SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-04-18 nr. 798

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Neringa Černiauskaitė
Ką jis man reiškia?
7

Savaitė 
• „Auros“ studijoje – šiuolaikinio meno jungtys ir jungtukai
• Kodėl vakaras uždaras?
• LMTA atšventė 75-erių metų sukaktį

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Ir vėl „Sugrįžimai“
3
• Alina Ramanauskienė
Šimtametė „Linksmoji našlė“
14
• Apie konkursus, Skriabiną ir kitką3
• KONCERTAI

Dailė 
• Vytautas Michelkevičius
Migruojanti realybė
• Aistė Paulina Virbickaitė
Iš įvykio vietos
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Tekstai 
• Krzysztofas Kieślowskis apie „Dekalogą“. Post scriptum3

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Šokis 
• Goda Dapšytė
Šiaurės ir Baltijos šalių šokio spalvos

Kinas 
• Lenkų kinas: stebuklai ir atmintis
• Siaubas būna poetiškas2
• Nepriklausomo Amerikos kino savaitė „Skalvijoje“
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Lincas – Vilniaus partneris 2009-aisiais 
• Festivalyje „Crossing Europe“ – ir Lietuvos filmai

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Kultūros olimpiada
31

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Ką jis man reiškia?

Gerhardo Richterio paroda ŠMC

Neringa Černiauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gerhard Richter. „Katedros kampas“. 1998 m.
F. Rosenstiel nuotr.

Nuo 1964 iki 2000 metų Gerhardo Richterio bibliografiją sudaro 164 (rinktinės) publikacijos. Būtų beprasmiška ir nesąžininga apsimetinėti, kad sugebėjau naujai pažvelgti į jo kūrinius ir išnagrinėti juos netikėtu aspektu. Gyvenant Vilniuje jau vien tų kūrinių pamatymas gyvai yra nauja patirtis, kurioje nelieka jokios vietos „objektyviam“ vertinimui. Geriausiai save įvertinti gali pats Gerhardas Richteris, parodai „Apžvalga“ atrinkęs 27 savo kūrinius ir neabejodamas įrašęs savo vardą pasaulio kultūros istorijoje. Kūrinio „Apžvalga“ lentelėje jo vardas (jo paties ranka priklijuotas) „atsidūrė“ šalia svarbiausių filosofijos, architektūros, muzikos, literatūros ir dailės veikėjų, kurių legitimumą patvirtina įrašai pasaulinėse enciklopedijose. Ir čia nėra jokios saviironijos. Jis rimtas ir objektyvus kaip pati istorija. Visa jo kūryba yra vieno žmogaus parašyta tapybos istorija. Nuo fotografijos išnaudojimo, figūratyvios tapybos iki abstrakcijos ir grįžimo prie fotografijos. G. Richteris racionaliai atrinko tuos darbus, kurie trumpai, bet plačiai pasakoja apie kiekvieną jo kūrybos etapą. Menininko kūrybos specialistas Dieteris Schwarzas, atvykęs į Vilnių pristatyti šią parodą išalkusiai meno publikai, savo misiją atliko puikiai. Galėčiau smulkiai atpasakoti kiekvieną autoriaus sumanymą, galimas kūrinių interpretacijas ir vertinimo klystkelius. Tačiau tai būtų Dieteris Schwarzas, gyvai bendravęs su meno ikona, matęs ne vieną kūrinio originalą ir atmintinai mokantis turtingą G. Richterio biografiją.

Tačiau ką man reiškia G. Richteris? Meno ikona, kurio kūrinius mačiau tik kopijose, o atėjusi į Šiuolaikinio meno centrą pamačiau lygiai tokias pat reprodukcijas, tik didesnio formato? Nusivyliau. Tačiau po to, kai paaiškėjo, kad meno ikona tiesiog pasiilgo geriausių savo sukurtų kūrinių, kurių pats nebegali matyti, ir todėl pasidarė jų kopijas, santykis pakito. Ikona virto žmogumi. Būtent dėl to jis ir tapo ikona: kurdamas jis galvojo apie save ir savo santykį su realybe. Tas santykis buvo miglotumas (angl. blur) – jo fototapybos pagrindas. Kūriniai, kalbantys apie kažką, kas yra, tačiau ko suvokti, „sufokusuoti“ iki galo nepavyksta. Taigi po tokio migloto autoriaus santykio perkėlimo ant fotopopieriaus, vėliau ant drobės, galiausiai – vėl ant fotopopieriaus, žiūrovą nuo „tikrovės“ skiria daugiau nei trys sluoksniai. Realybė tapo istorija. Reprodukuoti ir po stiklu užrakinti G. Richterio kūriniai istoriškumo pojūtį sustiprina iki muziejinės atmosferos. O kūriniai, atsidūrę muziejuje, savaime tampa vertybe, kurią privalai gerbti ir vertinti. Deja, gyvo santykio nebelieka ir ima darytis nuobodu. Išsami Dieterio Schwarzo ekskursija nuo kūrinio prie kūrinio dar labiau užmigdo mąstymą ir interpretacijas ir tampi dar vienu apsnūdusiu meno turistu, tuščia galva besivelkančiu vieninteliu galimo kūrinių suvokimo keliu.

iliustracija
Gerhard Richter. „Kaselis“.
1992 m.

F. Rosenstiel nuotr.

Nebeverta mėginti nustatyti savo santykio su pristatomais kūriniais – jie geri, tobuli, ikoniniai. Tokie jie yra „Apžvalgoje“ – paruoštas didžiųjų darbų rinkinys: „Betty“, „Dėdė Rudis“, „Juoda, raudona, geltona“ žino kiekvienas besidomintis menu. Pamatyti šiuos kūrinius vienoje erdvėje Vilniuje (!) panėšėjo į utopiją. Bet tai ir liko utopija. Kai menininkas tampa tokia figūra meno istorijoje, kad žiūrovams pakanka pamatyti itin kokybiškas jo kūrinių reprodukcijas, pastangos surengti plačią originalų apžvalgą tampa beprasmiškos. Pakanka pasikliauti meno antologijomis, katalogų tekstais ir monografijomis. Tačiau taip norėtųsi, kad garsusis „Betty“, menininko dukros portretas, kurio rafinuotą džemperio bei plaukų ištapymą kataloge aprašo Dieteris Schwarzas, sukeltų tiek emocijų, kiek vokiečiui meno kritikui. Suprantu, kad G. Richteris tą mechaninio reprodukavimo momentą dar kartą konceptualiai stipriai išnaudojo, tačiau būtent žinojimas, jog tas subtilus paveikslo paviršius, fokusavimas bei miglotumas yra ištapytas ranka, neleidžia pamiršti, už ką šis menininkas susilaukė tokios sėkmės. Tikrai ne vien už konceptualų požiūrį į tapybą ar už meistrišką pačios tapybos valdymą atskirai. Už šią neatskiriamą kombinaciją aš ir pati jį visada vertinau, nors visus kūrinius buvau mačiusi daugių daugiausia A4 formato dydžio. Bet visada tikėjausi, kad kada nors išvysiu tuos kūrinius gyvai. Todėl taip laukiau „Apžvalgos“.

Deja, apsilankius joje, minėta kombinacija išsiskyrė. Gerhardas Richteris dabar man reiškia tapybos istoriją, o ne pačią tapybą, kaip iki šiol. Atstumas iki jo kūrybos tapo per didelis, kad poveikis būtų toks, kokio reikalauja jo vieta meno istorijoje. Ši paroda yra kaip jos plakatas „Betty“, kur meistriškas džemperio įamžinimas ir spalvos nukreipia dėmesį nuo paties paveikslo subjekto – nusisukusios nuo žiūrovo menininko dukros. Jame asmeniškumą nuplauna meistriškumas, o „Apžvalgoje“ meistriškumą numarina konceptuali mechanika.

 

Skaitytojų vertinimai


13816. viskas2008-04-22 21:32
liudna

13818. aha2008-04-22 22:33
aha

13820. pasiulymas2008-04-22 23:21
Vaziuok, Neringa, i Niujorka arba bent jau i Tate Modern ir nesivargink recenzuodama Goethes instituo kilnojamasias parodas issekusiame ir suvargusiame SMC

13835. Lapė2008-04-23 14:16
Deja, patyriau panašų nusivylimo jausmą. Labai teisingai NČ parašė.

13844. kiskis p2008-04-23 20:23
prisidedu prie pasiulymo. ir dar: rasyk, Neringa, recenzijas niujorko ir londono laikrasciams.

13845. kiskis p2008-04-23 20:24
del nusivylimo jausmo: gal priezastis ne richteryje, o lapeje?

13848. Siulas2008-04-23 20:58
O AS , o isivaiduojate mane? Nueinu, tiksliau nulekiu RICHTERIO ziureti, ir pasijuntu kaip gaves antausi:/ Pamanyk, Richetri Vilniuje rodo...tris eskizus, keleta reprodukciju. Net prisigerti nebesinori.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Kovo

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 63 iš 193 
8:44:40 Mar 4, 2009   
Jul 2006 Nov 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba