istorijos neišmanymo pasekmė, visiškai svetima normaliam europiečiui, kuris labai natūraliai išauga ant savo praeities pamato. Šiandien lietuviškasis kultūrinis mentalitetas daugeliu atžvilgių lyg toks įdomus XIX a. romantizmo ir XX a. modernizmo melanžas. Pamaniau, kad pats metas švirkštelėti dozę baroko ir dabartinio Zeitgeist.

– Jūsų romanas daugumai skaitytojų, manau, sugrąžins „prarastą laiką“, XVII a. Ar toks ir buvo tikslas? Ar tai buvo didelė atsakomybė?

– Tas laikas niekur nebuvo prarastas, jis puikiai pažįstamas profesionalams – istorikams, menotyrininkams, kultūrologams. Tik visiškai nepažįstamas plačiajai visuomenei: didžia dalimi dėl sovietinės istoriografijos suformuoto tendencingo ideologinio mito apie „sulenkėjusius feodalus“, taip visą XVII–XVIII a. laikotarpį tarsi išbraukiant iš mūsų masinės sąmonės ir visiškai pamirštant, kad tautinė tapatybė tuo metu nebuvo suvokiama kalbiniu pagrindu, o konstruojama ant daugianacionalinio pilietiškumo pamato.

Tad tikslas buvo paprastas – supinti tuos įdomius istorinius faktus į vientisą, kuo labiau intriguojantį siužetą. Istorinio romano rašymo atsakomybė beveik prilygo akademinio teksto rašymui – kad ir apipinti literatūriniu pasakojimu, istoriniai įvykiai vis dėlto turėjo būti sinchronizuoti, detalės ir sąsajos – tikslios ir logiškos. Be to, norėjau parašyti taip, kad skaityti būtų įdomu ir smalsiam gimnazistui, ir eruditui profesoriui. Tarkim, kad skaitydamas pastraipą apie Jono Motiejaus sodą pirmasis sužinotų šį tą apie barokinio sodo planavimo principus, o antrasis galėtų tarp eilučių atpažinti ir XVII a. LDK raštijoje apdainuotą Arkadijos svajonę, ir keturių elementų teoriją, ir epochai būdingą egzotikos pomėgį, ir tipiškai barokinį susižavėjimą simboliniais mastelių sukeitimais, vėliau apogėjų pasiekusį Jonathano Swifto „Guliverio kelionėse“. Įžvalgesnieji atpažįsta ir į tekstą įaustus kartezianizmo postulatus, ir katalikybės polemiką su kalvinizmu, ir daugelį kitų dalykų. Tad romanas – truputėlį tarsi kompiuterinis žaidimas, kurį kiekvienas gali sėkmingai žaisti savo žinių lygiu. Na, o galiausiai palikta vietos ir visiškai atvirai interpretacijai, tam tikram interaktyvumui...

Romanas parašytas be tiesioginės kalbos, pasakojama trečiuoju asmeniu, tarsi sakmė ar epas su nepajudinamu istorinių faktų pagrindu. Juk daug lengviau būtų rašyti apie savo išgyvenimus. Kodėl rinkotės sudėtingesnį kelią? Ar nesitapatinote nė su vienu „Silva Rerum“ personažu? Man rodos, romano autorės bruožų turi ir motina Elžbieta, ir jos duktė...

– Rašydama apie savo asmeninius išgyvenimus galėčiau mirtinai išgąsdinti skaitytojus, sukompromituoti daugelį žymių žmonių ir įaudrinti iškrypėlių maniakų vaizduotę. Juokauju. Rimtai kalbant, man neįdomu eiti lengviausiu, pramintu keliu. O kuriant tą daryti – dar ir apgailėtina. Nesitapatinau nė su vienu personažu, bet, gimę mano galvoje, jie visi vienokiu ar kitokiu būdu yra „aš“. Norite atpažinti mano bruožų turint Elžbietą ar Uršulę? Personažus vyrus? Prašom, jūsų valia... Gera knyga turi būti tarsi gera aukštos klasės prostitutė – atsidūrus vienumoje ji akimirksniu ras su jumis bendrą kalbą, bus tuo, kuo tik jūs panorėsite, ir suteiks tokį malonumą, kokio pageidausite. Ir kartu liks kažkur anapus, ne iki galo pažinta.

Nors romano sakiniai labai ilgi, su daugybe įterpinių, prijungimų, sujungimų, kai tik įsivažiuoji, skaityti pasidaro labai lengva. Minčių dėstymo, sakinių konstravimo požiūriu, manau, tai unikalus romanas lietuvių literatūros istorijoje. Iš ko mokėtės tokios kūrybinės kantrybės, neskubraus žodžių dėliojimo?

– Prieš keletą dienų iš kito skaitytojo girdėjau visai ką kita – kad romanas parašytas tiesiog karštligiškai ir yra beprotiškai intensyvaus tempo, kad reikėjo „numesti apsukas“ ir padaryti kokius šešis šimtus puslapių. Pedro Juanas Guttiérezas yra sakęs, kad kaip gyveni, taip ir rašai. Manau, jis teisus. Tad ne, nieko sąmoningai nesimokiau, viskas atėjo natūraliai, o pasirinktas kalbos būdas man atrodė adekvatus turiniui – tai šeimos istorija, o jos perduodamos iš lūpų į lūpas, tarsi sakmė. Be to (ir tą jau esu daugybę kartų minėjusi), nebuvau tikra, kokia kalba – ar kalbų mišiniu – mano herojai tuo metu būtų kalbėję...

Kai kurie dideli rašytojai yra teigę, kad rašant knygą staiga personažas ima ir pasielgia taip, kaip nori, kaip turi pasielgti, bet ne taip, kaip buvo autoriaus planuota. Ar nepatyrėt šito magiško momento?

– Kadangi nesu didelė rašytoja, tai apie personažų kontrolę ir jų savivalę nedaug ką išmanau. Magiškų momentų rašydama patyriau, tačiau jie visi labai asmeniški. Ir, tiesą sakant, rašydama rūpinausi ne kokiu nors savo pačios katarsiu ar autoterapiniu rašymo poveikiu, o daugiau galvojau apie tai, ką čia padarius, kad magiškus momentus patirtų skaitytojas...

Kokie literatūros vardai, pasaulio ar Lietuvos, Jums artimiausi?

– Skirtingais laikotarpiais – visiškai skirtingi. Būna ir taip, kad tam tikru gyvenimo momentu aktualus autorius po kiek laiko atrodo tiesiog banalus... Tad tai – nesibaigianti kelionė. Todėl galiu tik atsakyti, kokias knygas skaitau šiuo momentu – Paulo Austerio „Niujorko trilogiją“, Saksonijos kurfiursto Augusto II biografiją, Sigito Parulskio „Murmančią sieną“ ir Marguerite Yourcenar „Adriano memuarus“ – šią knygą neseniai padovanojo Laimonas Briedis, pasak jo, radęs pasakojimo būdo sąsajų su „Silva Rerum“. Priimu tai kaip baltą melą, nes „Memuarai“ tiesiog įstabaus grožio, poetikos ir jėgos kūrinys, nuginęs mane į Britų muziejų dar kartą kitomis akimis pasižiūrėti į Antinojo atvaizdus. Pagalvojau, kad studijuodama dailę tiek kartų esu piešusi tą keistą gipsinį veidą, bet iš tiesų tik dabar supratau, kad tai darydama nevalingai buvau tarsi besitęsiančio tos seniai mirusios meilės nemaraus kulto dalis... Taigi, ši knyga jau dovanojo man tam tikrą epifaniją... Kalbant apie lietuvių literatūrą: vis grįžtu prie genialaus kūrinio – Czesławo Miłoszo „Isos slėnio“. Gryna, kilnu ir be lašo prasčiokiškumo.

Ar jau turite idėjų naujai knygai?

– Trims! Juokauju.

Daug laiko praleidžiate Londone, ten, regis, parašėte ir didžiąją romano dalį. Tai tinkamesnis miestas kūrybai?

– Rašiau Londone, Vilniuje, Alpėse ir „niekieno žemėje“ – lėktuvuose, traukiniuose, autobusuose. Tad pats rašymas su konkrečia vieta nėra susijęs. Bet tiesa tai, kad gyvenimas Londone privertė atsikratyti daugelio lietuviškų klišių ir įsikalbėtų kvailų taisyklių: kad rašyti gali tik filologai, kad knygas reklamuoti – prastas tonas, kad rašytojas turi būti orus ir niūrus tarsi kuolą prarijęs, o aukštoji kultūra negali nieko bendra turėti su masine... Kai pagyveni šalyje, kuri dovanojo pasauliui Šekspyrą, Byroną, Agathą Christie etc., susipažįsti su viena iš labiausiai skaitančių nacijų ir matai, kaip gatvėse naujų knygų reklamos puošia autobuso šoną ar metro tunelį, Zadie Smith figūruoja savaitinių žurnalų fotokronikose, o Salmanui Rushdie nieko nereiškia ironiškai nusifilmuoti „Bridžitos Džouns dienoraštyje“ (ir nuo to jo knygos prastesnės netampa), supranti, kad tos mūsų susigalvotos taisyklės ne visada teisingos, o kartais net ir juokingos. Susimąstai, kad lietuviškoji „aukštoji“ kultūra kartais elgiasi kaip išpuikusi karalaitė, kuri užsidaro nuo „prasčiokų“ neprieinamame dramblio kaulo bokšte ir laukia princo ant balto žirgo, ir galiausiai nė pati nepastebi, kaip pamažu susensta ir tampa atgrasia, niekam neįdomia senmerge. O tada karčiai verkia ir bamba, kad tauta degraduoja, neskaito, bunka ir nesidomi kultūra. Kad jos niekas nemyli!

Taip, galbūt Londone išmokau tos anglosaksiškos ironijos, savęs nesureikšminimo, self-deprecation, sveikos kūrybinės demokratijos ir atvirumo aplinkai. Tai išlaisvina, suteikia drąsos, skatina rizikuoti ir nebijoti. Jei ne Londonas, nebūčiau pasiryžusi pradėti rašyti.

Kaip šiandien, po tokio didelio darbo – knygos išėjimo, formuluotumėt, kas Jums yra Vilnius? XVII a. Vilniaus vietos, detalės romane labai kruopščiai atkurtos. Ar dabartinis Vilnius Jums gražus?

– Vilnius man yra tas pat ir prieš, ir po knygos išėjimo – tai mano gimtasis miestas ir esminė mano tapatybės dalis. Jo potyriai ir urbanistinė atmintis man labai asmeniški. Žinau, kur Vilniuje ir kokiomis aplinkybėmis susipažino mano proseneliai, senamiestyje auga mano močiutės pasodintas didžiulis kaštonas; mano senelis mokė mane pažinti miesto legendas, todėl žinau, ką galvojo mano proproprosenelis stovėdamas ant Vilijos kranto ir žvelgdamas į Šnipiškes, ir pamenu, kuriame senamiesčio kieme suradau savo meilę. Tuose daugelio kartų miesto atsiminimuose surandi paaiškinimus, kas ir kodėl esi pats. Gal todėl dabartinis Vilnius dažnai man gražiausias tuščias, paryčiais, prieš pat užgęstant gatvių žibintams, kai jo gatvėmis vaikšto tik dvasios. Dienomis jame pernelyg grėsmingai daugėja kvailų mužikų. Ir prašau šio žodžio nepainioti su „kaimiečiu“ – kaime pilna puikių, šviesių, inteligentiškų žmonių, atvykę į miestą jie jokios bėdos nedaro, o daugelis jį dar ir praturtina. Mužikas – tai toks specialus prasčioko porūšis, kitaip tariant, Žemaitės aprašytasis Vingių Jonas. Chamas, kuris su mėšlinom klumpėm lipa ant ąžuolinio parketo, nes taip įpratęs, ir dar drasko akis, jei jam duodi pastabą, nes jis „žino geriau“. Tai va, kai jie pradeda daryti tvarką mieste, norėdami jį perkurti pagal savo menką supratimą ir patys nesugebėdami susirinkti savo šiukšlių, tada nekas.

Man gaila senamiesčio sienų, kuriose iškirstos vitrinos, gaila „Gulbės“ vaistinės, apmaudu matant yrančią autentišką Radvilų rūmų dalį, byrančią Šv. Onos bažnyčią, kiaurymėmis žiojintį Dominikonų vienuolyną. Bet gaila net ir ne tokios senos istorijos – Totorių gatvės vaistinės su jos tapytomis medinėmis plokštėmis, Didžiosios gatvės „Bulkinės“ („Pieno baro“), „Nykštuko“ kavinės ir jos freskų – tų vietų, kurios mieste turėjo labai ryškią urbanistinę tapatybę ir užsimezgusią tvirtą tradiciją. Bet Vilnius ištvėrė kazokus, ištvėrė švedus, visokius kitokius perėjūnus ir okupantus, išsilaikys ir dabar, tik svarbu tikriems vilniečiams netylėti. O kad dabartinis Vilnius būtų gražus, reikia padaryti vieną dalyką – paimti ir gražiai po vieną plytą išardyti vadinamuosius „valdovų rūmus“. Nes kiekvieną kartą, kai pamatau juos ir tai, ką jie daro miesto panoramoms ir siluetui, mane fiziškai supykina. Tai yra ne kas kita, kaip tamsių mužikų, užsimaniusių būti valdovais, įgyvendinta svajonė – nieko bendra nei su valdovais, nei su rūmais, nei su istorija ar autentika neturintis betoninis tuštybės bunkeris. Ir, deja, liūdnas monumentas nesugebėjusių pasipriešinti mūsų kultūros žmonių silpnumui.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Kovo

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


154106. Jonas2009-03-17 18:26
Puikiai pasakyta. Valdovų (ar nuolat meluojančio tautai ir plaunančio pinigus A.M.Brazausko) rūmai - tai "tamsių mužikų, užsimaniusių būti valdovais, įgyvendinta svajonė – nieko bendra nei su valdovais, nei su rūmais, nei su istorija ar autentika neturintis betoninis tuštybės bunkeris. Ir, deja, liūdnas monumentas nesugebėjusių pasipriešinti mūsų kultūros žmonių silpnumui".

154109. varna2009-03-17 18:33
Jei dar kas nežino, tai priminsiu - Vilnius 2009 metais paskelbtas viena iš Europos kultūros sostinių. Ta proga miestas puošiasi naujomis skulptūromis, kurios kai kuriems mužikams primena vamzdžius, bet tikram meno vertintojui, estetui, tos skulptūros vamzdžių neprimena. Nes šiuolaikinis menas sugeba sukurti iš vamzdžio nevamzdį. Beje, aš Vilniaus Europos kultūros sostinės paskelbimo proga galų gale nutinkuočiau Onos bažnyčią - gėdą daro prieš užsieniečius (ir panelė K. Sabaliauskaitė užsimena apie yrančias-byrančias plytas). Sovietai tyčia jos netinkavo, nes tikėjosi sugriūsiant. Kubilius tikrai turėtų tam tinkui tinkamų pinigų šaltinį surasti. "Bulkinėj" nesu buvęs, bet "pienbarį" žiauriai mėgau. Pydarai kapitalistai sugriovė... Atsiprašau už protrūkį. O tam Chamui su mėšlinom klumpėm - kiaušius nuraučiau.

154111. varna2009-03-17 18:46
Liūdna, kad Vilniuje, Europos kultūros sostinėje nebeatsiranda ne vieno garbingo žydo, kaip atsirado XIX amžiaus pradžioje (tiesa, jis buvo iš Gardino) ir negalinčio "gražiai po vieną plytą išardyti vadinamuosius „valdovų rūmus“. Mūsų mylimas Vilnius nuo to tik dar labiau išgražėtų. Beje, galėtume išardyti ir Aušros vartus, Barbakaną ir dar kelis likusios gynybinės sienos gabaliukus-trupinukus, nes kai pamatau juos ir tai, ką jie daro miesto panoramoms ir siluetui, mane fiziškai supykina. Išvalyti galutinai Vilnių nuo tų paranojiškų gynybinių ir kultūrinių liekanų, kurias taip svajojo sunaikinti carinė Rusija. Siela dainuotų. Ir galų gale pastayti barokinį tramvajų - per tuos jobanus valdovų rūmus. эх, прокатимся!

154114. varna2009-03-17 19:01
Jonai, eik teismui ruoštis.

154145. šlubuoji, varna, visom, kiek turi, kojom, o ypač galva2009-03-17 22:41
"nebeatsiranda ne vieno garbingo žydo, ... negalinčio "gražiai po vieną plytą išardyti vadinamuosius „valdovų rūmus“." Visi žydai negali? Ar tik garbingi žydai negali?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 1 iš 22 
0:07:08 Mar 18, 2009   
Mar 2008 Mar 2010
Sąrašas   Archyvas   Pagalba