Šviečiantis, plaukiantis ir skrendantis fojė

Valdo Ozarinsko instaliacijos "Fojė" fragmentas Autoriaus nuotr.

Valdas Ozarinskas atliko rimtą architektūrinę intervenciją. Nieko sau atsakomybė ir valia manipuliuoti tokiu statiniu – konkretaus laikmečio, kažkieno kito autorystės, kolektyvinės atminties nešėju, turinčiu margą savo gyvenimo istoriją, tad beveik gyvu dariniu (ir dar milžinišku)... Vienur jis užklojo sluoksnį, kitur nusluoksniavo. Pilkšvas (beveik baltas) dažas nugulė ant senųjų ŠMC grindų pompastiškos grožybės – mozaikiškai margo "marmurinio" pakloto. Anų grindų nebesimato, tačiau jos ten vis dar neabejotinai yra. Ir šviesai gulant šonu netgi regėti jų faktūra. Galima sakyti, kad Ozarinsko paklotas neutralumo kilimas – beveik perregimas. Man pasirodė labai gražu, kad šis dažas stingo ne nuo sausros, o nuo vandens, tad keletą dienų fojė buvo lengvai paežerėjęs. Kažkas iš šio balų periodo naujajame paviršiuje tikrai liko – gal vandens lygumo, gal skaidrumo pėdsakai.

Ko nors tiesimas ant viršaus – tai dar niekis, palyginti su griovimu. Nenuostabu, kad pirmiausia šalin lėkė medžio dailylenčių lubos – medienai dabar tinkamesnė vieta bernelių užeigose. Tačiau išardyti – ne tas žodis. Ozarinskas greičiau jau išrengė pastato priimamąjį, nutraukdamas šalin visokius jo prisidangstymus. Galima tik pamėginti įsivaizduoti, kokie organiniai ir neorganiniai pasauliai evoliucionavo tose gan plačiose lubų ertmėse, kurios už dailiųjų reprezentacinių paviršių buvo niekam niekada neprieinamos. Nuo šiol jokių priedangų ir niekieno žemių. Yra, kas yra. Jei tarp sienos ir lubų liko plyšys, tai jis ir yra plyšys, būtent taip ir suvokiamas. Veikiausiai ne tik dėl grynumo ir atvirumo, o dar ir dėl to, kad Ozarinskui betoninės sijos gražiau už visus gražumus.

1967 m. pastatyto statinio fojė netrūko sunkumo, akmens ir akmens imitacijų bei visą tą svorį lydinčios niūrumos. Gal fojė slogutis turėjo teatrališkai edukacinių prasmių – iš prieblandos masyvūs laiptai vedė žiūrovus tiesiai į vaiskią kultūros ir meno šviesą... Vis dėlto koks praskaidrėjimas, kai apnuogintos ir paaukštėjusios lubos išsikaišė lempų gaubtais ir užsižiebė. Per atidarymą sau ir kitiems linkėjau, kad šitas baltas švytėjimas būtų visada, ne tik sutemus, ir nelabai tuo tikėjau. Vis dėlto atsitiko geriausia. Nuolatinė šviesa buvo Ozarinsko plano dalis. Vien jau to beveik gana, kad fojė taptų vieta ne tik perėjimui, bet ir užsibuvimui.

Šią šviesą sugeria ir rezonuoja baltutėlės plastmasinės dėžės. Spalva sniego, pieno, cukraus, šalčio. Ar būtų labai banalu čia ką nors pasakyti apie tyrumą? Pageltusiose, papilkėjusiose, parudusiose, dėmėtose sienose tas baltumas viliojamai įžūlus, trenkiantis negailestingu savo naujumu apsidėvėjusių, nors ir brangių paviršių pasaulyje. Turbūt panašiai švyti iš pieno plaukusios jauniklės tarp pavargusių damų. Kita vertus, baltumas turi ir pagarbos, ir puošnumo, ir santūrumo, kas santykius tarp senosios ir naujosios aplinkos daro apskritai įmanomus. Tik pabandykite čia įsivaizduoti tokias pačias žalias, raudonas, mėlynas dėžes (iš Ozarinsko biuro). Smūgis?

Valdo Ozarinsko instaliacijos "Fojė" fragmentas Autoriaus nuotr.

Žinoma, sunkiau kalbėti apie plastmasės ir akmens santykius. Čia vėl turiu sugrįžti prie apsivalymo ir išsigryninimo retorikos (tačiau tokios, kuri nesusijusi su ekologiškumu). Plastmasė – tai lengvumas, pigumas, pakeičiamumas, neprisirišimas. Pigumas neįpareigoja, dėl to yra savas. Jis kviečia naudoti, o ne tausoti ar stebėti per pagarbų atstumą. Per atidarymą greta knygų gulėjo batai. Tai gerai atspindi plastmasinės dėžinės informacijos talpyklos logiką. Dėžė yra ertmė, skirta absoliučiai bet kokiems, visokiems daiktams. Be to, Ozarinskas ją panaudoja šimtu ir vienu būdu. Priveržia vertikaliai, įtaiso horizontaliai, suglaudžia po dvi į vieną uždarą tūrį, suveržia guminėmis žarnelėmis, klijuoja raides ir rikiuoja, rikiuoja, taisyklingai, užburiančiai. Štai jums lentyna, štai jums šviestuvas, stalčius, stalas, pufas sėdėjimui. Ir dar keletas potencialių panaudojimo būdų – lagaminas, skęstančiųjų gelbėjimo priemonė, pjedestalas ir beveik kas tik nori. Vieno daikto reinkarnacijų instaliacija. (Beveik) to paties objekto funkcinis lankstumas pavydėtinai atpalaiduoja visus hierarchinius ryšius – viskas vienodai svarbu arba nesvarbu, tas pats objektas skirtas ir žmogui atsisėsti, ir knygai pasidėti.

Dėžė dar yra savotiškas pusfabrikatis. Tačiau ant grandinių kabo keli masyvūs horizontalūs daiktai. Balta kanoja dugnu aukštyn, net blizganti naujumu. Ir tikrų tikriausi lėktuvo sparnai, debesų, audrų ir žvaigždžių šviesos nudėvėti. Nebebalti. Nereikia nė sakyti, kad pastarieji čia yra visiški čempionai, nurungiantys bet kurį senosios architektūros ar naujosios instaliacijos elementą savo neatremiamu tikrumu ir gausiais pasakojimais iš kolektyvinių fantazijų srities (ikariški instinktai, pilotai superberniukai, lėktuvų katastrofos, technikos manija, galia, kelionės, karas ir t.t.). Būtų visiškai simboliška ir romantiška, jei nebūtų stilinga ir dar funkcionalu, jei nupjautas sparnas negalėtų čia pat pavirsti erdvės funkcijų riboženkliu ar baru. Argi meno institucija neatrodo patraukliau, kai žiūrovus fojė pasitinka stiuardesės-barmenės? Jei rimtai, "idėjų oro uostas" yra ŠMC vedamoji kolektyvinė fantazija, kurią Ozarinskas ėmė ir daugiau negu įkūnijo. Tačiau skristi – ne vienintelis pasiūlymas. Dar siūloma imti, dėti, sėstis, lenktis, remtis, siūbuoti, paslinkti, plaukti ir kitaip veikti.