SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-02-18 nr. 649

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rūta Taukinaitytė
Po Dovydo žvaigžde
4

Muzika 
 Margarita Dvarionaitė
Dainingoji violončelė
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Saint-Saėnsas prancūziškai
1
• Į Vilnių susirinko gabiausi smuikininkai5
• Paskelbti geriausi lietuvių muzikos metų kūriniai1
• Šokio maestro Broniaus Kelbausko šimtmečiui1
• KONCERTAI

Dailė 
• Rita Mikučionytė
Stichijų triumfas
• Rima Povilionytė
Dailė knygų mugėje
1
• Ramina Jurėnaitė
Montažo paradoksai
• Jurga Armanavičiūtė
Menas be komplikacijų
• Vika Ryžovaitė
Kelionė po Japoniją
5
• Rima Povilionytė
Paveikslo laikas
• PARODOS2

Literatūra 
• Įtaigiai apie Leoną Striogą1
• Kalės tranzitas2
• VAKARAI

Teatras 
• "Miestas" kaip dienoraštis4
• Rasa Vasinauskaitė
Poetės vardu
• Vertėją Akvilę Melkūnaitę kalbina Neringa Kažukauskaitė
Prancūzų dramaturgijos aura
1
• Agathos Christie "10 indėniukų" Kauno dramos teatre1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Potsdamerplatz praeivės užrašai
• Atviras laiškas Vilniaus miesto merui2
• Živilė Pipinytė
Holivudas žino, ką daro
• Živilė Pipinytė
Matilda iš Bretanės
1
• Savaites filmai1
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• PARAMOS JAUNIESIEMS MENININKAMS PROGRAMA

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Dainingoji violončelė

Apie violončelininkę Ramutę Kalnėnaitę

Margarita Dvarionaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ramutė Kalnėnaitė
A. Rakausko nuotr.

Ramutė Kalnėnaitė nėra virtuozinės technikos laurų komplektuotoja. Fenomenalių menininkų Lietuvoje – tik mažumėlė. Tačiau technikos paslankumo jos muzikavime nestinga, pakanka tiek, kiek reikia muzikos kūriniui.

Didžiausias menininkės turtas yra kantilena, jai lygių Lietuvoje nėra apstu. Nuolat keliaudama po mūsų miestus ir miestelius ji švelnia aura apsupa jų klausytojus. Jos instrumentiniam dainingumui nelieka abejingi nei paprasti, nei kvalifikuoti muzikos vertintojai. Gal dėl aukštaitiškos prigimties ir šeimos aplinkos, kurioje augo, gal dėl to, kad nemeluotas atviraširdiškumas dainuoja, bet greičiausiai tai – Dievo duota dainingumo dovana. Violončelininkei nepašykštėta ir sodraus, plačiai skambančio instrumento garso.

Ramutę Kalnėnaitę muzikinė visuomenė pažįsta dar nuo vaikystės, kai ji, aštuonmetė, pradėjo savo pašaukimo kelią. Plačiai ją išgarsino Čekijoje J. Kociano vaikų konkurse laimėta I premija.

Savo pirštais violončelės stygas ji pirmą kartą palietė M.K. Čiurlionio menų mokykloje, pas dėstytoją Romaną Armoną – jos laurų ruošėją ir mokslo globėją, jau tada garsėjusį savo pedagoginiais sugebėjimais, jautria ausimi girdėjusį savo auklėtinių profesinius pradus, išleidusį į muzikos pasaulį ne vieną instrumentalistą, turtinantį įvairaus žanro repertuarą. Laikui bėgant jaunasis mokytojas tapo ne vien savosios "Galatėjos" ugdytoju, bet ir jaukios šeimos su ja kūrėju.

Lietuvoje kol kas žinomos trys pirmosios moterys violončelininkės, išdrįsusios pasirinkti tą "vyrišką" profesiją, savaip puoselėjusios savo pasirinkimą.

Pati pirmoji – Regina Spiridavičiūtė, baigusi prof. Pavelo Berkavičiaus klasę dar senoje Kauno konservatorijoje, vėliau tapusi ilgamete Vilniaus filharmonijos simfoninio orkestro artiste.

Paskui iškilo Silvija Narūnaitė-Sondeckienė, iš pradžių, paauglystėje, vaikų styginiame orkestre puošusi violončelininkų grupę. Vėliau – Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisterė, violončelininkų klasės Lietuvos muzikos akademijoje profesorė, kurį laiką – solistė, dabar pasitraukusi iš Akademijos.

Ramutė Kalnėnaitė – ryškiausia iš minėtų violončelininkių, solistė, dalijanti savo gyvenimą pedagoginiam darbui M.K. Čiurlionio menų mokykloje ir negęstančiai iki šiol solistės veiklai, taip pat pasišventusi šeimos pareigoms. Jauniausia atžala – kol kas trylikametis Antaniukas – irgi yra M.K. Čiurlionio menų mokyklos tėčio Romano Armono klasės violončelininkas.

Baigusi M.K. Čiurlionio menų mokyklą, R. Kalnėnaitė išvyko į Maskvą, baigė konservatoriją ir aspirantūrą prof. Stefano Kaljanovo klasėje. Grįžusi į Vilnių pradėjo solinę ir pedagoginę veiklą, yra ne kartą koncertavusi su S. Sondeckio kameriniu orkestru, pažėrusi ne vieną rečitalį. Rygoje, Tarprespublikiniame violončelininkų konkurse, laimėjo I premiją (1984 m.). Jos rečitalių partneriai – Vokietijoje gyvenantis iš Lietuvos kilęs pianistas Leonidas Dorfmanas (neretai koncertuojantis Vilniuje), Gražina Ručytė-Landsbergienė, Aušra Banaitytė bei pastaruoju metu populiarėjantys Albina Šikšniūtė, Elena Stanevičiūtė, Eugenijus Žarskus, Sonata Zubovienė.

R. Kalnėnaitė – dažna viešnia Rygoje. Prieš kurį laiką Vilniuje griežė su įžymiąja latvių violončelininke, laimėjusia I premiją Tarprespublikiniame konkurse Lietuvoje, Maija Prēdele.

Atmintinos man ir mudviejų su Ramute kelionės, sutapusios su rūsčiomis Černobylio dienomis, jos grotas J. Haydno koncertas. Tada šie vakarai muzikos klausovams buvo ypač reikšmingi.

Malonūs prisiminti jos koncertai Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, priglaudžiančioje ir muzikos atlikėjus. Dvasinga auditorija, šventos skulptūrinės dekoracijos, duetas su vargonais visada yra darnus junginys, suteikiantis pakilios nuotaikos. Koncertai bažnyčioje – lyg ir antrosios mišios, išreikštos muzikos garsais.

Ne kartą grota įvairiuose festivaliuose: Thomo Manno Nidoje, Mstislavo Rostropovičiaus Rygoje, Martyno Švėgždos ir Donato Katkaus Vilniuje ("Alternatyva", Kristupo vasaros festivalis).

R. Kalnėnaitė yra pakviesta dalyvauti Amerikos choreografų pastatymų koncertuose-spektakliuose, pradėtuose rodyti mūsų Operos ir baleto teatre 2004 m. gegužės 7 d. Viename jų – "Atspindžiai" (choreografas Geraldas Arpino, dirigentas Liutauras Balčiūnas, groja teatro orkestras) – R. Kalnėnaitė atlieka populiariąsias Piotro Čaikovskio "Rokoko variacijas". Šokėjai tvirtina, kad variacijos teikia jiems ypatingo įkvėpimo, o klausytojai ir žiūrovai nešykšti aplodismentų nei šokėjams, nei violončelei.

Paklausta, kokią muziką labiausiai mėgsta atlikti, sakosi – "geriausią". Niekada savęs neverčianti groti, ko nenori, o tik tą kūrinį, kuris žavi ir patraukia. Prisimenam ją grojus G.F. Händelio Sonatą. Pavyko… Griežė dalykiškai, pagarbiai, neprimesdama kompozitoriui atsitiktinumų, be išorinių emocijų.

Jos sesė violončelė nedalyvauja nūnai koncertuose puošnioje mūsų Filharmonijos salėje, neapskrieja planetos skersai ir išilgai, juk "ne kožnam dievotam" lemta pabūti Olimpo viršukalnėje: laikas laiką, kartos kartas veja. Tačiau savo mažą, bet tikro aukso karūnėlę ji ištikimai nešioja kuklesnėse auditorijose ir yra žinoma, laukiama, vertinama.

Kai baigė savuosius mokslus, tai mielas aukštaičiuojantis Tėvulis geraširdiškai pamalonino dukrą, liaudiškai tardamas: "Tegu sau gremžia!.."

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2009 m. Vasario

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 87 
1:37:20 Feb 25, 2009   
Jun 2006 Oct 2011
Sąrašas   Archyvas   Pagalba