pirmasis
________________________________________________

Viduržiemio koncertai
Eugenija Žakienė


Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienis: Gintaras Rinkevičius ir Irena Milkevičiūtė. Leono POVILAIČIO nuotrauka


Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienis:
Gintaras Rinkevičius ir Irena Milkevičiūtė.
Leono POVILAIČIO nuotrauka
 

Nuo sausio vidurio Filharmonija tęsia koncertų sezoną. Atsinaujinusioje salėje pasirodė jau mūsų mieste girdėti atlikėjai – įstabūs Swingle Singers iš D. Britanijos, žymūs instrumentininkai iš Italijos – Francesco di Rosa (obojus) ir Pavelas Bermanas (smuikas). Nestigo ir naujų pažinčių...

Puikų Milano „La Scala“ teatro obojininką Kauno klausytojai girdėjo pernai vasarį, orkestrui švenčiant trejų metų sukaktį; beje, jį pasikvietę kauniečiai pirmąkart pasirodė sostinės melomanams. Šį kartą skambėjo nauja programa – ir vėl, kaip prieš metus, F. di Rosa stebino tobulu instrumento valdymu, stabiliu virtuoziškumu ir išraiškingu melodingumu. Šiemet jis atsivežė pasiūlymą įsirašyti kompaktinę plokštelę, skirtą populiaraus Italijos muzikinio žurnalo skaitytojams. Panašu, kad šis tituluotas muzikas tampa nuolatinis mūsų orkestro bičiulis ir partneris.

Scenoje Pavelas Bermanas (Italija) ir Kauno simfoninis orkestras


Scenoje Pavelas Bermanas (Italija)
ir Kauno simfoninis orkestras

 

Šiemet į koncertą Vilniuje pakviestas dar labiau su mūsų miestu susijęs solistas. Kauno simfoninio orkestro, dirigento Modesto Pitrėno ir P. Bermano parengta programa buvo dedikuota Lietuvos smuikininko Antano Raucho 100-osioms gimimo metinėms, o pirmoji vakaro dalis buvo susijusi ir su W. A. Mozarto vardu – abu joje skambėję kūriniai inspiruoti austrų klasiko kūrybos. Tačiau tikroji muzikos puota prasidėjo antroje vakaro dalyje. Klausėmės Johanneso Brahmso Koncerto smuikui, atsidavę romantinei, emocingai muzikos tėkmei, gėrėjomės melodijos frazių įtaiga. Pilna salė gaudė kiekvieną smuiko (beje, paties Antonio Stradivari’o pagaminto) virptelėjimą, sodraus orkestro garso palaikomą. Tobulo muzikavimo pakylėta ir įelektrinta publika nenorėjo paleisti žymaus muziko, sukėlė audringas ovacijas ir po koncerto neskubėjo išsiskirstyti, emocingai aptarinėjo ką tik girdėtą stebuklą. Prisiminiau prieš kelerius metus P. Bermano pasakytus žodžius: „... kartais po gero koncerto daug kas atrodo kitaip – muzika išlaisvina dvasią ir sutaiko ją su realybe, tada žmogaus gyvenime padaugėja šviesos ir išminties...“

Kad P. Bermanas nėra abejingas mūsų miesto muzikinei kultūrai, įrodo faktas, jog netrumpą savo gyvenimo atkarpą jis paskyrė jauniesiems stygininkams lavinti ir kamerinio orkestro (vėliau ir simfoninio) lygiui kelti. Keli klausimai jam.

– Vienas nepamirštamų šiųmečio Pažaislio festivalio įspūdžių buvo trys jūsų atliekamos J. Brahmso Sonatos smuikui ir fortepijonui, dabar – Koncertas... Ar šis kompozitorius jums išskirtinis?

Sonatas festivaliui pasirinkome su pianistu V. Dvorkinu, o atlikti smuiko Koncertą manęs paprašė Kauno orkestro vadovybė. Šį kūrinį labai mėgstu, ir, tiesą pasakius, Brahmso kūrybai jaučiu didelę meilę. Man atrodo, egzistuoja dvi jo muzikos traktuotės: viena – vadinamoji rusiška, kita – vakarietiška. Rusų muzikams Brahmsas atrodo aistringas, o europiečiams – labiau intelektualus. Pripažinsiu, jo kūryboje yra ir emocijų, ir racionalumo, bet dėl dominuojančio intelektualumo aš negalėčiau sutikti. Manau, kad Brahmsas turėjo vidinės nuovokos, intuicijos ir mums perteikė savo žinojimą. Jo muzika nepaprastai nuoširdi, išreiškianti žmogiškus siekius – dažnai ir aistringus. Suprantama, tai nėra vienintelė įmanoma traktuotė, bet man ji artima.

nauja „Baltijos gitarų“ kvarteto kompaktinė plokštelė


Nauja „Baltijos gitarų“ kvarteto
kompaktinė plokštelė

 

– Griežėte Koncertą labai emocingai, be to, jūsų smuikas skambėjo stulbinamai – dainavo, verkė, kalbėjo tarsi savaime. Esu girdėjusi posakį, jog arčiausiai žmogaus yra fleita, nes ji glaudžiai susijusi su kvėpavimu; įsitikinau, kad natūraliausiai su atlikėju susijęs smuikas.

– Aišku, kad smuikas, o ne fleita... Pirmiausia – smuikas medinis, jo tembras šiltesnis, kita vertus, fleita nepanaši į dainavimą dėl to, kad neturi balso stygas atstojančio fragmento, o smuikas stygas turi... Manau, smuikas pagamintas su aliuzija į balso aparatą, be to, yra daug technologinio bendrumo tarp dainavimo ir styginių griežimo.

– Kaip jaučiatės grodamas kolektyve, su kuriuo susijęs nemažas jūsų gyvenimo etapas? Koks, jūsų manymu, dabar Kauno orkestras? Kaip sekasi muzikuoti su dirigentu M. Pitrėnu?

Senokai bemačiau orkestrą – prieš dvejus metus. Dabar sutikęs šiuos žmones itin aiškiai suvokiu, kad drauge su jais praleidau solidų gyvenimo tarpsnį, sakyčiau, jog čia praėjo mano jaunystė. Manau, mes vieni kitus praturtinome, vieni iš kitų kažko išmokome. Pajutau net savotišką nostalgiją – dėl to, kad tas etapas jau nugyventas, dėl jo patirties vertės. Turiu pasakyti, kad orkestras geros formos, žinau, kad aktyviai dirba, dalyvauja projektuose – dėl to džiaugiuosi. Modestas pasirodė puikus žmogus, jautrus muzikas, mums buvo lengva dirbti kartu, ir dėl to kūrinys „įvyko“. Aš matau pasikeitusią Filharmonijos salę ir pasipuošusią publiką – man labai džiugu, kad Kaune galų gale formuojasi koncertų lankymo tradicija.

– Jūsų dabartis – kokia ji?

Šiuo metu gyvenu Milane. Koncertuoju daugiausia Europoje, ruošiuosi turui Japonijoje. Mane kviečia koncertuoti kaip solistą ir dirigentą, kartais kaip diriguojantį solistą... Šiais metais su vienu geriausių Italijos orkestrų (Padova/Veneto orchestra) be dirigento griežiau net Čaikovskio Koncertą! Kai programai vadovauja geras muzikas, jis padeda, tačiau kai dirigentas yra silpnas – manau, geriau apsieiti be jo. Puiku griežti su tokiu dirigentu kaip Modestas Pitrėnas – gali atsipalaiduoti nuo visų kitų rūpesčių ir vien muzikuoti. Aš dėstau Imolos Muzikos akademijoje, vadovauju smuiko klasei; ji yra stipri mano mokiniai laimi įvairius tarptautinius konkursus. Akademija buvo skirta vien pianistams, vėliau atsirado fleitos ir kamerinio ansamblio klasės, o prieš trejus metus mane pakvietė dėstyti smuiko specialybę. Tikiuosi, kad tęsis Pažaislio festivalio tradicija rengti vasaros meistriškumo kursus, šią vasarą atvažiuosiu dėstyti į Klaipėdą, o geriausieji mūsų studentai surengs koncertą Kaune.

Edvardo Armono ir Edvino Minkštimo kamerinis duetas


Edvardo Armono ir Edvino Minkštimo kamerinis duetas
 
Paskutinėmis sausio dienomis vienas po kito vyko įdomūs koncertai. Gitaros mėgėjai rinkosi į Baltijos gitarų kvarteto kompaktinės plokštelės pristatymą. Kolektyvas antrąją savo plokštelę išleido atsinaujinęs – prie Sergejaus Krinicino, Sauliaus S. Lipčiaus, Zigmo Čepulėno prisidėjo belgų gitaristas ir kompozitorius Chrisas Ruebensas, pakeitęs išvykusią Ievą Baltmiškytę. Tad kvartetas tapo vyriškas, ypač susikoncentravęs ir įgavęs didesnio interpretacijų savitumo. Plokštelėje „Šokant su gitara“ ryškios skambesio tirštumo, stiliaus paieškos, jaučiamas kuo įvairesnio garso siekis atliekant gitarai perdirbtus orkestrinius kūrinius, muzikų manieroje atsirado naujų, veik orkestrinių spalvų. Muzikai plečia repertuarą, domisi šiuolaikine muzika, turi keletą jiems specialiai kuriančių kompozitorių... Koncertas patraukliai reprezentavo į naują CD įrašytus kūrinius; kaip įprasta, ketvertas gitaristų stebino virtuozine technika, originalia kūrinių traktuote ir muzikiniais netikėtumais. Skambėjo įvairių muzikos epochų šokiai keturioms gitaroms.

Kitądien jaunųjų talentingų muzikų kamerinio dueto klausėsi labai išprususi publika – ji solidžiai vertino jų grojimą, nepertraukdama plojimais (kaip entuziastingi gitarų klausytojai), ir, manyčiau, liko visiškai patenkinta. Daugybės tarptautinių konkursų laureatai violončelininkas Edvardas Armonas ir pianistas Edvinas Minkštimas grojo laisvai, natūraliai ir ypatingai muzikaliai. Romantiška pasaulėjauta ir gaivališkas muzikos grožis, išreikšti S. Rachmaninovo Sonatoje, labiausiai sužavėjo. Šiuo metu abu muzikai Lietuvoje tik svečiai – stygininkas tobulinasi Kölno aukštosios muzikos mokyklos kamerinės muzikos aspirantūroje, Albano Bergo kvarteto profesorių klasėje; o pianistas tęsia doktorantūros studijas Niujorko Juilliardo muzikos ir dramos mokykloje. Jų dueto pasirodymas Lietuvos miestuose ir pasirinkta solidi programa verti ypatingo dėmesio.

Kauno filharmonijos scenoje vyko ir muzikinės šventės – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienis bei pirmasis koncertas iš ciklo, skirto pianistės, profesorės Veronikos Vitaitės jubiliejui pažymėti. Džiugu, kad šventiška nuotaika su kauniečiais dalijasi sostinės muzikai, juolab kad dažnas profesorės mokinių – J. Naujalio muzikos gimnaziją baigęs jaunasis virtuozas. Savo orkestro gyvavimo dvidešimtmečio proga LVSO muzikai pasikvietė garbingus svečius pianistą Nikolajų Petrovą (Rusija), smuikininkę Lianą Isakadze (Gruzija), dainininkus Ireną Milkevičiūtę ir Badri Maisuradze (Gruzija). Skambėjo daug gražios jausmingos muzikos, vakarą lydėjo pakyli nuotaika ir ovacijos – žodžiu, viskas, kas įprasta šventės metu.

Naujo mėnesio pradžia į Filharmonijos salę priviliojo senokai čia negrojusį kaunietį – šiuo metu Suomijoje gyvenantį trimitininką Tomą Gricių. Jam talkino Kauno simfoninis orkestras ir dirigentas Vytautas Lukočius. Skambėjo Jeano Sibeliaus simfoninė muzika bei Leopoldo Mozarto ir Josefo Haydno koncertai trimitui. Netikėtai šis muzikinis vakaras tapo Lietuvos ir Suomijos glaudžių muzikinių ryšių ir lietuvių muzikantų tarptautinės sėkmės iliustravimu. Abu muzikai, dalyvavę koncerte, 2006-2007 m. tapo konkursų Suomijoje nugalėtojais. Todėl nuspręsta šioje programoje supažindinti Kauno publiką su retai atliekama suomių klasiko J. Sibeliaus muzika.

Paklaustas apie jo veiklą Helsinkyje, T. Gricius papasakojo:

Jau ketvirtą sezoną dirbu Suomijoje. Laimėjęs konkursą groti Suomijos radijo simfoniniame orkestre, išvažiavau į Helsinkį. Šis orkestras yra tikrai gero lygio, tad pradžioje grodamas penkto trimito partiją buvau labai patenkintas. Pirmu trimitu groja mano mokytojas, labai žymus šių laikų trimitininkas Jouko Harjanne; po metų vėl dalyvavau konkurse ir dabar esu antras koncertmeisteris. Čia sugalvojau mokytis toliau – studijuoti magistrantūroje. Suomiai yra labai draugiški ir šilti žmonės, priėmė labai svetingai, nesijaučiu ten užsienietis. Kai 2007 m. laimėjau tarptautinį konkursą, man pasiūlė pagroti solo programų su simfoniniu orkestru. Veiklos netrūksta grojame ir įvairiuose projektuose, pavasarį orkestro „užsieniečiai“ – pučiamieji – sugalvojo varinių kvinteto programą. Šiuo metu rengiuosi keliems trimitininkų konkursams, kuriuose privalomi klasikiniai kūriniai (tarp jų L. Mozarto ir J. Haydno Koncertai), tad koncertą Kaune laikau svarbiausiu išbandymu pačios reikliausios – gimtojo miesto publikos akivaizdoje.

Leono PovilaIČIO nuotraukos



 
į viršų
"Nemunas" - Kauno kultūros ir meno savaitraštis
© "Kiti langai"
Rodoma versija 156 iš 284 
2:26:54 Feb 25, 2009   
Jun 2006 Oct 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba