pirmasis
________________________________________________

Senu laiku kvepianti grafika



Egidijus RUDINSKAS. ,,Kelionė iš Kauno į Urbino ir atgal II“


Egidijus RUDINSKAS
,,Kelionė iš Kauno į Urbino ir atgal II“
 

„Lietuvos dailininkų sąjungos tarybos sprendimu, LDS auksiniu ženkleliu apdovanotas dailininkas grafikas Egidijus Rudinskas už ypatingus 2008 metų kūrybinius nuopelnus, personalines parodas ir pasiekimus vietiniame bei tarptautiniame dailės kontekste.“ 2008 m. E. Rudinskas surengė personalinę fotografijų parodą „Dešimt klausimų – dešimt atsakymų“ ketvirtojoje fotografijos trienalėje Hamburge (Vokietija), personalinę grafikos parodą projekte „Dialogas – žodis ir spalva“, parodą „Klausimai ir atsakymai“ Kaune, apdovanotas diplomu Tarptautinėje grafikos trienalėje „Tiltai tarp Viduržemio ir Baltijos jūrų“ Tesalonikuose (Graikija). Dailininko grafikos triptikas „Gyvenimas smėlio name“ buvo pripažintas geriausiu metų kūriniu ir pelnė muziejaus bei Kauno miesto mero diplomus.

Pretekstų pakalbinti grafiką daug, bet gal šį kartą ne apie apdovanojimus.

– Jūsų biografija atrodo labai tolygi, be jokių ryškesnių išsišakojimų. Ar iš tiesų taip ramiai gyvenate?

Grafikas Egidijus Rudinskas


Grafikas Egidijus Rudinskas

 

– Jau aštuntoje klasėje žinojau, ką noriu veikti. Į meno mokyklą, žinoma, nuvedė tėvai, tačiau netrukus ir joje reikėjo rinktis specialybę. Kaip visi vaikai, norėjau mokytis tapybos, tačiau jau tada atrodė svarbu eiti prieš minią, todėl sąmoningai pasukau kitu keliu. Mokydamasis grafikos galėjau būti šiek tiek kitoks nei visi. O polinkį į smulkius darbus, detales ir kruopštumą jau tada turėjau. Dar mažas būdamas įlįsdavau į spaustuvę, kurioje vyresnieji spausdavo didelius grafikos darbus. Visi tie mechanizmai ir staklės be galo viliojo. Tada nusižiūrėjęs ir namuose pasiruošiau plokštelę, ją išraižiau ir atspaudžiau su mamos skalbimo mašina, kuri turėjo volus skalbiniams gręžti. Grafika patraukė, nes ji atitiko mano charakterį. Manęs visiškai nebaidė jos techniškoji pusė. Iki šiol patinka paruošti plokštelę, ją nušveisti iki veidrodinio spindesio, padengti laku, raižyti. Oforto technika man labiausiai sekasi išsakyti savo mintis.

– Gimėte kaime, tačiau užaugote mieste. Ir žemė, ir miestai vienodai dažnai atsispindi jūsų kūryboje?

– Mieste aš nuo penkerių metų. Tačiau tikru miestiečiu tapau ne iš karto. Visas vaikystės vasaras praleidau kaime, todėl ir maloniausi įspūdžiai liko iš ten. Ankstyvieji mano darbai yra kaimo tema. Daug darbų susiję su žeme. Anksčiau tokie buvo ofortai, o dabar visai natūraliai perėjau prie piešinio ant smėlio. Ir viename, ir kitame reikia dirbti tais pačiais principais – įbrėžti liniją, tik skirtingame paviršiuje. Esmė lieka ta pati, o ieškojimai tęsiasi.

– Kodėl tapote knygų grafiku?

– Kai besimokant teko rinktis iš estampo, knygų grafikos ir plakato, pasirinkau knygas, kurios man visada buvo labai svarbios. Mėgstu ir literatūrą, ir pačias knygas kaip objektus. Nors dabar nuo jų iliustravimo nutolau ir daugiausia kuriu estampus. Nebesuderinu savo kūrybos su leidyklomis. Pasirodo, esu visiškas individualistas ir siekiu absoliučios laisvės. Kai reikia taikstytis su redaktoriais ir autoriais, negaliu gerai dirbti ir visiškai atsipalaiduoti. Tiesa, autorines knygas apipavidalinti daug įdomiau. Esu iliustravęs amerikiečių poeto H. L. Hixo knygą „Paskutinė valanda“ su dvylika jo eilėraščių. Ten buvo ir iliustracijos, ir perrašyti patys tekstai. Ši knyga yra grafikos originalas, neperėjęs spaustuvės niveliacijos, todėl visai kitokia. Ją buvo galima išardyti ir atskirus lapus įsirėminti kaip paveikslus.

Dažnai savo darbuose remiuosi literatūra, naudoju tekstų citatas. Žodžiai inspiruoja mano kūrybą. Labai mėgstu R. M. Rilkę, W. Faulknerį, T. Manną. Juos perskaitau po keletą kartų vis atrasdamas ką nors įdomaus.

,,Antras klausimas“


,,Antras klausimas“
 

– Poezija ir grafika kažkuo labai artimos?

– Grafika yra kamerinis menas, kuris turi daug bendra su intymiu knygos skaitymu ar žiūrinėjimu. Todėl man daug labiau patinka popieriaus lakštas, o ne po stiklu įrėmintas darbas. Jį gali paliesti, pajusti energetiką. Taip pat grafika turi daugiau pasakojimo elemento, siužetų, todėl labai tinka knygai. Anksčiau, kai knygos nebuvo kokybiškai leidžiamos, pakeisdavau net jų viršelius, aptraukdavau oda, kad pasidarytų savos ir mielos.

– Kodėl darbuose vis keliaujate į praeitį, kas nors sava ten užsilikę?

– Man taip jau atsitiko. Žmogus visada vienus dalykus pastebi labiau nei kitus. Gal ir grafiką pasirinkau todėl, kad jos paviršiuje geriausiai atsispindi laiko ženklai. Joje daiktus gali skaityti kaip knygą, sekti nueito laiko pėdsakais. O man tai labai svarbu.

Dabar net baldai sendinami, nes atsitiko taip, kad aplink mus liko labai mažai senų daiktų. Sovietmečio daiktai nyksta, nes ir morališkai, ir fiziškai pasenę, gaminti iš prastų pigių medžiagų.

– Kodėl ofortas, taip sunkiai įveikiamos metalo plokštės? Kodėl tiek daug jose detalių?

– Detalių daug, nes daug ir minčių galvoje. Pradedu raižyti nuo kampo ir negaliu sustoti, kol baigiasi plokštelė. Gali būti, kad neretai ir persistengiu. Man tas krapštymasis kaip narkotikas, labai ramina. Pamaniau, mano darbuose kiekviename taškelyje yra įrašyta informacija, kaip kompaktinėje plokštelėje vienetukai ir nuliukai. Jei tas mintis įbrėžimuose būtų galima iššifruoti, būtų dar įdomiau. Toks darbas labai tinka svajotojams. Jei šiaip sėdėčiau nieko neveikdamas, vadintų veltėdžiu, o dabar sau sėdžiu, dirbu ir esu laisvas.

– Oforto kūrimas trunka labai ilgai, ar darbas per tą laiką taip pat transformuojasi?

– Jis gimsta maždaug per porą mėnesių. Anksčiau daugiau piešdavau konkrečių eskizų. Viską sukomponuodavau ir perkeldavau ant plokštės. Dabar, kai jau turiu daugiau patirties, dažniau improvizuoju. Pradedu darbą ir nežinau, kur jis nuves. Taip daug įdomiau. Piešdamas pieštuku, tikrojo vaizdo ir neišgausi, kiti masteliai. Dirbant tiesiai ant plokštelės, atsiranda malonus kūrybos jaudulys.

– Jūs vis keičiatės, švelniai eksperimentuojate, tačiau nuo grafikos niekur nesitraukiate.

– Dabar daug fotografuoju, o buvo laikas, kai šiek tiek tapiau. 1991 metais buvau net tapybos parodą surengęs, dar ir dabar traukia prie jos sugrįžti. Žemaitkiemio pleneruose ir skulptūras kūriau, nes vis norisi išbandyti ką nors nauja. Minčių daug, trūksta tik laiko. Į kardinalius eksperimentus žiūriu kiek atsargiai. Jei tenka dalyvauti tokioje parodoje, turiu šiek tiek prisiversti. Mėginu ieškoti ko nors nauja, tačiau noriu išlikti savimi. Klasika man visada bus artima. Net aplinka ir grafikos tendencijomis domiuosi mažiau nei jaunystėje, kai buvo svarbu kaupti patirtį.

– Tačiau savo darbus eksponuojate ir užsienio galerijose.

,,Antras atsakymas“


,,Antras atsakymas“
 

– Mano darbų yra Australijos, Vokietijos, kitose galerijose. Savininkai, kurie dažnai yra emigravę lietuviai, atvažiuoja į Lietuvą ir susirenka darbus. Hamburge buvo surengta mano fotografijos paroda. Norisi pasitikrinti, kaip mano darbus priima žmonės ne Lietuvoje. Pastebėjau, kad fotografija jiems priimtinesnė nei grafika.

– Atrodo, jūsų kūryba darosi vis lengvesnė ir šmaikštesnė.

– Kai buvau jaunas, visas pasaulis atrodė pilnas problemų, o aš pats labai rimtas. Supratau, kad rimtai nusiteikus ne visada pavyksta padaryti gerus dalykus. O šmaikštumas visai netrukdo išreikšti gilias mintis. Džiaugiuosi, kad yra nemažai žmonių, kurie mane supranta. Norisi darbuose perteikti svarbias ir amžinas vertybes, tačiau nebanaliai ir įdomiai.

– Kad jus supranta, paaiškėjo ir geriausio metų kūrinio konkurse. Visada noriai jame dalyvaujate.

– Man įdomu, nes šis konkursas atrodo labai demokratiškas. Visi didieji jo skeptikai nutilo ir dabar jau patys neša savo darbus. Tai lyg žaidimas. Jei į konkursą patenka ir žemesnio lygio darbų, geresni nuo to nė kiek nenukenčia, tik dar labiau išryškėja. Juk tikrąją kūrinių vertę parodys tik laikas.

– Dabar domitės žemėlapiais, juos apgyvendinate lyg miestus? Taip ir kuriate savus pasaulius?

– Nieko naujo aš neatradau. Domėjausi viduramžiais sukurtais žemėlapiais, jie ir būdavo su nupieštais miestais, žmonėmis, mitologinėmis būtybėmis, gyvūnais. Žemėlapiai tada kabėdavo bažnyčiose, kad žmonės pamatytų, koks didis yra Dievas ir kokį gražų pasaulį Jis sukūrė. Tikslumas tada nebuvo svarbus. Man tai labai įdomu. Naudoju ir senus žemėlapius, ir kuriu visiškai naujus. Esu sudaręs Kauno senamiesčio planą, jis visai artimas realybei, tačiau kuriu ir savo miestus: „Trijų karūnų miestas“, „Didžiosios Paprikos miestas“. Kažkada Faulkneris savo romanais kūrė savus pasaulius. Taip ir mano darbai jungiasi į visumą. Juose ypač įdomus realybės ir fantazijos pasaulio susidūrimas. Man svarbūs paprasti dalykai, todėl noriu juos parodyti ir kitiems žmonėms. Tuo pačiu principu veikia ir šiuolaikinis menas, tačiau neretai prieidamas iki kraštutinumų. Paimamas kasdieniškas daiktas ir tiesiog atnešamas į parodų salę. Mano galva, tą objektą reikia apdoroti, ištraukti jo esenciją ir sukurti meno kūrinį. Dabar atrodo, kad performansas yra nevykęs spektaklis, konceptualūs darbų aiškinimai – nevykę bandymai rašyti. Tai lyg bėgimas nuo savo nemokšiškumo. Aš irgi naudoju tekstus, tačiau jais neaiškinu savo darbų. Man raštas gražus ir kaip grafikos ženklas, jo net nebūtina skaityti.

– Kaip iš savo pasakiško sufantazuoto pasaulio žvelgiate į realybę?

– Esu išties toli nuo realybės. Man visai neįdomios šiandienos aktualijos, todėl ir darbų tokių nekuriu. Socialinė tematika manęs netraukia. Žinoma, aš negyvenu XII amžiuje, jungiu praeitį su dabartimi, kurioje esu, atgaivinu net mitologines būtybes. Mano galvoje ir kūriniuose viskas darniai sutaria.

Būdamas jaunas, gana jautriai reaguodavau į skaudžią realybę. Dabar užsiauginau storesnę odą, todėl darosi juokinga žvelgiant į visas „rimtas“ problemas, kurias patys susikuriame. Svarbą vieniems ar kitiems dalykams mes suteikiame patys. Jei pajudinsi tamsiųjų jėgų pasaulį, tada teks su jomis ir kovoti.

– Galerija, kuri kartu yra ir jūsų dirbtuvė, buvo gana išskirtinė Kaune. Kaip šiandien klostosi galerijos veikla?

– Šiaip tokių galerijų Vilniuje, o ypač Europoje, yra labai daug. Pas mus buvo tokia A. Šato galerija. Aš šiuo metu jau rečiau keičiu ekspozicijas ir įsileidžiu kitų menininkų parodas, nes norisi ramybės ir daugiau laisvo laiko. Kai užeina daugiau žmonių, malonu, bet pastebėjau, kad laikas praeina, o aš taip ir lieku mažai ką nuveikęs. Tačiau ir dabar mane susiranda visi, kuriems mano darbai tikrai įdomūs. Anksčiau išties patiko organizuoti parodas, rengti jų pristatymus. Ateidavo žmonės, su kuriais galėdavau pabendrauti niekur kitur neidamas.

– Nebedėstytojaujate ir Dailės akademijoje. Ar tik dėl laiko stygiaus?

– Mokyti buvo įdomu tik tada, jei pasitaikydavo tikrai gabūs ir norintys dirbti žmonės. O tokių buvo labai nedaug. Atrodo, dauguma studentų į akademiją ateina net nežinodami, ko iš tiesų nori. Gal pas mus iki šiol tėvai už vaikus nusprendžia, ką jie turi studijuoti. Teko dirbti užsienio aukštosiose mokyklose, kuriose studentai patys iš dėstytojo reikalauja žinių, o pas mus tenka sugaišti daugybę laiko, kol juos sudomini. Keista, bet studentams visai neįdomu, kas vyksta pasaulyje, jie net knygų nepavarto.

– Paskutinė jūsų paroda – „Tolimas miestas“. Kokia ji?

– Ši paroda susideda iš dviejų dalių: ofortų, kurie tęsia žemėlapių temą, vaizduoja žmones, architektūrą, ir fotografijų su apleistų namų erdvėmis. Norėjau tuos griuvėsius perteikti kaip estetinį elementą. Man patinka pats fotografavimo procesas. Įdomu vaikščioti ir stebėti aplinką per objektyvą. Taip ir piešimui daug daugiau įspūdžių lieka. Fotografijos tampa paruošiamąja grafikos darbų medžiaga. Ateityje ruošiuosi parengti visą ciklą, nes prikaupiau labai daug nuotraukų, jas papildysiu piešiniais. Sudėliosiu po dvi – klausimų ir atsakymų principu. Aišku, tai labai reliatyvu, nes filosofiškai žvelgiant klausime informacijos yra daugiau nei atsakyme. Tiesioginių atsakymų nebus, tačiau vizualiai „atsakymuose“ atsivers didesnės erdvės nei „klausimuose“.

Grafiką kalbino
Audronė MEŠKAUSKAITĖ

Autoriaus asmeninio archyvo
ir Zenono BALTRUŠIO
nuotraukos



 
į viršų
"Nemunas" - Kauno kultūros ir meno savaitraštis
© "Kiti langai"
Rodoma versija 157 iš 284 
8:40:04 Mar 4, 2009   
Jul 2006 Nov 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba