ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 0000-00-00 nr. 930

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

W. PHILLIP KELLER. 23 Dovydo psalmė avių piemens akimis-js-. Sekmadienio postilėNuo interneto iki knygosRIMANTAS ŽILEVIČIUS. Mūsų namaiSIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiaiVertėjus reikia lepintiMINDAUGAS NASTARAVIČIUS. EilėsINETA ŽYMANČIŪTĖ. EilėsLEVUTIS MALINAUSKAS. Kempinėlė ir titnagasGINTARAS BLEIZGYS. Tų pėdkelnių, sklidinų moteriškumo (1) • BRONĖ STUNDŽIENĖ. Kodėl ir ko Norberto Vėliaus eita per Lietuvą?ALFRED BRUST. KristaNERIJUS LAURINAVIČIUS. Miniatiūrossušvilpk, kai vėl prisijungsi (228) •

Sekmadienio postilė

-js-

[skaityti komentarus]

I gavėnios sekmadienis (Mk 1, 12–15)

    Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo.

    Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“


Dykuma ir Dievo karalystė

Drįstu spėlioti, kad jeigu kada nors įvyks krikščionybės atgimimas, jis bus pilnas senųjų tradicijų ir pamaldumo formų. Tie dalykai kažin kaip išsilaiko ir pasirodo turį galios ir gyvybės. Mano bičiulis, departamento valdininkas, ne pensininkas, labai konkretus ir praktiškas žmogus, pareigingai lyg koks mokinukas nustatytą valandą meta visus reikalus ir lekia bažnyčion adoruoti Švenčiausiojo Sakramento. Kartais net naktį. Po kelias valandas. Dar kalba rožinį. Kai anksčiau jis eidavo į Biblijos pamokas, nesistebėjau, atrodė solidu ir pagal Vatikano II susirinkimo dvasią. Adoracijas ir rožinius net dalis kunigų jau kuris laikas išmetę kaip balastą. Davatkų užsiėmimai tik išbaidytų jaunimą ir inteligentiją. Bet kažkas dvasiniame pasaulyje kryptelėjo ne pagal mūsų pasiskaičiavimus, ir dabar tie inteligentai, net kunigų neraginami, nusižeminę klūpo priešais monstranciją. Jaunos mamos, susisodinusios savo atžalas, pamaldžiai varsto rožinio karoliukus.

Ar tik nebus taip, kad Bažnyčios atsilikimas nuo pasaulio, kurį pastarąjį šimtą metų mėginama žūtbūt likviduoti, pasirodys svarbiausias ir patikimiausias jos ginklas? Popiežius Benediktas XVI savo gavėnios laiške štai kalba apie pasninką lyg koks viduramžių pamokslininkas. Kam jau kam, o jam, teologijos asui, prieinamos visos galimybės pateikti universalesnių, patrauklesnių gavėnios prasmių. Bet ne, juo toliau, juo labiau jis pasikliauja tradicija. Nuosekliai ir užsispyrusiai, siutindamas žiniasklaidą, priversdamas gūžčioti pečiais kitus vyskupus ir teologus. Senatviški svaičiojimai, senų gerų Bažnyčios laikų nostalgija? Ar pranašiškas suvokimas, ko iš tiesų reikia šauktis, kad šv. Petro laivas negrimztų vis giliau į dugną ir kad apskritai išsilaikytų žemėje tikėjimas?

Laikas, žinoma, parodys. Bet jau dabar apstu ženklų, kad naujoji tikinčiųjų karta iš krikščionybės lobyno renkasi ne vien blizgučius ir greitąjį maistą. Keliasdešimt metų pailsėjusi nuo to, kas buvo palaikyta atgyvena ir progreso stabdžiu, Bažnyčia vis dažniau dairosi į seną vyną ir senus vynmaišius. Ir keista, kad atsargiai lyžtelėjus to vyno geroji naujiena visai neatrodo tapusi seniena, gerąja ar blogąja. Sielos maistas yra paslaptingas dalykas. Nepaprastai pastovus, vienodas. Vienąsyk atrastas ir patikrintas, jis jau nebeužleidžia vietos surogatams.

Prasidėjusi gavėnia, keturiasdešimties dienų atgailos ir pasninko laikotarpis, kaip nė vienas kitas iš katalikiškų papročių bloškia mus tolyn nuo kunkuliuojančios gyvenimo šventės. Vien Pelenų diena, kai tau rėžiama į akis, jog esi dulkė, taip nesiderina prie viso to, ką čiulbame vieni kitiems ar patys sau, kad turėtum bėgti iš bažnyčios. Lygiai ir graudūs verksmai, ir kryžiaus kelio procesijos, kuriose po vieną kadrą išstatoma kankinimų ir mirties istorija. Kunigai, tebezyziantys apie gavėnios išpažintį, apie pasninkus ir atsižadėjimus.

Kam kęsti tą makabriką? Kam viso to reikia?

Per pamaldas trečiadienį stovi būrys mergaičių iš vadinamojo socializacijos centro, dar tarybinių laikų perauklėjimo įstaigos, ant kaktų joms juodos pelenų dėmės, veidukai rimti, gražūs, be neapykantos ir agresijos, kuri čia kasdien. Kažin kas atėjo kartu su žinia apie dulkes. Mergaitėms per keliolika gyvenimo metelių dažnai sakyta ir rodyta, kad jos niekas, šiukšlės, tuščia vieta, bet šį sykį kitaip, nors tik dar žiauriau. Ir visai nereikia atsiprašinėti, teisintis, švelninti situacijos tiradomis apie gerojo Dievulio meilę. Viskas aišku. Lengvutis nusižeminimo ir atgailos dvelktelėjimas, kad ir labai negilus, netobulas, staiga nuneša ten, kur esi namie, su pačia tikriausia tiesa apie save ir gyvenimą.

Gal tai ir reiškia dykumą, kasmet vis iškylančią Evangelijoje pirmąjį gavėnios sekmadienį. Buvimą tarp žvėrių ir angelų, kurie nuolat mumyse. Akistatą su Šėtonu, kas irgi yra kaip dalis pašaukimo būti Dievo vaiku. Evangelistas Morkus nedetalizuoja Jėzaus gundymų dykumoje, jo tekstas trumpas ir sausas. Tik Dvasios paminėjimas leidžia suprasti, kad tai daugiau nei paprasta ekskursija. Daugiau nei paprotys ir mūsų įžengimas į gavėnios žemę. Iš to paties Dvasios paakinimo dabar ateina pasidavimas pelenams, kryžiaus kelio stotelėms, širdies graudumui ir mažumui.

Evangelija praneša, kur visa tai nuveda ir ką dovanoja. „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė.“ Mūsų mėginimai gyventi kitose karalystėse ir priimti kitų karalysčių tvarką nuolat baigiasi tais pačiais pralaimėjimais ir katastrofomis. Neverta apsimetinėti. Tarp brangiausių krikščioniškosios tradicijos turtų yra ir banalus teiginys, kad be Dievo mirtingas žmogus tampa demonų auka. Pasmerkia save amžinai dykumai, kur iš tiesų nei šokama, nei dainuojama.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Kovo

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:
Rodoma versija 1 iš 34 
8:40:07 Mar 4, 2009   
Jul 2006 Nov 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba